Gintarė Adomaitytė
Bembis: vaikystės nerimas. Ar tik vaikystės?
Taip nutinka daugeliui. Ne tik man. Prisiskaitai, net persiskaitai milijonus knygų. Džiūgauji. Nerimauji. Kritikuoji. Pervargsti. Kol susivoki: štai ten, apatinėje knygų lentynoje, nuolat apdulkėjusioje, glūdi bene svarbiausios knygos. Senos. Aptrintais viršeliais. Pageltusiais puslapiais. Nespalvotomis iliustracijomis. Nė kiek nepanašios į saldainių dėžes.
Į ką panašios?
Į knygas. Į tikrąjį, nuoširdžiausią pasaulyje skaitymą.
Skaitai ne dėl rašinio. Ne dėl egzamino. Ne dėl pažymio.
Net ir nesivaideno vaikystėje joks pažymys, kai šiurpdami nuo pasaulio siaubo, kai tirpdami nuo to paties pasaulio švelnumo skaitėme Felixo Salteno ,,Bembį“. Ir ne tik jį… Pasaulis atgijo, ėmė laisviau alsuoti, kai gavau ir svarbios man knygos tęsinį: ,,Bembio vaikus“.
Kad pasakytų man kas, kodėl rankos pačios iš tos – apatinės, dulkėtos – lentynos pačiupo ,Bembį“.
Kas dėtas?
Ko gero, ir ,,kaltos“, ir dėtos mano nuolatinės kelionės geležinkeliais. Vieną dieną Ignalina-Vilnius, kitą – Vilnius-Ignalina. Tarp Ignalinos ir Švenčionėlių dažnokai galiu regėti: prie medžiotojų bokštelio dairosi stirna. Arba stirnos. Kartais baukščios. Būna, kad ramios.
Traukiniai dunda ir nudunda geležiniais keliais; savais takais takeliais nuskrieja stirnos, primindamos man, amžinai keleivei: būtina turėti nuolatinę vietą, o toje vietoje – kelias knygų lentynas, o tose lentynose – svarbiausią, apdulkėjusią, primirštą, žemiausią su aukščiausio rango knygomis.
Su Felixo Salteno ,,Bembiu“.
Rašytojo tikrieji ir vardas, ir pavardė kiti. Jis – Siegmundas Salzmannas. Gimė 1869 metais Vengrijoje, Budapešte. Rabino anūkas; bankrutavusio verslininko sūnus; savamokslis; draudimo kontoros pastumdėlis – tokios jo biografijos detalės. Kažin ar vengras… Iš Vengrijos jo tėvai išvyko, kai Siegmundui buvo tik trys savaitės. Salzmannų šeima apsigyveno Vienoje – tas miestas žydams garantavo piliečių teises.
Dirbti – o iš tiesų vergauti – giminaičių draudimo kontoroje Siegmundui buvo taip nuobodu, kad teko ieškotis vaistų nuo monotonijos. Vaistais tapo rašymas. Žurnalistika. Vėliau – ir literatūra. Mieliausia tema, gal net didžioji jo meilė – teatras.
Ilgainiui spektaklių apžvalgininkas tapo kabareto kūrėju, dramaturgu, scenarijų, libretų ir knygų apie teatrą autoriumi. Jis paniro į smarkų, džiugų, intelektualų Vienos kavinių gyvenimą. Jo bičiuliai – kompozitoriai Franzas Leharas, Oscaras Strausas, dainininkas tenoras Leo Slezakas, rašytojas Hugo von Hofmannstalis, sionistų lyderis Teodoras Herzlas.
Siegmundas turėjo daug pseudonimų. Jie primiršti, kaip ir tikroji pavardė.
Ar prisimena pasaulis žymų rašytoją Felixą Salteną (Feliksą Zalteną)?
Abejoju…
Pasaulis prisimena jo žymiausią kūrinį – ,,Bembį“.
Svarbu prisiminti metus: 1923. Tai ,,Bembio“ gimimo metai. Tie metai, kai į šeštą dešimtį įžengęs žurnalistas, eseistas, publicistas, sionizmo paskaitininkas tampa rašytoju. Kai sukuria lyg vaikams skirtą naivų kūrinį, o iš tiesų – alegoriją. Pasakojimą apie tai, kaip nesaugu gyventi šiame, žemiškajame pasaulyje.
