Studijuoju LMTA kino dramaturgiją, esu trečiame kurse. Šiuo metu, rašydama aprašymą, esu dvidešimt vienerių. Visi kita informacija apie mane yra tokia pat laikina, jog ją pateikti būtų neteisinga ir apgaulinga. Vis dėlto net tuomet, kai visa tai skaitys vienas ar kitas žmogus, kažkas apie mane jau bus pasikeitę. Net tuomet, kai kas nors skaitys mano tekstą, jis jau bus pasikeitęs, pasikeitę bus žmonės, kurie jame kalbėjo ir žmonės apie kuriuos buvo kalbama. Kol visi šie pokyčiai vyks, bus tų, kurie miegos arba čežins saldainių popierėliais. Man svarbu, kad pasibaigus spektakliui iš salės išeitų kuo daugiau žmonių, užmiršusių saldainius ir popcorn‘us, kurie taip ir nesulaukė jiems skirto dėmesio spektaklio ar pokalbio metu.
Indrė Bručkutė
YRA RACIJOS
2 veiksmų pjesė, pagrįsta tikrais įvykiais ir dialogais
Veikėjai
Režisierius
Klaipėda
Rokis
Rembo
Indrė
Salvija
Adomas
I veiksmas
I scena
Scena atskirta virvėmis. Scenos gale didžiulis veidrodis, kuriame atsispindi salė. Klaipėda, sena ir apskurusi, vaikščioja po žiūrovų salę. Ji prisėda pirmoje eilėje. Išsitraukia saldainių dėžę. Adomas, Salvija ir Indrė sėdi prie stalo. Salvija lupa apelsiną. Indrė tikrina, ar mikrofonas įjungtas. Adomas prisitraukia prie savęs lėkštę su arbūzų skiltelėmis. Ant stalo garuoja arbata. Rokis sėdi viename scenos kampe, gerdamas arbatą. Rembo sėdi kitame scenos kampe, gerdamas arbatą. Režisierius ateina į salę, atsistoja scenos viduryje.
REŽISIERIUS: Laba diena, stokimės.
Adomas, Salvija ir Indrė sutrikę atsistoja.
REŽISIERIUS: Galite sėstis.
Režisierius išeina iš salės.
ADOMAS: Ko nors nori mūsų paklausti?
INDRĖ: Aš tai manau, kad mes taip gana laisvai pašnekėsime.
ADOMAS: Bet tu vis tiek ko nors mūsų paklausi?
INDRĖ: Aš nemėgstu užsirašinėti klausimų ir iš sąsiuvinio klausinėti.
SALVIJA: Nežinau, matai, jeigu su radijo laida… Nes vis tiek turi formatą, tai tie klausimai ‒ tai jie iš esmės sudaro tą formatą.
INDRĖ: Tu čia apie jūsų laidą?
ADOMAS: Taip.
INDRĖ: Iš kur atsirado šita iniciatyva?
SALVIJA: Laidą jau nuo 2014 metų pradėjo rengti „Lino lėlės“. Iš pradžių buvo Adomas. Vėliau kažkada mane susirado Rembo ir pasakė – eik, pašnekėk pas Adomą radijo laidoje. Net neįsivaizdavau, kur tai yra. Turėjom šnekėti apie priešsrovinius, kiek atsimenu. Atėjau į ją kaip pašnekovė, mes praktiškai visą laidą prasijuokėm su tavim.
ADOMAS: Buvo gana įdomi laida.
SALVIJA: Jo, aš dar padainavau, atsimenu.
ADOMAS: Jinai padainavo apie apelsinus ir nuo to viskas prasidėjo.
SALVIJA (dainuoja): Sėdi du priešsroviniai apelsinai mandarinų kambary.
SALVIJA: Ir mes parašėme projektą, sumąstėme visas temas, gavome dalinį finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Dar, prisimenu, sėdėjom Caif café…
ADOMAS: Nereikia čia reklamos, sėdėjom vienoje iš Klaipėdos kavinių…
Klaipėda atsidaro saldainių dėžę, pradeda valgyti po vieną traškindama popierėlius.
SALVIJA: Atsimenu, kai reikėjo kalbėti apie kaimą. Tos temos buvo sumąstytos. Ir neturėjome ką pasakyt. Neartimos. O gal šitaip nerašyk…
INDRĖ: Tai jau kaip parašysiu, taip bus.
ADOMAS: Ai, nesijaudink. Mes jai mokame.
SALVIJA: Mes jai mokame (atsikanda arbūzo).
ADOMAS: Salvija, tau reikia šnekėti taisyklingai.
SALVIJA: Reikia? Rimtai? O žiūrėk, galiu paklausti: tai man ir knygas reikia skaityti?
