Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis
,,Debesėlis ieško vardo ir kitos pasakos“ – taip pavadinta Gintarės Adomaitytės knyga jau keliauja per Lietuvą. Keliauja ir autorė. Ignalinos viešoji biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka surengė rašytojos kūrybos vakarus, pavadintus ,,Pilnatis“, skirtus suaugusiems skaitytojams. Bendrauta ir su vaikais Lietuvos pakraščiuose – Mielagėnuose (Ignalinos r.), Pagėgiuose, Tauragėje.
Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į svetainės www.menobangos.lt redaktoriaus Mariaus Kraptavičiaus klausimus.
Kokie pirmieji Tavo įspūdžiai – garsai, spalvos? Kuri pirmoji skaityta knyga?
Pirmasis, svarbiausias įspūdis – juodas žvėris. Draugiškas, mielas, viliojantis. Jo vardas fortepijonas. Augau šalia jo, o kartais ir po juo, klausydama, kaip skambina mano tėvas, kaip uoliai jis dirba su mūsų namus lankančiais choristais. Ta meilė – žvėries ir mano – truko neilgai. Iki manųjų šešerių, kai rimtai pradėjau mokytis muzikos. Dar tik vaikystė, o patirtys skaudokos. Suvokiau, kad neturiu nei klausos, nei ritmo jausmo. Netapau nei muzikos atlikėja, nei kūrėja, bet ilgainiui suvokiau: jei man likimas neskyrė klausos, tai apdovanojo kitaip: turiu girdą. Atskiriu Mozartą nuo Beethoveno, Brahmsą nuo Mahlerio.
Spalvos, ko gera, čiurlioniškos. Nežinau, kuri ranka pasirūpino, kad virš mano lovos kabotų ,,Karalių pasaka“ – dailiai įrėminta reprodukcija. Regėjau ją užmigdama, atsibusdama. Tėvas, chorvedys Antanas Adomaitis, tuo rūpintis negalėjo – apako būdamas šešerių. Spėju, kad reprodukciją mamai, lituanistei Živilei Medekšaitei, galėjo padovanoti jos mokiniai.
Pamenu, kaip vaikštinėju po Žaliakalnio butą pasičiupusi knygą ir prašau tėvo – tik pamanyk, savo aklo tėvo – kad man paskaitytų. Ir niekaip nesuvokiu, kodėl jis to negali. Beliko viena – išmokti skaityti. Tai buvo lengva, gera, visai nesunku. Namuose turėjome kaladėlių, o ant jų – raidės. Močiutė sakydavo: paduok man A, atnešk M…
„Dabar jau pati sau pasakas skaitysiu“, – oriai pasakiau vieną dieną, būdama gal penkerių. Ir skaičiau – Anderseną, Hauffą, lietuvių pasakas….
Dar apie kvapus teiraujiesi… Vaikystė visada kvapni. Lietus, sniegas, vėjas, gal net debesys, saulė – įsimintini. Kai penkeri, kvepia viskas. Labiausiai vasarojimas Kačerginėje. Kvepėjo sunkvežimis, kuriuo vykome, dar labiau ‒ laivas, kuriuo plaukėme. Labiausiai pušys…
Ar iš ten, iš vaikystės atkeliavo Tavo debesėlis, ieškantis sau vardo?
Jis tikrai iš vaikystės. Kartais mane, kaip ir visus vaikus, drausmindavo. Tiesą sakant, bausdavo. Sąvoka „drausminti“ radosi ne taip jau seniai… Namuose pasigirsdavo rūstūs žodžiai: šiandieną tu neskaitysi. Tyliai guosdavausi: na ir kas, galiu ir pati pasakų prisigalvoti. Dairydavausi po namus, po kiemą: kur jos gyvena? Ogi debesyse. Laimei, Lietuvos dangus beveik visada debesuotas, vėjuotas, pasakų jame visada galima rasti.
Svarbu minėti, kad knygos „Debesėlis ieško vardo“ pirmasis leidimas pasirodė senokai, praėjusio amžiaus pabaigoje. Graudžiai atrodė tas leidinys. Be iliustracijų, prastai maketuotas. Pirmoji mano knyga, o toks nusivylimas. Labai norėjau naujo leidimo. Kai kurias pasakas be gailesčio išmečiau, kitas šlifavau, dar papildžiau rinkinį pasaka „Avis artistė“ bei „Jeronimo ir Pelargonijos“ istorija. Kreipiausi į labdaros ir paramos fondą „Švieskime vaikus“. Sklandžiai tas debesėlis ten nuplaukė, dar sklandžiau išplaukė, iliustruotas Dalios Dūdaitės, redaguotas mano auksinės redaktorės Auksės Žūkienės. Paskutinė, dvyliktoji pasaka, pavadinta ,,Pilnatis“. Ir aš šiemet žengiau į savo pilnatį…
Noriu Tave iš pilnaties išvilioti į jaunatį, į tą metą, kai debesis ganei. Atėjai į mokyklą Žaliakalnyje, Algirdo gatvėje, mokėdama skaityti. Turbūt buvai pirmūnė. Kokie prisiminimai mokykloje, kokia buvo mokykla: ką mylėjai, o ko nemėgai, kas skaudino?
