Mozarto smuikas. Martyno Ambrazo nuotrauka
„Paklausius Mozarto muzikos, aiškesnis tampa gyvenimas“
Lietuvoje suskambo Mozarto smuikas
Rudenį Lietuvos muzikos dangų perskrodė aukso gija – iš Austrijos, Zalcburgo, atkeliavo smuikas, kurį savo rankose laikė Wolfgangas Amadeus Mozartas.
Smuikui pademonstruoti organizuotas ypatingas festivalis „Mozarto smuikas Lietuvoje“: 3 simfoniniai koncertai ir kamerinė paskaita-koncertas, vykę spalio 16–19 d. Vilniuje. Mozarto smuiku visur griežė Mozarto instituto (Zalcburge) muzikologė Anja Morgenstern. Kiti renginiuose Vilniuje dalyvavę Mozarteumo fondo bendradarbiai: Mozarto tyrimų instituto vadovas muzikologas, klavesinistas, pianistas Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir fondų direktorė Gabrielė Ramsauer bei dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras Josefas Wallnigas.
Lietuvių koncertines pajėgas sudarė jaunuomenė: LMTA studentų orkestras (vadovas Martynas Staškus), studentų mišrus choras (vadovai Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas), studentai solistai: Danielė Brekytė (smuikas, Rūtos Lipinaitytės klasė), dainininkai Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė), Gabrielė Kiršaitė (mecosopranas, Sigutės Stonytės klasė), Juozas Janužas (tenoras, Virgilijaus Noreikos klasė). Koncertą Nacionalinėje filharmonijoje (koncertų „Visai šeimai“ cikle) dirigavo Martynas Staškus, koncertus Šv. Jonų bažnyčioje („Alma mater“ koncertų cikle) bei LMTA dirigavo Josefas Wallnigas.
Koncertuose Nacionalinėje filharmonijoje ir LMTA sveikinimo žodį tarė Austrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Johannas Spitzeris.
Pažymėtina, kad remiant Švietimo ir mokslo ministerijai koncertus aplankė daugybė moksleivių ir pedagogų iš visos Lietuvos. Lietuvos televizija ir radijas taip pat maloniai prisidėjo, laidomis ir reportažais sudomindami klausytojus.
Šį festivalį organizavo Lietuvos ir Austrijos draugija, Tarptautinis Mozarteumo fondas (Zalcburgas), Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Lietuvos dailės muziejus.
Anja Morgenstern griežia solo Mozarto smuiku. M. Ambraso nuotrauka
Ta proga kalbiname idėjos autorių Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininką, smuikininką, buvusį ilgametį Valstybinio Vilniaus kvarteto narį ir LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėją profesorių PETRĄ KUNCĄ.
Kaip nusakytumėte Wolfgango Amadeus Mozarto (Johannes Chrysosthomus Wolfgangus Theophilius Mozart) muzikos reikšmę pasauliui šiandien? Ji turbūt nemažėja nuo pat XVIII amžiaus?
Mozarto tema, matyt, amžina, kaip ir jo muzika, kurios reikšmė, drąsiai galime sakyti, nemažėja. Nepaisant visų technologinių atradimų ir visų kultūros galimybių, kurios šiais laikais yra atsivėrusios, vis tiek negalime pasakyti, kur slypi Mozarto genijaus esmė. Jis mus veikia, girdime, kad plečiasi Mozarto muzikos įtakos sfera. Vis dar atrandame naujovių: jo muzika naudinga žmogaus sveikatai, terapijai… Mozarto muzika naudojama ir ūkio darbuose derliui gausinti ‒ antai Indijoje ji transliuojama į ryžių laukus. Nebūdamas specialistas, negaliu to komentuoti, bet galiu pasakyti, kad man asmeniškai ta muzika aktuali, ji mane harmonizuoja, manau, kiekvienam žmogui ji padeda surinkti savo mintis. Paklausius Mozarto muzikos, tampa aiškesnė gyvenimo prasmė. Gyvenimas tampa perspektyvesnis ir šviesesnis. Tiesiog norisi su Mozarto muzika gyventi. Ir tai, kas jo palikta mums, perduosime kaip savastį. Galime pasakyti, kad viena asmenybė tapo tuo kūrybos kriokliu, kuris stipriai veikia mūsų gyvenimą šiandien ir skatina tuo keliu savaimingai eiti tolyn.