ADOMAS: Ne, turbūt tik pavadinimus žinoti…
SALVIJA: Ir citatų išmokti mintinai.
ADOMAS: Tai sutariam ‒ perskaityk LKŽ ir Paolo Coelho, gerai? Sutariam (kikena).
SALVIJA: Gerai. Na, užsirašysiu paskui.
INDRĖ: Kam skirta YRA RACIJOS laida? Kokiam žmogui?
ADOMAS (rodo į veidrodį sienoje, šneka į veidrodį): Jis (arba ji, bet sakysiu jis – tai neturi reikšmės) – mokinys, jam iki 19 metų (nekonkretinu, nes labai nekenčiu klausimo apie amžių), jo galvoje kirba ne vien klausimai apie namų darbus, bet ir aukštesnės dimensijos dilemos – kodėl yra taip, o ne kitaip, ką man dabar daryti, kodėl daryti, kodėl nedaryti. Geriausias laisvalaikio praleidimas ‒ pokalbis su įdomiu žmogumi vakare kokioje nors senamiesčio kavinukėje, prie arbatos puodelio. Jam patinka žvakės, patinka, kai jos kvepia, patinka, kai ne, patinka, kai būna baltos, bet dar labiau, kai spalvotos. Ir visai nesvarbu, ką valgo (žinoma, geriausia vegetariškai), o ir geria, nesvarbu, ką. Jis klauso tik labai labai geros muzikos – jo ausinukuose Rhye, Joy Devision, Apparat… Bet nepabėga ir nuo klasikos – Arvo Pärt, Erik Satiè, Frédéric Chopin…
SALVIJA: Jeigu būčiau atsakinėjusi į šiuos klausimus prieš savaitę, būčiau nieko nepasakiusi, nes nežinojau, nei kokia auditorija, nei koks tas mūsų radijas. Ne radijas, laida. Aš taip įsivaizduoju, jog laidos auditorija turėtų būti sluoksniška. Pirmas sluoksnis, vedamas pareigos: šeima, artimieji, draugai ir giminės (nors dažniausiai jie irgi neklauso). Antras sluoksnis ‒ tie, kurie žino, ką klauso, skaito, valgo ir geria, ir kažkada netyčia išgirdo apie pašnekovą, kuris yra patinkantis jiems žmogus, ir todėl paklauso kartkartėmis. Ir trečias sluoksnis – tie, kurie girdi mus, kalbančius apie jiems artimas problemas, jauno žmogaus problemas, ir atranda žmonių, su kuriais kalbame, renginių, kuriuos aptariame, muzikos, kurią leidžiame (pvz.: kokius The National, kuriuos leidome užpraeitoje laidoje). Jie atranda ir supranta, galbūt klausydami atsako sau į vieną ar kitą klausimą. Manau, tai svarbiausia. Kad kažką atrastų. Ir nebūtų kaip The National dainoj: ,,We are half awake in this Fake Empire“. Tikiuosi, kad jie kažkiek prabunda, išgirsta.
INDRĖ: Kaip tai vyskta? Procesas?
ADOMAS: Esame susirašę kalendorių ir žinome, kad kita laida bus apie tai. Ir tada mes išgirstame skambutį iš prodiuserių …
Salvija pradeda vaizduoti pokalbį telefonu.
SALVIJA: Laida apie ką?
ROKIS: Apie Salierus.
Adomas taip pat pakelia ragelį.
ADOMAS: Klausyk, aš tau persiųsiu salierų meistro iš Klaipėdos numerį – suderink interviu laiką. Labai gelbsti įvairūs kontaktai.
SALVIJA: Labai daug laiko praleidžiame aiškindamiesi temą. Mes ateiname į savo naujai įrengtą studiją, atsisėdame į savo naujas ofisines kėdes ir tiesiog atsiverčiam blanką (kikena). Apskritai mūsų prodiuseriai yra..
ADOMAS: Rokis ir Rembo.
ROKIS ir REMBO ateina iki scenos vidurio, vaikšto vienas aplink kitą.
SALVIJA: Tai bokso žvaigždės. Yra labai įdomus darbas diskutuoti su žmonėmis, kurie išsilaivinę. Įdomu ieškoti to kampo.
ADOMAS: Yra vienas iš tokių priesakų, kad reikia žinoti. Kad pokalbyje reikia panaudoti dvidešimt procentų visko, ką tu išsiaiškinai apie tą temą ir pašnekovą.
SALVIJA: Susirenkame visi keturi ir būna informacijos metimas – aš skaičiau tą, aš skaičiau tą, aš skaičiau tą… Klausia mūsų…
ROKIS: Kodėl mes tai darom?