Mokėjau ir skaityti, ir raides rašyti, ir skaičiuodavau gal net smagiau, nei dabar. Netapau pirmūne. Laimei – ja netapau. Nesu žmogus, kurį vaikystėje išpaikino lengva sėkmė. Per darbelių pamokas jausdavausi… beveik tragiškai. Visi vaikai laiko rankose iš popieriaus išlankstytą laivelį, lėktuvėlį ar dar kokį nors ten -ėlį. O mano rankose tik popieriaus gniužulas, tik šiukšlė. Tas pats ir su piešimu. Ne tomis spalvomis, ne taip, kaip reikia… Taigi amžini du ketvertai – darbeliai ir piešimas (dabarties kalba – technologijos ir dailė).
Nuoskaudų nejaučiu. Nieko baisaus, jei tu jau vaikystėje suvoki: šis ar kitas menų pasaulis – ne mano. Būsiu jo pakraštyje, bet būsiu.
Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Esi žaliakalnietė. Kaip dabar ten jautiesi?
Algirdo gatvę – ir visą erdvų Žaliakalnį – žinoma, kad myliu. Jo ilgiuosi. Ten mano žaidimų žemė, ten tėviškė. Žaliaklanyje, Aklųjų institue, mokėsi, o vėliau mokytojavo mano neregys tėvas. Ten ir susipažino su Živile – skaute, atėjusia akliesiems skaityti knygų. Retsykiais pėdinu per Žaliakalnį savuoju keliu – pėsčia einu nuo stoties, kylu viršun Vytauto ar kitais laiptais, apeinu Ąžuolyną, kuriame išmokau vaikščioti, pėdinu į kitas gaves bei gatveles, man mielas ir suvokiamas, kol nusileidžiu žemyn keltu.
,,Mes be Vilniaus nenurimsim“ – skambėjo mūsų senelių ir tėvų lūpose, o pati kaip jauteisi, kai Tavo tėvai ir sesuo Dainora išvyko į kitą miestą – į Vilnių?
Kai jie išvyko, jaučiausi taip, lyg kybočiau tarp Kauno ir Vilniaus. Į pirmą klasę mane lydėjo močiutė. Nuostabiausia pasaulio močiutė, aprodžiusi man visą Kauną: muziejus, teatrus, gatves. Mudvi vis kur nors eidavome, dažnokai pėsčios…
Tai gal kelis žodžius apie močiutę?
Kai gimiau, močiutei Onai buvo šešiasdešimt. Taigi, dabar esame lyg ir… bendraamžės? Bandau įsivaizduoti ją – sulaukusią manęs, dar vienos anūkės.
Įdomiau močiutę įsivaizduoti jauną. Gimė ir augo Liepojoje, knygnešių Emilijos ir Augustino Baranauskų šeimoje. Mokėsi gimnazijoje, svajojo apie aukštąjį mokslą. Norėjo tapti advokate. „Pirmasis pasaulinis karas sumaišė kortas“, – taip apie jaunystės laiką prisiminimuose rašė močiutės vyresnė sesuo Zuzana. Dėl močiutės Onos lemties man skauda vis labiau. Inteligentiška mergina gal pernelyg anksti ištekėjo – per Pirmą pasaulinį karą. Ištekėjo už šviesuolio, laisvamanio Igno Medekšos. Jų vaikų vardai – Rimvydas, Gražina, Živilė. Bene pirmieji tokie vardai Lietuvoje… Abu romantikai – Ona ir Ignas Medekšos – iš Liepojos vyko į Tavo jau paminėtą Vilnių – į jųdviejų svajonių, vilčių miestą. Šiauliuose sužinojo, kad Vilnius okupuotas Lenkijos. Nežinau, kodėl neliko Šiauliuose, nežinau, kodėl atvyko į Kauną. Taip, jie tikrai gyveno ta nata: nenurimsime be Vilniaus. Taip, tikrai buvome ta šeima, kuriai Vilnius – svajonių miestas.