Vis klausiama: ar Mozartas kūrė popmuziką? Gal ir galima taip vadinti, bet visai kita prasme, nei, pagal mus, muziką vien pasilinksminti. Taip, tai yra optimistinė, labai džiugi muzika, tačiau ne muzika fonui, ne, tai muzika, kuri mus informuoja, jau minėjau – har-mo-ni-zuoj-ja. Ji sukaupia žmogaus dvasią. Ta visuotinumo formulė, kurią Mozartas užkodavo savo muzikoje, šiandien yra nepralenkta.
Petras Kunca ir Anja Morgenstern. M. Ambrazo nuotrauka
Užsiminėte apie Mozarto lengvesnės muzikos darželį, tad patikslinkime, kad jis rašė ir divertismentus, serenadas – visų žinomą Mažąją nakties muziką (serenadą) G-dur, o ne tik bažnytinę, operinę, kamerinę ir kitokią rimčiausią muziką.
Mozartas rašė visų žanrų muziką: bažnytinę muziką, simfonijas, kvartetus, operas ‒ ir visa tai praturtino modernumu. Kas kartą iš naujo klausydamasis to, ko klausaisi, rodos, visą gyvenimą, išgirsti ką nors nauja. Ypač keičiantis socialinei situacijai… Mozartas užčiuopė tokį atspirties tašką, kuris pralenkia kasdienybę ir nuolat verčia mus galvoti, kad tas gyvenimas, kurį gyvename, yra tik luobas, o pagrindinis dalykas yra kiekvieno žmogaus dvasinė egzistencija, kur verda kūryba. Gyvenimas – kūryba, kai kiekvienas save prognozuoja, motyvuoja, ieško prasmės. Ir šiandien tai daryti parankiausia su Mozarto muzika.
Aptarkime Mozarto kūrinius smuikui ir su smuiku – kvartetus ir kita.
Mozarto muzikos be smuiko neįsivaizduotume. Pirmiausia tai susiję su jo šeima, tėveliu. Leopoldas Mozartas buvo žymus pedagogas, nes išaugino savo stebuklingo sūnaus genijų, jam nesutrukdydamas, išpuosėlėdamas. Tėvas suvokė sūnaus gabumus. Laiškuose jam rašė – Wolfgangai, tu gali, tu esi gabus muzikai, turi tai branginti. Smuikas buvo ypač svarbus instrumentas, kai tėvas Wolfgangą – vunderkindą – vežiodavo į Europos didžiūnų dvarus, rodydavo jo nepaprastą talentą, atvėrusį naujus muzikos kelius.
Išlikę piešiniai rodo, kad šiai šeimai buvo reikšmingas ne vien smuikas. Kartu – klavikordas, hamerfliūgelis (ankstyvieji fortepijonai), vargonai. Tarptautinis Mozarteumo fondas Zalcburge dabar turi 6 instrumentus. Kolekciją iš minėtųjų klavišinių, mažo vaikystės smuiko, alto, koncertinio smuiko neseniai papildė dar vienas smuikas. Jį Mozartas įsigijo gyvendamas Vienoje. Be abejo, Mozartai domėjosi instrumentais, išmanė jų gamybos paslaptis, žinojo, kokie tembrai turi būti išgaunami ir kitas savybes. Pirko savo meto, modernius ir gerus instrumentus.