REMBO: Kodėl mes tokie?
ROKIS: Kas mes tokie? REMBO: Ar tai aktualu paaugliams?
ROKIS: Ar tai svarbu?
Rokis ir Rembo sušilę atsisėda ant scenos krašto.
SALVIJA: Kalbi kalbi ir kalbi tada…
ADOMAS: (erzindamas Salviją) Fotografuoji fotografuoji fotografuoji asmenines fotosesijas…
SALVIJA: (erzindama Adomą) Tada eina būrys visažistų, dažo…
ADOMAS: Mes išsidiskutuojame ir kitą dieną susitinkame su Salvija pasikalbėti dviese.
SALVIJA: Prieš kalbėdamas su žmogumi žiūri jo kitus interviu, skaitai straipsnius. Susidarai planą, kas jį užkabintų, kokie būtų mygtukai. Dažnai susitikęs nustembi. Pokalbis vis tiek dažnai nutinka…
ADOMAS: organiškai
SALVIJA: Tas vaibas, pajautimas gimsta vietoje.
ADOMAS: Aš rytą prieš laidą kartais pradedu galvoti, kokį bajerį pasakyti laidos pradžioje.
SALVIJA: TU RIMTAI?
ADOMAS: Kažkada esu tai daręs.
SALVIJA: O dieve.
Suskamba mokyklos skambutis.
I veiksmas
II scena
Stalas apverstas aukštyn kojomis. Viename kampe jo stovi Adomas su Salvija, kitame – Indrė. Suskamba mokyklos skambutis. Režisierius įeina į salę, atsistoja viduryje scenos.
REŽISIERIUS: Laba diena, prašome atsistoti.
Indrė, Salvija ir Adomas dūsaudami atsistoja.
REŽISIERIUS: Galite sėstis.
Režisierius nulipa nuo scenos, atsisėda pirmoje eilėje šalia Klaipėdos. Klaipėda knarkia.
INDRĖ: Kaip manote, svarbiau jaunam žmogui yra atskirti save nuo ankstesnių kartų, pabrėžiant, kad jis NAUJAS, KITOKS, ar svarbiau prisidėti prie vyresnės kartos?
SALVIJA: Manau, tas noras pabrėžti save ir parodyti, jog esi kitoks, nėra vien amžiaus bruožas. Jaunas žmogus savęs jau nebepriskirs prie ankstesnių kartų, nes jis, kad ir neklaustas, yra tos jaunosios kartos (įdomu, ar yra koks nors paauglys, padavęs į teismą ką nors, nes buvo priskirtas paauglių kategorijai). Tačiau tas radikalus klasikos pasmerkimas (,,Nes tai sena ir dulkėta“) yra kažkaip neprotinga. Ten, toje klasikoje, irgi gerų dalykų yra. O paskui dar pamatai, kad sukuri ką nors, o pasirodo, tai jau prieš penkiasdešimt metų parašyta. Todėl taip ir būna. Tyrinėji ką nors pusę gyvenimo, kažką atrandi, o tada sužinai, kad tai atrasta, tiesiog iki galo nepasidomėjai. Arba tos senos knygos – neperskaitei, nes esi maištininkas ir neskaitai senos literatūros. Labai liūdna. Manau, tikras, kokybiškas progresas įvyksta tada, kai menininkas (ar tiesiog žmogus) sugeba atsispirti nuo klasikos. Ne paspirti ar išaukštinti, bet viską, sukurtą iki jo, laikyti atspirties tašku.
INDRĖ: Prieš ką dar gali maištauti šiuolaikinis jaunimas/šiuolaikinis menininkas?
ADOMAS: Gali maištauti prieš viską. Kodėl jam nepamaištavus prieš statybininkus, kurie kreivai sudėjo plyteles gatvėje, kodėl nepamaištavus prieš teatrą, prieš knygas; kodėl jam nepamaištavus prieš evoliuciją, prieš karą, prieš mišrainių gamintojus, prieš kapitalizmą, prieš siuvėjus. Aš manau, kad galima maištauti pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo užtrauktukų gamintojų iki visuomenės santvarkos.
SALVIJA: Taip, dažnai atrodo, kad prieš nieką. Kad jau viskas taip liberalu, laisva ir gražu, kad nebėra apie ką maištauti, nieko nebeprisikalsi, nes tas tavo maištas nieko nebenustebins. Tačiau taip nėra. Problemos lieka tos pačios, tik jų formuluotės skiriasi. Šekspyras kalbėjo apie visuomenės godumą, žiaurumą ir etc. Apie tą patį kalbame dabar.