Senelio – to šauniojo Kauno vyrų kirpėjo, miesto tarybos nario – beveik ir nepažinau. Tik iš pasakojimų. Jiedu, senelis Ignas ir močiutė Ona išsiskyrė, kai jų vaikai suaugo. Pamenu senelį, retsykiais užklystantį pas mus Žaliakalnyje, prašantį mano tėvo, kad paskambintų jam Beethoveną.
Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Taigi atkartoju skaudų klausimą: Tau tik septyneri, bet Tu kybai. Jau ne kaunietė, dar ne vilnietė… Su inteligentiška močiute, retsykiais sutinkamu seneliu…
Liūdesys. Jausmas, kad esu tėvams nereikalinga, neįdomi. Noras stengtis, kad tik jiems įtikčiau. Suvokimas, kad jiems neįtinku, nors neriuosi iš kailio. Štai ką patiria vaikai, kai jų tėvai ir vyresnė sesuo išvyksta.
Kaip sekėsi Tavo tėvams be Tavęs? O Tau?
Tėvai glaudėsi pas giminaičius, vėliau gyveno Skroblų gatvės bendrabutyje, kol pagaliau gavome išsvajotą butą Antakalnyje. Vienaip ar kitaip, suprantu šių laikų vaikus, besiilginčius išvykusių tėvų. Retsykiais, bibliotekoje ar mokykloje, susitikimuose su skaitytojais, matau liūdną vaiką. Dažniausiai jis ar ji sėdi pirmoje eilėje, pernelyg ramus, perdėm lėtas. Drįstu spėti: jo ar jos tėvai ką tik išvažiavo…
O tėvams… Jie abu paliko mokyklas, kuriose dirbo, ilgainiui tapo Aklųjų draugijos leidyklos redaktoriais. Tėvui be jo ugdyto aklųjų choro buvo bloga – negera be choro jam buvo visą jo gyvenimą… Laimei, turėjo mylinčią žmoną. Gal ir mudvi – Dainora ir aš – nesumenkinome nei močiutės, nei tėvų gyvenimo.
Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje dešinėje.
Apsupta muzikos garsų, knygų lentynų, lankiusi muzikos, šokio, dramos pamokas, ištrūkai į kitą erdvę – į vandenį, pradėjai irkluoti. Kas tai? Protestas, paauglystė, noras būti kitokia, pabėgti? Kodėl paauglystėje nelikai menuose?
Nelikau, nes niekas ten manęs nemylėjo – nei šokių, nei muzikos, nei dramos pamokose. Vaje, kaip dramatiškai suskambo, bet juk tikrai taip buvo. Jautiesi viena iš daugelio, beveik nematoma, nesvarbi. Liaudies šokius gal ir neprastai šokau pas Bronę Dragūnaitę. Privačias fortepijono pamokas ėmiau iš žymios pedagogės Janinos Šeštokienės. Šokti patiko, skambinti ‒ ne… Kol vieną kartą… Atėjo į mūsų mokyklą Sofija Grucova – inteligentiška, grakšti, draugiška akademinio irklavimo Europos čempionė. Daug tų trenerių ateidavo, bet tik Sofiją Grucovą mes, mergaitės, įsimylėjome: ji tuoj pat įsiminė mūsų vardus, ją domino mūsų gyvenimas, ji pėsčiuodavo kartu su mumis nuo irklavimo bazės iki Antakalnio. Mes taip mylėjome trenerę, kad negalėjome nesistengti, nelaimėti. Žūtbūt – tuose šaltuose Lietuvos vandenyse, ežeruose ir upėse tobulinome techniką.
Antakalnio dvidešimt antra mokykla, jos L klasė, t.y. papildomas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas, lotynų kalba… Tokių mokyklų Lietuvoje buvo tik kelios. Kaip ten patekai?
Stengtis nereikėjo. Buvo ta L klasė mūsų mokykloje, tad kodėl nebandyti? Tiesą sakant, nieko aš toje mokykloje nesimokiau, tik meistriškai mokslus imitavau. Nepatiko man mokykla. Nemėgau jos. Mėgau skaityti – kol apsvaigdavau. Per naktis, iki aušros. Pėdindavau į mokyklą kaip po smarkaus vakarėlio, retsykiais apsiverkusi dėl dviejų priežasčių: išgyvenau perskaitytą knygą, apgailėjau jos personažų – tai pirmoji priežastis. Antroji? Toje neva tobuloje mokykloje mus mokėjo ir sumenkinti, ir pažeminti. Ilgainiui suvokiau: esu viena iš tų žmonių, kurie netinka mokyklai, o mokykla netinka jiems, ir nieko čia nepakeisi.