Smuiką Wolfgangas pamėgo, nes, kaip tvirtina dabartiniai specialistai, jis girdėjo tėvą grojant namuose, koncertuose ir iš jo mokėsi. Tėvas vadovavo arkivyskupo kapelai, o mažasis Wolfgangas visur jo klausydavosi. Galima neabejoti, kad lemiamą įtaką padarė ir namų muzikavimas. Pasakojama, jog kartą, kai namų ansamblyje pritrūko smuikininko, Leopoldas pakvietė Wolfgangą, ir jam jau pirmą kartą grojant daug kas pavyko – girdėdamas, kas turi būti, lengvai prisitaikė. Tėvo Leopoldo dėmesys Wolfgangui buvo veiksmingas. Tiesa, literatūroje randame priekaištų tėvui, kad jis vaikų netausojo, visur vežiodavo, buvo jų koncertų vadybininkas, organizuodavo kūrinių užsakymus, Wolfgangui padėdavo juos rašyti, koreguodavo. Šiandien turbūt negalima priekaištauti, kad tėvai savo vaikus – Wolfgangas turėjo seserį Anną Marią, tapusią profesionale pianiste ir dainininke – leido į gyvenimo mokyklą, kad perlenkė, išnaudodami vaikų talentus. Nedrįsčiau daryti išvadų, manau, kad tėvai tiesiog matė talentą ir skatino, skatino kiek galėdami daugiau. Anuomet tai buvo pažangi pedagogika, sakiusi – štai, galima pasiekti tokį rezultatą per tikrai trumpą laiką.
Josefas Wallnigas dirigavo studentų orkestrui. M. Ambrazo nuotrauka
Danielė Brekytė (Rūtos Lipinaitytės klasė), griežusi savo smuiku, ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka
Vis dar aptinkama pamirštų, į jokius registrus iki šiol neįtrauktų Mozarto kūrinių.
XX amžiuje buvo žinomi jo vėlyvesnieji kūriniai, spėję įsitvirtinti koncertiniame gyvenime. Antai turėjome 5 koncertus smuikui ir orkestrui. Vėliau, man studijuojant Muzikos akademijoje Vilniuje, išaiškėjo, kad yra dar du koncertai, kurių autorystė visiškai nekelia abejonių – tai jaunystės kūriniai, šiandien grojami greta visų kitų koncertų, ir dabar jau sakome, kad yra 7, o ne 5 koncertai. XX ir XXI amžiai jau yra turtingesni Mozarto kūrinių. Ir jų dar atrandama! Neseniai Prahos bibliotekoje aptiktas seniai žinomo vokalinio kūrinio originalas. Atrasta ir Leopoldo ranka perrašyta Pirmojo koncerto smuikui pirmoji dalis, iš viso tai būtų jau 8-asis koncertas. Istorija vis dar veriasi. Be abejo, Mozarto poveikis nuolat stiprėjo, ir jo muzika plito daugybės nuorašų pavidalu, nes anuomet buvo kopijuojama tik perrašant ranka. 8-ojo, tiksliau – 1-ojo koncerto smuikui autentiškumas – faktas, kad tėvo ranka perašytas, originalas dar nerastas. Išlikę daugybė tėvo į savo sąsiuvinius persirašytų sūnaus kūrinių. Todėl dar visai galima tikėtis jų atrasti daugiau, pirmiausia ‒ su Austrijos-Vengrijos imperija kultūriškai susijusiuose miestuose. Mozarto kūrinių ieškoma Italijoje. Rankraščiai keliaudavo iš rankų į rankas kaip muzikos prekė – pats mačiau Mozarto sonatos rankraštį Stokholmo muzikos muziejuje. Tarp kita ko, Paganinio kūriniai iki šios dienos dar ne visi publikuoti, nes galioja poros šimtmečių draudimas – istorijų yra labai įdomių. Tad, galima sakyti, Mozarto gyvybingumą matome visose sferose. Mozarto muzika yra įsismelkusi į mūsų gyvenimą. Tikriausiai ir mūsų lietuviškas socialinis gyvenimas yra pilnas Mozarto garsų.