INDRĖ: Kuo ši, jaunoji karta, jūsų nuomone, skiriasi nuo ankstesnių? ADOMAS: Mano nuomone, mūsų karta yra labai staigi, greita. Mums rūpi tik dalykai, vystantys šiuo metu, dabar. Manau, kad šiuolaikiniam jaunam žmogui labai svarbu turėti tą savitą balsą, nes greitame pasaulyje visi susiliejame į vienį, kuriame nebeina atskirti nei vardų, nei veidų, nei kur koja ar ranka. Nesinori būti jaunimo atstovais, norisi būti tribūna, megafonu, kuris padeda kiekvienam pasakyti kažką pasauliui.
SALVIJA: Buvo vienas straipsnis Bernardinuose, jame buvo kalbintas Leonidas Donskis. Atsimenu, straipsnio pavadinimas sakė apie išsipildžiusią Mefistofelio svajonę ‒ nesibaigiančią kaitą. Manau, jog tai ir yra pagrindinis šios jaunosios kartos bruožas. Mūsų tėvų augimo aplinkybės ir jų realybė buvo visiems aiški.Vienaip ar kitaip, teoriškai kalbant, buvo juoda ir balta.Čia blogai ‒ nelaisvė, suvaržymas, represijos. Čia gerai ‒ laisvė, nepriklausomybė ir etc. Dabar viskas susimaišę. Atrodo, neturim nei tėvynės, nei kalbos, nei nusistovėjusių vertybių, nes viskas nepaliaujamai keičiasi, asimiliuojasi, globalizuojasi. Tam, jog šie pagrindai atsirastų, jog jie būtų tvirti, turi atsirasti sąmoningas jų suvokimas, jog aš pats pasirenku savo vertybes, tam tikrus įsitikinimus, tėvynes ir kalbas pasidedu į savo vertybinę lentyną.Tačiau dažnai šito suvokimo trūkta.Ar mūsų karta ‒ laisvės karta, abejočiau. Galbūt pasiklydimo, pasimetimo. Šitas pasimetimas, nesugebėjimas atsirinkti, nejautrumas ‒ jis atsispindi visuose lygmenyse. O kodėl jaunimas turi turėti savo balsą? Todėl, kad neturi.
REŽISIERIUS (atsistoja nuo savo kėdės): Iš tikrųjų neturi.
INDRĖ (nuveda režisierių ir pastato jį vietoj savęs, kitame stalo kampe nuo Adomo ir Salvijos): Ar švietimo sistema skatina individualumą? ADOMAS (kalba režisieriui): Visiškai neskatina. Visi sėdi vienoduose suoluose, vienodose klasėse, mokosi iš vienodų vadovėlių, nešioja vienodą uniformą, vienodu metu valgo, vienodu metu rašo, skaito, šoka, sportuoja, mokosi. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad grįžtam į Pink Floyed’ų laikus, kur visi važiuoja konvejeriu. Bet aš, aišku, šiek tiek hiperbolizuoju.
SALVIJA: Toks profilis, paremtas Prokrusto lovos principu, yra pritaikytas paruošti žmones valstybiniam egzaminui, kuriame yra vertinamos tavo žinios. Vertinimo norma yra bendra, nepriklausomai nuo kiekvieno žmogaus skirtumo. Taip ir spraudžiamės į vienodą vertinimo sistemą dvylika metų, kaip spraudžiamės į vienodus suolus.Tačiau, žinoma, yra nuostabių išimčių. Kai vaikas yra labai stiprus ir sąmoningas, nepasiduodantis arba turi gerą mokytoją, kuris yra pasiruošęs ne tik šokti apie Žemaitę tam, kad vaikas dar mylėtų lietuvių literatūrą, bet ir mokantis priimti kitokią nuomonę, mylintis savo darbą, duodantis erdvės pačiam mokiniui. O tai yra dažniausiai retas atvejis.
INDRĖ: Ar švietimo sistema suteikia pakankamai erdvės jauno žmogaus saviraiškai? ADOMAS: Kartais pagalvoju, kad labai retai yra svarstomi tokie savaime suprantami dalykai kaip, pavyzdžiui, pamoka. Atrodo, visiems įprasta – pamoka yra pamoka. Pamokos eina iš eilės su tam tikro laiko pertraukomis. Nežinau, ar tai blogai, bet manau, kad kartais būtų pravartu permąstyti, ar nereiktų pakeisti visko iš pamatų. Nekalbu konkrečiai apie švietimo sistemą ar pamoką. Štai mano pirmokas brolis grįžo iš mokyklos neseniai su namų darbų užduotimis: išmokti mintinai, kuri liežuvio pusė jaučia kartumą, kuri saldumą, kuri rūgštumą ir t.t. Tada permąsčiau, kad gyvenime man to žinoti dar neprireikė, paklausiau tėčio, sakė – irgi ne.