Bet nepamirškime ankstesnio klausimo: mokaisi intelektualioje L klasėje ir… irkluoji…? Tu – inteligentų vaikas?
Tai jau taip. Nuėjau ten, kur niekada nebuvo niekas iš mano giminės – patraukiau į sportą. Į akademininį irklavimą. Kaip tai žeidė mano tėvus, kaip baugino močiutę. Patekau į plačius vandenis, o juk niekas niekada mūsų giminėje net nebandė plaukti. Kaip visa tai nepanašu į šokio, į muzikos pamokas… Kita vertus, ir šokį, ir muziką, ir irklavimą valdo ritmo jausmas. Ir ne tik jis. Prakaitas – kad ir kaip neromantiškai taip skamba. Būtina technika, būtinas ir jausmas – jausti grindis po kojomis, jausti klavišus, jausti vandenį. Tėvai, susipažinę su trenere Sofija Grucova, lyg ir nurimo, pasikliovė jos inteligencija. Jie niekada nebuvo nė vienose mano varžybose, bet tėvas ėmė klausyti sporto žinių, retsykiais išgirsdavo ir mano pavardę… Gal ir ne toks buvau vaikas, apie kurį svajota, bet mylimas vaikas. Keisčiausia, kad likusi namuose viena, prisėlindavau prie pianino (fortepijonas netilpo į Vilniaus namus), vis ką nors pati sau paskambindavau. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad tėvai stovėdavo ties slenksčiu, neskubėdavo durų rakinti: tėvas klausydavo prastos mano muzikos, visiškai laisvos, asmeniškos, bet… muzikos.
Studijos universitete. Žurnalistika. Kas pasikeitė Tavo gyvenime? Nauji draugai, mylimi dėstytojai… Kas jie?
Mano gyvenime pasikeitė viskas. Mokyklos, kaip jau minėjau, nemėgau. Universitetą pamilau. Ne pirmane kurse, ne antrame. Trečiame – taip. Kai baigėsi tie kai kurie bukieji anų laikų mokslai, kai prasidėjo laisvesni. Mokyklą baigiau prastais pažymiais, bet pirmąją sesiją išlaikiau puikiausiais. Būta ir universitete visko – nuopolių, skrydžių, vėl nuopolių. Na ir kas. Ten buvo gera, ten noriu grįžti. Skirmanto Valiulio, Laimono Tapino paskaitose mums leido samprotauti, turėti savo nuomonę. Bronius Raguotis ir Bronius Makauskas pateikdavo kiek daugiau žinių, nei mes buvome nusipelnę gauti.
Papasakok apie pirmąsias žurnalistines patirtis. Išvykai į provinciją, o šiandien vėl grįžti lyg ir ten, iš kur pabėgai?
Ne kartą esu rašiusi, pasakojusi apie du savo pasaulio miestus – Kauną ir Vilnių. Kuo gražiausiai jie manyje dera. Nežinau kaip, nesuvokiu kodėl ir kada manyje radosi ir kita meilė: miesteliams. Svarbią sau praktiką studijų laikais atlikau Telšiuose. Lig šiol ja džiaugiuosi. Ir miestu (Telšiai ne miestelis, tai jau ne), ir redakcijoje sutiktais kolegomis. O po studijų nėriau į Prienus. Tyčia. Dėl įdomybės. Gerais pažymiais baigusi universitetą, kuo puikiausiai apsigynusi baigiamąjį kūrybinį darbą – nėriau. Man to labai reikėjo. Kitokio, nepažinto gyvenimo. Keblus mano gyvenimo laikas Prienuose, o toks dosnus. Grįžau į Vilnių pervargusi, išsunkta. Na ir kas? Juk parsivežiau kelias pasakas. Jos ilgai laukė, kol pateks į knygą. Ir sulaukė.
Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.
O Tavo dabartis? Ignalina? Ar žinai, kad esi nustebinusi ne vieną žmogų, keisdama sostinę į provinciją? Tu, bajoriškų šaknų turinti ketvirtos kartos miestelėnė?
Labai gerai prisimenu tą dieną, Mariau, kai mudu – abu miestelėnai – sėdome prie kompiuterio ieškoti tos vietos, kurioje būtų daug žalios ir mėlynos spalvos. Abiem rūpėjo vandenys ir miškai. Ne kaimas, ne sodyba, ne vienkiemis. Gamta. Ir šiek tiek miestelėniško pasaulio. Tą kartą tai jau tikrai meldžiausi visiems dievams ir deivėms, kad rastume būstą Ignalinoje. Tu pardavei Šeškinės butą, nes tą Šeškinę nelabai mėgai, aš dėl visa ko, laikinai, pasilikau Žirmūnų butą, nes… nes… ne taip jau lengva man nuo jų atsitraukti.