Svarbiausia – jo kūryba, tai, ką jis paliko ne tik artimiesiems, mokiniams ir mokinėms, kurias dažniausiai įsimylėdavo ir parašydavo joms po fortepijoninį koncertą, – bet ir vsam pasauliui, visiems mums. Todėl vienas šiandienos tarptautinio Mozarteumo fondo Zalcburge uždavinių – Mozarto kūryba nemokamai dalytis su visa žmonija. Tai Zalcburgo, Austrijos kultūros palikimas, kuris mus sieja su Europos kultūra, iš kurios Mozartas pats išaugo ir kurią praturtino. Ir dar toje istorijoje žavu tai, kad Mozarto kūryba yra tokio aukšto lygmens, kad net vyresnis Josephas Haydnas Vienoje turėjo stiprybės pasakyti, kad mokosi iš Wolfgango Mozarto, jaunesnio žmogaus, kūrinių, nes pamatė jo nepaprastą išradingumą. Jie draugavo. Mozartas draugavo ir su Josepho jaunesniuoju broliu Michaeliu, dirbusiu Zalcburge. Abu Haydnai buvo kompozitoriai. Juos siejo pažangiausi, avangardiniai jų pačių rašomi muzikos žanrai – simfonija, kvartetas, naujo tipo operos. Jų buvo sukurta tai, ką šiandien laikome klasikine, pavyzdine muzika. Tie kūriniai yra tokie reikšmingi, kad šiandien prie jų grįždami nejuntame juos esant senoviškais, tokiais, kurių reikia vien tik pagarbiai susėdus klausytis. Šia muzika galima žavėtis, džiaugtis, net ir šokti, pavyzdžiui, norint mokytis menuetų. Dainuoti džiaugsmo ir liūdesio arijas, kurios visos yra savo žanro tobulybė. Šiandien šalia visų puikių elektroninių technologijų Mozarto muzika lieka savaiminė vertybė, apie kurią ir toliau buriasi naujos muzikos ir meno apraiškos. Tai yra ir estetikos dalykai, kuriuos mums labai svarbu pabrėžti, nes, man rodos, kalbėdami apie Mozarto muziką paprastai žavimės tik jos išoriniu sluoksniu, tuo džiaugsmingu, optimistiniu jos „viršeliu“, bet ar pakankamai juntame filosofinę to džiaugsmo prasmę? Kartu su dieviško didingumo kategorijomis, tai ‒ ir naivumo filosofija. Naivumas labai veikia žmogų, tarytum leidža jam kalbėtis pačiam su savimi, iš vaikystės distancijos lyg savęs paklausinėti – žmogau, koks tu esi, koks tu esi šiandienis ir koks galėtumei būti, ir, dar svarbiau, koks galėtumei būti, jei pasiryžtumei save tobulinti.
Dainininkė Lina Dambrauskaitė (sopranas, Sigutės Stonytės klasė) ir Josefas Wallnigas. M. Ambrazo nuotrauka
Tačiau kodėl iki šiol ją groti sunkiausia, sudėtingiausia?
Mums norisi su ja būti. Kai tariesi ją suvokęs, išėjus prieš publiką, publikos dėmesys viską pakeičia, kitaip nušvinta visa muzikos dramaturgija. Tai yra ir psichologijos dalykas. Išėjus į sceną, kūrinio pateikimas turi būti ypač tobulas, nušlifuotas, daug kartų aprobuotas. Scenoje tarytum pats Mozartas pataria, ką dar galėtumei daryti tobuliau. Ddžiulis atsakomybės jausmas – Mozarto muzikos atlikimo palydovas, kuris mažiau patyrusius atlikėjus kartais gali ir slėgti.
Mozarto kiekvienos natos reikšmė yra išskirtinė. Ir dinamikos ženklas – Mozartas gali per visą dalį, kuri trunka 8 minutes, nerašyti jokio dinamikos ženklo, pasitikėdamas atlikėjo patirtimi, bet įrašo vieną pianissimo (itališkai – labai tyliai) paskutinei natai. Tada privalai suvokti, kodėl tai yra svarbu. Arba ‒ kai jis kartodamas padalą įrašo vieną naują natą, ji taip girdisi, pajunti, kad jos reikšmė yra neišpasakyta. Natų jūroje jis sugebėdavo rasti vienos natos prasmę.