SALVIJA: Manau, jog sistema nėra kažkoks atskiras darinys nuo visuomenės, savavališkai veikiantis ir kuriantis žiaurias aplinkybes jose gyvenantiems žmonėms. Pati sistema ir yra patys žmonės. Jei keičiasi žmonės ‒ keičiasi sistema. Kalbant apie Lietuvos švietimo sistemą ir apie mokyklas, jauno žmogaus plėtimasis, augimas priklauso pirmiausia nuo jo paties ir tada nuo mokytojo. Mokytojo plėtimasis ir augimas priklauso nuo jo paties ir nuo direktoriaus. Direktoriaus plėtimasis ir augimas priklauso nuo jo paties ir?.. Nuo jo paties ir nuo mokinių tėvų? O tėvų nuo ko? Nuo jų pačių ir jų darbdavių? Negi čia dar tas ,,Didelio dėdės“ bijojimas veikia? Ir taip be galo gali piešti ratus. Turėtų pasikeisti taip, kad prie vieno apvalaus, kvadratinio ar kitokio stalo susėstų mokytojas, kuris nori būti mokytoju, mokinys, kuris nori, kad jam patiktų mokytis, direktorius, kuris nori būti direktorium ir nori, jog mokykloje viskas pavyktų, ir tada turi įvykti dialogas. Viskas.
Režisierius nusiima savo skrybelę, pakabina ją ant stalo kojos ir išeina.
INDRĖ: Kas jaunam žmogui yra baisu?
SALVIJA: Dabartinis jaunas žmogus daug ko bijo. Mokykloje bijo išsiskirti, bijo būti nepripažintas. Bijo, kai ateina visų dvylikos mokyklinių metų pabaiga, bijo palikti sistemą, kurioje augo. Bijo išeiti nuogas į pasaulį, nes jam atrodo, kad nebus vietos, kur eiti, nebus pamokos, kurią reikia išmokti, nebus kas viską sukramtys ir patieks. Taip pat jaunas žmogus yra pratęs, kad jį kas nors stebi. Jis pratęs šypsotis ant savo sienos, bet nesišypsoti prie vakarienės stalo. Jis ir saves bijo. Kaip ir visi.Nemoka nepasitenkinti pirmu google išmetamu atsakymu. Todėl bijo eiti į teatrą.
Suskamba skambutis. Klaipėda atsibunda, strykteli nuo kėdės.
I veiksmas
III scena
Stalas vis dar apverstas. Viename jo kampe stovi besinervindama Klaipėda, vis valgydama saldainius. Prie stalo krašto primėtyta jų popierėlių. Kitame stalo krašte stovi Adomas su Salvija. Prie vieno stalo krašto stove Rembo, prie kito – Rokis, padavinėja pašnekovams vandenį. Indrė sėdi ant scenos krašto.
INDRĖ: Kaip manote, ar trūksta meno, renginių, kurių tikslinė auditorija būti jaunas žmogus? ADOMAS: Kai tik pradėjome antrąjį sezoną su Salvija, pirmoji tema buvo apie Klaipėdos kultūrinę padėtį. Prieš laidą mes ja buvome labai nusivylę, ėjome į įvairias galerijas ir teatrus pirmadienį, o ten mums neatidarė durų – siaubas, kokia baisi padėtis, bet po laidos nuomonė pasikeitė. Į laidą, pamenu, kvietėme „Apeirono“ teatro įkūrėjas ir jos sakė, kad kultūrinė padėtis tokia, kokios reikia. Paklausa gimdo pasiūlą. Ir iš tikrųjų dabar vis labiau pastebiu, kad į tą spektaklį nenuėjau, o ten dar filmo premjera, kitame miesto gale parodos atidarymas, dar, žiūrėk, bibliotekoje paskaita… SALVIJA: Manau, jog trūksta renginių, kurie būtų aukso vidurys. Renginių, kurie nebūtų tik išskirtiniam kultūriniam skoniui, bet nebūtų ir visai reklaminis triukas. Kur nesijustum nejaukiai, kai nesupranti, o norėdamas sužinoti, nebijotum klausti. Norėtųsi pamatyti, kaip vyksta vienokios ar kitokios cheminės reakcijos mene.Taip prasiplėstų pasirinkimas, ugdytųsi suvokianti, mąstanti auditorija.
INDRĖ: Tai kokia jūsų Klaipėdos vizija? Kaip ji galėtų praturtėti, pasikeisti, atrodyti?
ADOMAS: Oi, man tai labai visada būna gaila. Visos pasaulio sostinės būna jūriniai miestai. Na, ne visos, bet daugelis ir gaila, kad Klaipėda yra tokia atskirta ir toks pramoninis miestas.