Visiems. Ypač žydams…
Kai aš buvau mažas vaikas, skaičiau ,,Bembį“ ir išsigandusi, ir įsitempusi, ir nerimaudama. Tikėjau viskuo, kas parašyta. Mane, beskaitančią, domino ir jaudino gamtos pasaulis: kėkšto klyksmas, voveraitės šuolis, kiškio nuoširdžios kalbos. Stulbino senasis kunigaikštis – lyg ir Bembio tėvas, gal tik globėjas. Kilnusis, slaptasis kunigaikštis, pasirodantis tada, kai Bembio šeima patenka į bėdą. Ištariantis vieną kitą santūrų žodį. Suvokiantis beveik viską. Bent jau miške…
Įsiminiau stirniuko Gobo nelaimę – jo patiklumą. Patekęs į žmonių rankas, praranda nuovoką, nebemoka gyventi miške, su savais. Su žmonėmis, beje, taip pat nebemoka.
,,Bembio vaikai“ pasirodė gerokai vėliau. Buvo 1939 metai. Tie metai, kai žydai iš Vienos bėgo. Jei tik spėjo…
,,Bembis“ – žiauriai teisinga knyga. ,,Bembio vaikai“ – dar žiauresnė. Dabar jau Bembis tampa senuoju kunigaikščiu, dabar jis lydi savo vaiką po miško plotus, kuriuose ką tik baigėsi medžioklė su varovais. Sužeisti, besikamuojantys, merdintys miško gyvūnai… Koks tai karo laukas, koks pasaulio nerimas, koks amžinasis sielvartas.
Taigi, kai buvau mažas vaikas…
Skaitydama abi knygas, nerimavau dėl pasaulio. Suprantama, kad gyvūnuose įžvelgiau žmones. Ko gero, tapatinau save su Bembio mylimąja stirna Faline. Galbūt su ja. Gal ir su pačiu Bembiu…
Nežinojau vieno: Saltenas seka žydų istoriją.
Žydų ir žydaičių mano vaikystės Antakalnyje būta daug. Apie tai ne kartą esu rašiusi, pasakojusi.
Kažin, ar verta kartotis.
O gal ir būtina.
Gal privalu pakartoti: mano neregį tėvą žydų vaikai globojo, veržėsi lydėti, padėti. Ne tik vaikai. Kavinės ,,Putelė“ bufetava žydė mano tėvus – darnią porą – sutikdavo maloniai, asmeniškai aptarnaudavo. Visiems kitiems galiojo savitarna.
Taip, aš augau žydų apsuptyje. Sėdėjau viename suole su Mira Šleimovič, žaidžiau kieme su Rita Kaplan. Niekada, niekada, niekada vaikystėje nebūčiau maniusi, kad ,,Bembis“ – tai pasakojimas apie žydų lemtį. Apie amžiną jų nerimą. Apie siaubą.
Kokia lemtis ištiko ,,Bembio“ autorių? Pusėtina. Jei tik leista taip apie lemtį sakyti: pusėtina…
Buvo kūdikis, kai tėvai jį atvežė į žydams palankią Vieną. Buvo senyvas, kai iš nacių užimtos Vienos privalėjo bėgti. Sakytum, traukėsi, mėtė pėdas, suko ratus taip, kaip įbaiminta Vienos miško stirna lekia nuo medžiotojų – nuo nacių.
Ir pabėgo.
Kartu su žmona – žymia ano meto aktore Ottilie Metzl – apsigyveno Ciuriche. Ten ir mirė 1945 metais.
Šį rašinį beveik galėčiau ir baigti. Bet…
Juk yra filmas. Tas filmas, kuris ,,Bembio“ istoriją pateikia savaip. Filmas, į kurį žvelgiu prisimerkusi. Dailioji, paviršinė animacija, supriešinanti medžioklę ir gyvūniją.
Knygos apie Bembį autorines teises už juokingai menką sumą nupirko pasauliui ne itin žinomas prodiuseris. Pardavė kam? Tam, kuris pasauliui žinomas: jis – Waltas Disney’us.
Retsykiais manoma, kad tik jis – tas Waltas – ir yra tikrasis ,,Bembio“ autorius.
Žinovams ir graudu, ir juokinga, ir keista.
Saltenas medžiojo. Taip, tikrai – jis buvo medžioklis. Humaniškas medžioklis – taip apie save sakė.
Disney’us – medžioklės priešininkas. Jo animacinis filmas JAV sukėlė aistringą šaulių sąjungos protestą.
O autorinės teisės?
Šaltiniai liudija, kad Saltenas ir jo palikuonys autorinių teisių džiunglėse pasiklydo labiau, nei Bembio vaikai miškuose, kur nei kelio, nei takelio.
Retsykiais apie ,,Bembį“ ir jo autorių pasakoju Lietuvos vaikams. Didžioji dalis matę filmą. Tik jį.
Bet juk regiu…
Klasės gale, paskutiniame suole, sėdi tyki mergaitė, apsikabinusi knygą. Tą, tikrąją, apie kilnųjį miško kunigaikštį ir jo vaikus.
Nevaikišką knygą.
Knygą, kuri gali pakeisti vaikystę.