Svarbiausia – estetikos suvokimas. Štai kontrasto principas, būdingas visiems klasicistams, bet kiekvienas jį naudoja skirtingai! Vienas kito neimituodami, jie kūrė ir formas, iš pirmo žvilgsnio standartines, bet iš tiesų kievienąkart visiškai individualias, ir Mozartas čia yra nepralenkiamas. Įdomu, kad jis jau pačioje temoje suprogramuoja visą kūrinio plėtojimą. Arba – štai Mozarto polifonija: jis puikiai žinojo Johanno Sebastiano Bacho polifoniją, mokėsi iš jos, bet sukūrė savitą, sudėtingą. Ją verta studijuoti atskirai kaip reiškinį, kaip estetinę kategoriją ‒ Mozarto polifoniją! Todėl ir kyla klausimas, ar užtektinai išmanome Mozarto muziką: ją kiekvieną kartą galima girdėti kitaip, tas turtas yra begalinis! Mozarto kūryba, pasakyčiau, kaip ir pats gyvenimas – negalime pasakyti, kas tai yra, mes tiesiog gyvename. Mozarto mes tiesiog klausomės, jis yra mūsų.
Svečiai Gabrielė Ramsauer ir Ulrichas Leisingeris. M. Ambrazo nuotrauka
Ar pasidalytumėte patirtimis, sukauptomis grojant Mozartą su Vilniaus kvartetu?
Mozarto kūriniai anuomet mūsų kvartetui buvo ypatingi. Šiandieninės sudėties Vilniaus kvartetas taip pat, kaip ir anksčiau, be Mozarto gyvuoti negalėtų. Kiekvienam ansambliui svarbus klausimas – kiek tai atitinka ansamblio kryptį tuo periodu. Bet be klasikos kvarteto kelias neįmanomas. Jam tik 250 metų. Johannas Wolfgangas Goethe kvartetą pavadino keturių asmenybių pokalbiu.
Vilniaus kvartetas Mozartą brandino ilgai. Pirmiausia pagrojome visą Josepho Haydno kvartetų ciklą iš 82 kvartetų. Grodami Haydną, Mozartą tik mėginome apčiuopti, repeticijose dažnai pabandydavome, natos visuomet būdavo greta. Vilniaus kvarteto biografijai nepaprastai brangūs buvo Mozarto kvintetai (du smuikai, du altai, violončelė). Po jų jau ėmėmės studijuoti kvartetus. Tiesa, pirmiausia į Mozarto muziką buvome kuriam laikui įmesti – dar visai jaunas, vos aspirantūrą baigęs mūsų ansamblis tarptautiniam kvartetų konkursui Ljieže (Belgija) turėjo paruošti paskutinį, tik patyrusių meistrų įveikiamą Mozarto kvartetą F-dur, skirtą Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui II, griežusiam violončele. Šis kvartetas virtuozinis, bet ne romantiškąja prasme, kai groji blizgančią greitų natų pilną melodiją, o turiniu, kai virtuoziškumas smelkiasi per balsų pokalbį. Tad pirmasis viešas prisilietimas prie Mozarto mums buvo sėkmingas [Vilniaus kvartetas tame konkurse, 8-jo deš. pradžioje, užėmė aukščiausią vietą]. Bet toliau patys prie Mozarto ėjome nuosaikiu keliu. Nes Mozarto kvartetai, galima sakyti, yra didžioji kvarteto muzika.
Kai su kvartetu ėmėme koncertuoti Zalcburge, atsirado galimybė pamatyti pirmųjų kvartetų originalias natas. Su savo studentais Lietuvos muzikos akademijoje juos išstudijavome. Ankstyvieji Mozarto kvartetai atsirado kelionėse su tėvu į Italiją, nors tėvas ragino verčiau rašyti operas, nes jos žmonėms labiau patinka, o kvartetai – tik uždaram išmanančiųjų ratui. Bet Wolfgangas juto, kad tie instrumentų pokalbiai yra jam brangūs. Sakome: visa Mozarto muzika yra kaip opera. Operos dramaturgija persmelkia ir jo kvartetus, ir atvirkščiai – daugelio operų veikėjų bendravimas nepaprastai primena kvartetinę muziką.