SALVIJA: Mes dabar tokie Klaipėdos patriotai… Bet aš, ko gero, jeigu gyvenčiau Anykščiuose, daryčiau tą patį. Priklauso nuo to, koks tu esi žmogus. Jeigu tau reikia daugiau – tai eini ir prašai daugiau.
INDRĖ: Tai ko trūksta?
ADOMAS: Trūksta aktyvumo.
SALVIJA: Trūksta vietos, kur būtų padėtas fortepijonas ir tu galėtum ateiti groti ir niekas nebijotų. Nes, matai, kaip yra – žmonės galvoja, jeigu paliksi jaunimą su fortepijonu, tai jis iškart sudegins instrumentą kartu su miestu. Bet juk nepabandęs nežinosi. Trūksta, labai trūksta… O jeigu ir būna kas nors, tai mes sužinom labai vėlai. Nėra tos komunikacijos.
ADOMAS: Parašo projektą ir užsideda varnelę. Niekas faktiškai nesikeičia.
SALVIJA: Norėčiau, kad nemokamai bananus dalintų gatvėje…
INDRĖ: Tai kokių tiksliai renginių trūksta?
ADOMAS: Būtų gerai, kad ne Bunkė būtų.
SALVIJA: Būtų gerai, kad ne Bunkė.
ADOMAS: Nu bet ir Bunkė tiktų iš bėdos.
SALVIJA: Antra Jūros šventė.
ADOMAS: Nu gaila, kad ta Jūros šventė…
INDRĖ: Atributinis Klaipėdos štampas?
ADOMAS: Gaila, kad tik pop kultūra Klaipėdoje dominuoja.
SALVIJA: Visi savo versluose, žinai.
ADOMAS: Toks amatininkų miestas. Ir aš pagalvojau ‒ per Jūros šventę, per Džiazo festivalį (bet ir per Jūros šventę, bet gal labiau per Džiazo festivalį)juk neatvažiuoja tik iš visos Lietuvos žmonių. Dauguma klaipėdiečiai. O kur jie slepiasi po to? Kodėl kultūroje jų po to nėra?
SALVIJA: Mes turime Menų fakultetus ir ten jauni žmonės studijuoja menines specialybes. Ir tų žmonių yra begalės. Bet jų visiškai nesimato.
ADOMAS: Aš suprasčiau, jei Klaipėdoj būtų tik kokia Kunigų seminarija, kur per metus priimamas tik vienas žmogus, bet čia yra daug jaunimo… Kur? Nežinau.
Suskamba mokyklos skambutis. Klaipėda susigėdusi susirenka savo saldainių popierėlius, nulipa nuo scenos ir atsisėda atgal į pirmą eilę.
II veiksmas
I scena
Rembo ir Rokis vynioja virves nuo scenos. Prie stalo sėdi Adomas, Salvija ir Indrė, geria arbatą. Šalia dar yra kelios tuščios kėdės. Pro duris įeina Klaipėda. Ji nešasi apelsinus. Atsisėda ant vienos iš kėdžių.
INDRĖ: Kuo skiriasi jauni menininkai nuo vyresnės, patyrusios kartos? Jauni rašytojai nuo klasikų? SALVIJA: Dažniausiai dar jaunas rašytojas ‒ tai tas, kuris nemoka eiliuoti, bet jau rašo moderniai.
Klaipėda nusijuokia. Visi pasiima po apelsiną ir jį lupa.
ADOMAS: Jauniems menininkams, visuomenės nuomone, galima daugiau klysti. Jiems leidžiama. O klasikai yra pamatas, ant kurio ir auga visi jaunieji menininkai. Dažnai didieji labai sudievinami, ir jei tau nepatinka koks klasikas, tai jau esi nesveikas, nes Mocartas neklysta ir turi būtinai patikti visiems.
SALVIJA: Žmonės labai dažnai mano, jog literatūra yra tiktai klasika. Retas jaunas žmogus žino, kad yra toks dalykas kaip šiuolaikinė poezija.
ADOMAS: Poezija yra bet koks kūrinys, parašytas jau numirusio žmogaus. Jeigu žmogus miršta – tai virsta poezija. Va, ką tik sugalvojau.
SALVIJA: Čia ne tu, čia beveik visi.
INDRĖ: O kaip jūs?
ADOMAS: Žinai, Lietuvos pašto misija yra sklandžiai aptarnauti. Vizija turėtų būti tapti geriausiu paštu pasaulyje. Neapsiriboti vien Klaipėda.
Klaipėda suklūsta, apsidairo po salę.