Nežinau, kuris iš tų dievų ir deivių padėjo rasti Ignaliną – jos tylą, jos gaivų orą, jos ežerus ir miškus, jos geležinkelius, traukinių gausmą. Nustebinau gal tik tuos žmones, kurie manęs nepažįsta. Kurie pažįsta, žino: man visada rūpėjo ežerai ir miškai, aš visada norėjau nuošalės.
Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.
Tave pažinau Sąjūdžio laikais. Tu buvai žurnalistikos žvaigždė. Keista, bet beveik nepasakoji apie neramias Sausio įvykių naktis, leistas Seimo rūmuose… Sovietų laikų žurnalistė, bet nepriekaištingos reputacijos.
Niekada niekada niekada nebuvau jokia žvaigžde, ją būti nenorėjau. Visada norėjau būti rašytoja, kuriančia ir vaikams, ir ne vaikams. Gal niekada to garsiai neištariau nei vaikystėje, nei jaunystėje. Sakau, kad noriu būti žurnaliste, o juk iš tikrųjų ne, rašytoja. Ja ir tapau. Visada norėjau rašyti pasakas – tą ir darau. Gal keistokai skamba, bet manoji žurnalistika buvo tik būdas to siekti.
Tą neramų Lietuvos vadavimosi metą prisiminti ir slogu, ir gera. Mitingus, bado streikus, bičiulystę su disidentu Algimantu Andreika, sionistu Grigorijumi Alpernu ar su KGB užguita vienuole Leonora, kiek vėliau, po Sausio įvykių – ir slaptą TV bokštelį Šalčininkų rajone bei laidas, kurias vesdavau sėdėdama ant kelmo. Vienas kitas mano rašinys to meto spaudoje gal ir tikrai paliko žmonėms stipresnį įspūdį. Bet ne, ne ir ne – niekada nesibroviau į jokias žvaigždes, nei žurnalistikos, nei – juo labiau – politikos.
Buvai viena iš ,,Šiaurės Atėnų“ kūrėjų.
Ačiū Tau, kad ištarei ,,Šiaurės Atėnai“. Saulius Šaltenis, Saulius Stoma, Arvydas Juozaitis – jie buvo pirmieji savaitraščio kūrėjai. Nustėrau, kai pakvietė ir mane. Ten tai jau tikrai atsigavau, pasireiškiau, pasirodžiau, susivokiau, kad leista rašyti savaip. Apie kiekvieną iš minėtos trijulės galėčiau pasakyti daugybę šiltų ir… keistų žodžių. Man regis, labiausiai skatinama ir drąsinama buvau Sauliaus Šaltenio. „Tu laisva kaip vėjas“, – kartą pasakė jis, gal net nesuvokdamas, kaip laiku, kad reikiamą valandą tuos žodžius taria.
„Šiaurės Atėnus“ būtinai – visada – nusiperku Ignalinos „Iki“ parduotuvėje. Bet neskubu skaityti. Jie keliauja į mano ištikimąją kuprinę, į svarbią, gal net intymią jos kišenę. Šatėnus skaitau tik traukinyje Ignalina–Vilnius. Jie tinka traukiniui, o traukinys jiems.
Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.
Gintare, Tau šešiasdešimt. Matau ir jaučiu, kaip bandai perkopti gyvenimo slenkstį. Savo datai nesukūrei beveik nieko – jokio trenksmingo vakaro kad ir Vilniaus Rotušėje, jokios puotos. Tai kaip gi Tau, mieloji, padėti peržengti tą slenkstį?
Tiesa, kad šešiasdešimt. Tiesa, kad bandau jaustis lyg būtų trisdešimt. Susitikimuose vaikai beveik visada teiraujasi: kiek jums metų? Atsakau: šiemet mano jaunystė baigėsi, keliauju į pilnatį. Tebegyvenu įprastu jausmu: gyvenimas tik prasideda. Vakarai, pavadinti ,,Pilnatis“, vyko man svarbiose, jaukiose, įprastose vietose – Ignalinos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje. Muzikavo kompozitorė, improvizatorė Jūratė Baltramiejūnaitė, pažįstama nuo vaikystės, nuo Žaliakalnio laikų. Ignalinoje mano tekstus skaitė Irena Plaušinaitytė, Vilniuje – Rimantas Bagdzevičius. Ko galima norėti dar? Tik apsiauti patogius aulinukus, apsivilkti lietaus nebijančią striukę ir patraukti Ignalinos miškais…
Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.
.