Austrijos ambasadorius dr. Johannas Spitzeris. M. Ambrazo nuotrauka
Nepaprasta, kad klasicizmas dabar yra toks gyvybingas, kaip įdomu grįžti prie jo, groti, ir dar mūsų klausytojams pasakyti – tai yra tokia didelė laimė, kad net nėra su kuo palyginti. Semi kaip jūrą visą dieną kibirais ar dar kuo tik nori, bet jūra lieka prieš tavo akis, banguoja tolimas horizontas – gal tai yra žavu, gali semti, bet nepaskęsti, priplaukęs salą vėl gali semti, bei jau regėdamas kitokį horizontą, kitokį apšvietimą – turėdamas kitokios patirties. Mozartas mums suteikia impulsą kūrybai. Mozartas mums tarsi sako: žmogus – kūrybos asmenybė. Iškėlei rytą koją iš lovos, ir iš naujo patenki savo kultūron, kurioje tau pačiam norisi kiekvieną dieną atrasti ką nors kita, ką nors gero, kaip ir jo kūryboje – be galo, be krašto.
Mums svarbiausios yra emocijos. O jų diapazonas Mozarto operose ir kituose kūriniuose yra visaapimantis! Nuo didžiausios tragedijos iki dangiškosios mėlynės, dieviškų aukštumų. Viskam surandamas savitas požiūris, ir jis su niekuo nesutapatinamas. Matyt, jis toks ir išliks muzikos istorijoje.
Per šimtmečius keitėsi muzikos žanrai, vieni pranykdavo, kiti atsirasdavo. Kito ir muzikos skambesys, priklausęs nuo tuometinių muzikos instrumentų.
Anksčiau smuikai turėjo trumpesnį kaklelį (tai atsikišusi smuiko dalis tarp korpuso ir srtygų derinimo kuolelių), bet vėliau Mozartui jau reikėjo instrumentų su ilgesniu kakleliu, kad galėtų muzikuoti ilgesnėmis, skambesnėmis stygomis.
Smuiko korpuso forma ir proporcijos nusistovėjo XVI a. Italijoje, prieš tai buvo mėgintos ir trapecijos, aštuoniukės – kitokios formos. Tačiau kartu visoje Europoje, ir Lietuvoje, šimtai meistrų gamino smuikus remdamiesi krašto tradicijomis, iš vietinių medžiagų. Smuikai paplito pasaulyje, kur europiečiai nuveždavo savo kultūrą, kaip kad ispanai į Pietų Ameriką. Smuikas tapo universaliu instrumentu. Daugybė tautų smuiku išreiškė savo dvasią.
Stebuklas, kad šiandien galime girdėti beveik tokį pat Mozarto smuiko skambesį, kaip Mozarto laikais. Beveik, kadangi keitėsi gamybos technologija. Nesikeitė medienos parinkimas atskiroms smuiko dalims: apačiai – iš klevo, viršui – iš eglės, nes tai geriausiai garso spalvą perteikiantys ir sustiprinantys medžiai. Keitėsi lako gamyba. Kaip minėta – kaklelio ilgis, todėl turėjo keistis ir stygos. Ir jų ilgis, ir gaminimas. Stygos anuomet darytos iš gyvūnų žarnų, džiovinamų, susukamų, tapdavusių įvairaus storumo virvelėmis. Skambesys buvo žymiai švelnesnis.
Didėjant koncertų salėms, reikėjo stipresnio garso, o kakliuką pailginti buvo gana paprasta. Tai buvo daroma jau Mozarto laikais, ir jis, tiesęs naujus muzikos kelius, turėjo turėti tinkamus tam instrumentus. Apie tai jis yra rašęs laiškuose.
Tačiau dabar autentiško skambesio atkurti beveik neįmanoma, nes evoliucionavo ir derinimo aukštis, o tai reiškia instrumentų vidinės konkstrukcijos pokyčius. Pamažu atsirado metalinės stygos (šiuo metu naudojamos ir sintetinės). Plieno stygos dabar išgauna labai švarų minkštą garsą, be to, jos ilgai nesudyla, neatsileidžia, tuo gerai laikydamos derinimą. O norint grįžti prie Mozarto laikų skambesio vėl imama gaminti žarnines stygas, bet jos apdirbamos kitokiomis technologijomis ‒ taip pailginamas jų amžius. Jos labai brangios, bet suteikia savitumo skambesiui.