SALVIJA: Aš manau, kad mes (linkteli link Adomo) pakankamai siekių turim, tikrai daug.
ADOMAS: TAS siekis ‒ tai taip.
SALVIJA: tas vienas siekis vadinasi LRT.
ADOMAS: Taip ir parašyk: SIAURUSEVIČIAU, KLAUSYK.
SALVIJA: O vėliau BBC.
INDRĖ: Jums reikia į HBO.
ADOMAS: Reikia, kad išgirstų. Kad padėtume.
SALVIJA: Apie Mažąjį princą buvo labai žavi istorija. Aš visada, kai kalbu apie ,,Yra racijos“, sakau, žinai, taip atsitiko man.
ADOMAS: Tau ir atsitiko.
SALVIJA: Dar visiškai pradžia buvo. Ir man parašė toks vaikinas iš Vilniaus. Socialiniuose tinkluose pasirašęs Mažasis princas. Sako, žinai, aš čia klausau jūsų laidų. Atvažiuoju į Klaipėdą, gal norite susitikti. Aš susitikau su tuo žmogum, nes jau ir tada kilo klausimų – ką čia darome, juk mūsų vis tiek niekas nesiklauso (ir taip toliau). Ir paskui su juo susitikau. Ir jis sako ‒ aš ką tik išsiskyriau su mergina ir žinai, kas man padeda? Aš vakarais įsijungiu jūsų laidas – ir jos man labai padeda, atsiriboju nuo savo problemų. Buvo taip keista.
II veiksmas
II scena
Klaipėda susitvarkiusi vaikšto ir dalina žiūrovams apelsinus. Stalas stovi prie scenos krašto. Adomas, Salvija ir Indrė sėdi už stalo. Rokis ir Rembo atsiveda režisierių. Režisierius nueina į scenos galą, kur ant sienos pakabintas veidrodis, atspindintis žiūrovus.
INDRĖ: Ką norėtumėt pakalbinti? Kokiomis temomis ir su kuo?
Režisierius išsitraukia markerį iš kišenės.
ADOMAS: Vytautą Landsbergį.
Režisierius linkteli ir apibraukia vieno iš žiūrovų veidą.
SALVIJA: Vytautą Landsbergį, Oskarą Koršunovą.
ADOMAS: Oskaras Koršunovas.
Režisierius toliau apibraukinėja žiūrovų veidus.
SALVIJA:Gintaras Grajauskas…
ADOMAS: Aš dar nedrįsčiau kviesti Vytauto Landsbergio.
SALVIJA: Utopija.
ADOMAS: Nu taip, čia utopija, bet mūsų to ir klausia.
INDRĖ: Gerai, o su Vytautu Landsbergiu kokia tema norėtumėte pakalbėti?
ADOMAS: Aš su Landsbergiu norėčiau pakalbėt apie Čiurlionį.
SALVIJA: Nu jergus. Tu gali tą reikalą palikti ramybėje?
ADOMAS: Bet aš norėčiau.
SALVIJA: Labai norėčiau išgirsti Landsbergio jaunystės atsiminimus.
ADOMAS: Norėčiau sužinoti, kokie veiksniai…
SALVIJA: Norėčiau pasikalbėti su Aidu Marčėnu.
ADOMAS: Norėčiau išgirsti, kaip jis tapo tokiu žmogumi, koks yra.
SALVIJA: Kuo jis norėjo būti apskritai.
ADOMAS: Koks jis buvo, pavyzdžiui, mūsų amžiaus. Man tai yra įdomu.
SALVIJA: Nes jeigu tu kalbi apie tokius žmones kaip Landsbergis, o jis yra autoritetas daugeliui, tai žinai… Aš manau, kad kai vienas žmogus mato, kad kitas jaunas žmogus kalbasi su autoritetu… Yra tas toks…
ADOMAS: …susitapatinimas?
SALVIJA: Artimumo jausmas. Pajunti tokį ne tik miesto, bet ir šalies bendruomeniškumą. Nes kai tu kalbi su tokiais žmonėmis, kurie yra autoritetai daugeliui, o ta šalis nėra didelė, tai atsiranda toks artimumo jausmas.
INDRĖ: O kokie jums, kaip žurnalistams, radijo laidų vedėjams yra autoritetai?
ADOMAS: Man tai išties būtų… bet gal mums abiems… Nors ne, man labiau būtų, pavyzdžiui, autoritetas Richardas ir jo rengiami ,,Švelnūs tardymai“ .
SALVIJA: Man irgi.
ADOMAS: ,,Paraštės“ daro įtaką. Nastaravičiaus ir Rožėno laida„Nežinau“.
SALVIJA: Tiesiog labai labai teisingai pasakė Richardas, kai mes jį kalbinome, kad dažnai žmones paima tavo nuoširdumas ‒ nuoširdus norėjimas pasikalbėti.
ADOMAS: Nes to nuoširdaus pasikalbėjimo dažnai nėra. Yra „LABAS VAKARAS, TRUPUTIS PO TREČIOS“.
SALVIJA: Ir išvis, šitas kalbėjimas nuoširdžiai ‒ tai iš tiesų yra tokia prabanga, tai yra taip nuostabu…
ADOMAS: siekiamybė.
SALVIJA: Esi tiek supratęs ir patyręs, jog gali sau leisti… Gaila, kad tai turi savotiškai užsitarnauti. Niekas nemėgsta kalbėtis su tais, kurie beda pirštu ir sako – va, žiūrėk, koks tu.
ADOMAS: Aš labai dažnai susiduriu su tuo dalyku.
SALVIJA: Todėl kai žmogus pasako savo nuomonę, tu sakai „nu va“, o aš sakau „ką gi“.
ADOMAS: Ne nuomonę…
SALVIJA: …atsaką.
ADOMAS: Mes mėgstame pradėti pokalbį tokia paprastesne gaida ‒ paklausti, kaip jūs gyvenate ar koks jūsų rytas ar kaip diena praėjo. Ir dažnai susiduriame, kad žmonės ateina su išankstine nuostata, kad mes esam…
SALVIJA: …vaikai
ADOMAS: …ir mes nieko gero negalime paklausti
SALVIJA: …ir dar pakeisti nuomonę apie jaunimą. Bet mes ne kokie pypliai, kurie nieko nedaro.
INDRĖ: Turite atsikratyti stigmos, kad su jaunimu neįmanoma diskusija.
SALVIJA: Ir kad mes negalime šnekėti su tais žmonėmis apie dalykus, kurie mums skauda. Ir tie dalykai, kurie mums skauda, nėra tik savižudybės, alkoholis ir narkotikai.
ADOMAS: Bet jie mums irgi skauda.
INDRĖ: Jūsų istorijos pavadinimas ‒ koks jis būtų?
ADOMAS: Kaip man nepatinka atviri klausimai.
SALVIJA: Tau patinka atviri klausimai.
ADOMAS: Taip, bet man patinka klausti.
SALVIJA: Nepatogu būti atsakančio vietoje. Dažnai būna, kad, kai būna nemalonus klausimas, tai atsakai: ,,O ką tu manai?“
ADOMAS: O ką jūs manot apie tai?
INDRĖ: Ar dar yra, jūsų nuomone, visuomenėje temos, kuriomis kalbėti yra tabu?
ADOMAS: Aš manau, kad tokių temų, kuriomis kalbėti tabu nėra, ypač jaunam žmogui. Arba lyg ir neturėtų būti. Nors vis dažniau susiduriu su temomis, kuriomis lyg ir galima, bet nereiktų kalbėti, nes jos pernelyg intymios, per daug skaudžios ar artimos. Pavyzdžiui, viena intymiausių, sunkiausiai pasiduodančių temų yra tikėjimo ir dvasingumo. Tikėjimas apskritai yra labai intymus dalykas, o apie tai kalbėti ne su geriausiu draugu ar netgi su nepažįstamu visiškai nepriimtina. Nesistebiu, ir pats sunkiai drįstu kalbėti šia tema. Dabar kaip tik ruošiamės laidai šia tema.
INDRĖ: Koks jūsų mėgstamiausias garsas?
SALVIJA: Prieš koncertą, kai muzikantai derinasi instrumentus. Kai būna toks chaosas ir dar žmonės šneka.
INDRĖ: O tavo, Adomai?
ADOMAS (tyli).
SALVIJA: Nėra taip, kad jis neturi ką pasakyti, jis tiesiog labai uždaras žmogus.
ADOMAS: Aš niekada nesu apie tai pagalvojęs, iš tikrųjų.
SALVIJA: Gal mesk tą radiją ir pradėk pažinti save?
ADOMAS (tyli).
SALVIJA: Galiu papasakoti labai gražų momentą, kurį atsiminiau.
ADOMAS: Taip, pasakyk tą…
SALVIJA: Atėjau tik pradėjusi dirbti radijo laidoje ir labai jaudinausi, nes Adomas auga režisierių šeimoje ir jam intelektualus bendravimas normalus. Ir aš nelabai daug tokių šeimų pažįstu. Aš atėjau kažkada, o jis klausia: ,,Pakeitei kvepalus? Labai skaniai kvepi. Toks teatro kvapas.“
ADOMAS: Nu va…
SALVIJA: Ką gi…
Nuotraukos Indrės Bručkutės