Stygų gamyba visuomet kelia didžiulių uždavinių. Mozarto laikais, gaminant žarnines stygas, nebuvo galima jų nei perdžiovinti, nei neteisingai išmirkyti, kad nesukietėtų ir galėtų pasiduoti virpinimui. Smuikas yra instrumentas, kuris atskleidžia įvairių laikotarpių technologijos aukštybes. XXI amžiuje šis klausimas ne ką paprastenis.
O kokios pas mus atkeliavusio smuiko stygos?
Iš Austrijos į Lietuvą atkeliavęs smuikas – Pietro Antonio dalla Costa 1764 m. pagamintas instrumentas. Kolegė Anja Morgenstern papasakojo, kad smuikas tarptautinio Mozarteumo fondo kolekcijai buvo padovanotas tik prieš trejus metus. Stebuklas – išlikęs idealios būsenos, nes po Mozarto pasikeitė tik keli savininkai. Tad ir dabar nepuolama jo nuolat vežioti – iki Vilniaus jis demonstruotas tik Tokijuje ir Havanoje. Zalcburgas ieško būdų, kaip to smuiko pristatymus tobulinti. Viena iš dviejų muzikantų, kuriems leidžiama su šiuo smuiku gastroliuoti – Anja Morgenstern, Mozarto instituto muzikologė, Mozarto laiškų žinovė, juos leidžianti skaitmeniniu pavidalu, bei smuikininkė mėgėja. Tai, kad ji viešose scenose Mozarto smuiku atlieka Mozarto kūrinius, įrodo, kokios beribės yra žmogaus kultūrinės veiklos galimybės. Anja Morgenstern patikslina, kad kiekvienas smuikininkas, kuriam leidžiama tuo smuiku pagroti, pritaiko savo stygas, konsultuojant instrumentų kolekciją prižiūrinčiam specialistui.
Tinkami muzikuoti visi minėti 6 Mozarteumo kolekcijos instrumentai, o tai yra tikrai nuostabu. Mozarto namuose stovintis klavikordas, šiuolaikškai žiūrint, atrodo labai tylus instrumentas, bet jis toks buvo, tokiu galima groti, kai gretimame kambaryje miega šeimyna… o skambesys – ypatingas, instrumentą užgavus apima toks, nuostabu prisiminti, šventumo jausmas! Žavu, kad XXI amžiuje mes nepraradę to reiškmės suvokimo. Mes turime labai platų kultūros diapazoną. Ano meto žmonės tokio neturėjo.
Kokios Jūsų asmeninės patirtys, susijusios su Mozarto miestais?
Vienoje, 1974-aisiais, stovint prie Konzerthauso (Koncertų rūmų) ir matant Vilniaus kvarteto afišą su užrašu „Bilietai išparduoti“, apėmė ypatingas jausmas – džiaugėmės ir gslimybe surengti mūsų koncertą Vienoje, ir tuo, kad grojome Haydno muziką greta Čiurlionio. Atvykome į Vieną po to, kai mūsų koncertą iš studijos Vilniuje per Maskvą transliavo socialistinio bloko televizijos tinklas „Intervizija“. Matė visos sostinės. Iš Bratislavos TV, kurią tik 80 km skiria nuo Vienos, mus pamatė Vienos Konzerthauso direktorius Peteris Weiseris. Pasitarė su „Goskoncertu“ (valstybinė koncertų organizavimo įstaiga) Maskvoje, ir taip mes patekome į Vieną.
Austrijoje skirtinga kultūrinė veikla natūraliai dera. Įsivaizduokite, inžinierius vadovauja Vienos Konzerhausui, nes pats yra puikus pianistas! Puikus muzikos teoretikas! Bet kartu dirba kitus darbus. Tarptautinio Mozarto fondo prezidentas Johannesas Honsig-Erlenburgas atvažiuoja į Vilnių skaityti paskaitos apie Mozartą ir puikiausiai skambina fortepijonu, bet jis yra teisininkas, Zalcburge dar turintis ir savo teisininkų firmą. Tai yra nuostabu! Taip patiri, kad kultūros terpė yra begalinė, į ją patekęs žmogus nepraranda savo veido: nėra taip, kad tarsi visko po truputį, viskas paviršutiniška, nieko gero nėra. Austrija rodo visai kitą gerovės lygį ‒ ten žmogus gali sėkmingai darbuotis daugelyje sričių. Niekas nesako, kad visur lygiai tobulai, bet gali turėti pagrindinį darbą ir kartu puikiai groti fortepijonu, gali ir koncertuoti. Jis yra nebūtinai pasaulinio masto pianistas, bet kalbasi kaip lygus su lygiu su koncertuojančiais pianistais, žino, kuriuos kviesti, žino jų repertuarą, istoriją. Jis nėra tik vadybininkas.. Pirmiausia jis yra meno gerbėjas, didelis žinovas. Austrijoje šis jausmas nenusakomas. Ir mus, Vilniaus kvartetą, tokios kultūrinės aplinkybės tiesiog sukrėtė.
Po to pirmojo koncerto Vienoje laikraštis „Wiener Zeitung“ kitą rytą parašė: „Vilniaus kvartetas – pavardės, kurias reikia įsidėmėti“. Ir nuo to karto Viena tapo labai artimas miestas. Pirmiausia – dėl žmonių bendravimo. Nesakau, kad ten viskas tobula, juk niekur negalima žiopsoti, bet daugelis žmonių ten labai atsakingi, vienas kitam dėmesingi ir pagarbūs kolegos.
Užsimezgus Vilniaus ir Zalcburgo kultūriniams ryšiams, mums pavyko įrodyti, kad galime atstovauti mūsų kultūrą ir kad mes linkę tą daryti. Pajutome, kad ir Zalcburge kultūrine prasme esame savi. Tie žmonės tapo savi ir pas mus.
Į Austriją važiavau ne tik su kvartetu, bet ir su Vilniaus muzikos mokytojų orkestru, kuriam dirigavau. Greta klasikos, atlikome ir lietuviškos muzikos. Zalcburge turime savo profesorių, LMTA didelį draugą, garbės daktarą Josefą Wallnigą.
Prasidėjus aukštųjų mokyklų mainų programoms, kaip pedagogą mane priėmė ir Viena, ir Zalcburgas, Gracas, Insbrukas – tie ryšiai nenutrūkę, toliau plečiasi. 2005 m. įstojome į Europos kamerinės muzikos akademiją, kurios centras yra Vienoje, džiugu, kad dabartinė Kamerinio ansamblio katedra čia gerai darbuojasi. Naujausi ryšiai, šviežiausios kamerinio muzikavimo naujienos mus labai praturtina.
Taigi mano pirmasis įžengimas į kultūros plotmes Austrijoje plėtėsi, galimybės vėrėsi. Tai buvo patrauklu, negailėjau tam pastangų, nes ir dabar man tai atrodo labai prasminga. Ir dabar taip atrodo. Kvartetui tai irgi labai padėjo. Tada atrodė fantastiška ‒ Austrijoje pasisekė įrašyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Felikso Bajoro kvartetus, – tuos įrašus tebeturi Vienos ir Linco radijo stotys. Vėliau, kai austrai mumis susidomėjo, galėjome išvežti į Austriją ir daugiau lietuviškos muzikos. Dabar galvojame, kaip mūsų kultūrų bendradrabiavimą pratęsti. Būtent tuo keliu Mozarto smuikas atkeliavo į Lietuvą.
Kultūrų saitai taip pat yra kūryba. Kiek daug jaunimo dabar dalyvauja konkursuose Austrijoje, austrų pedagogus kviečiame į mūsų LMTA konkursų komisijas. Europiniai ryšiai yra didelė parama. Europoje turime savų žmonių ir jaučiamės ten vis jaukiau (šypsosi).
Kalbėjosi Rita Nomicaitė
Festivaliui pasibaigus. M. Ambraso nuotrauka.
Pokalbis su svečiais ir organizatoriais Lietuvos radijo laidoje „Muzikinis pastišas“
nuo 5’40”
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013172912/muzikinis_pastisas_2016_10_17_12_12
Svečiai TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“
nuo 17’11”
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/193957/labas_rytas_lietuva_ii_dalis
- A. Mozarto laiškų anglų k. I tomas internete:
https://archive.org/stream/lettersofmozarth000861mbp/lettersofmozarth000861mbp_djvu.txt