Fotografavo Ričardas Šileika
Pamiršti dievai / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė. – Vilnius: Nieko rimto, 2021. – 226 p. – Ciklo „Klampynių kronikos“ 3-oji knyga
Rašytoja Neringa Vaitkutė į Lietuvos literatūros pasaulį žengė 2013 metais, džiugindama fantastikos mėgėjus. Būtent jiems skirtas debiutinis rašytojos romanas – VAIVORYKŠČIŲ ARKOS. Atsimenu, kad skaičiau knygą atidžiai, jau tada suvokdama, kokia ji talentinga – ta anuo metu man dar nežinoma, nepažįstama Neringa.
Taip, talento jėgą suvokiau, bet nerasdavau jos knygose to, kas labiausiai rūpi: savęs. Kitaip tariant, neturėjau su kuo tapatintis. Neringos Vaitkutės knygų pasaulis buvo sodrus, bet ne maniškis, ne tas, kuriame gyvenu aš ir mano artimieji.
Knygos rodėsi viena po kitos, sulaukdamos kritikų palankių vertinimų, literatūrinių premijų, kol pagaliau, vieną kartą, Neringa parašė knygą ir man. Tai – KLAMPYNIŲ KRONIKOS, dabar jau trilogija. Skaitydama pirmąją dalį (nežinojau, kad rasis dar dvi) nuoširdžiai gailėjausi, jog neturėjau tokios knygos vaikystėje, o kartu ir džiaugiausi: gaunu ją dabar. Iš vaikiškumo niekada nė nebandžiau išaugti.
Antrąją KLAMPYNIŲ knygą ėmiau kiek įsibaiminusi. Juk žinome tą jausmą, kai lauki (o kartu ir ne) patikusios knygos ar filmo tęsinio. Jau pamilai personažes ir personažus, jau įpratai prie autorės balso intonacijų, jau prisirišai prie kuriamo pasaulio – ir… Kas nutiks? Ar autorė nepervargo? Ar netiražuoja savęs? Ar nepiktnaudžiauja skaitytojų meile?
Atlėgo, kai skaitydama NERAMIAS DIENAS suvokiau: Mažosiose Klampynėse dienos ir tikrai neramios, bet aš galiu nurimti. Rašytoja nei pervargo, nei prarado energiją, nei išlaistė vaizduotę. Ir esminė linija – tebeliko. Štai kaip ją įvardinčiau: aukojimasis. Dvyniai Aringas ir Agata patiria begalę nuotykių, nuolat balansuodami ties pavojinga riba: dar žingsnis kitas – ir artimas žmogus prasmegs, pražus, jo nebeliks. Išlieka! Ne dėl to, kad gelbėtų anapusinio pasaulio būtybės, nors ir jos moka padėti. Tik todėl, kad šalia yra žmogus, beatodairiškai lekiantis į pagalbą. Juk Mažosiose Klampynėse ramus gyvenimas net neįmanomas. Čia arba sutaria, arba pykstasi, arba bando santykius derinti žmonės ir mitinės būtybės – kipšai, laumės, undinės, kaukai, baubai.
Ir štai – trečioji Klampynių dalis, štai jie – PAMIRŠTI DIEVAI. Veiksmas vis dar vyksta Mažųjų Klampynių miestelyje, jo adresas maždaug toks: kažkur tarp Utenos, Zarasų, Švenčionių. Keliai į jas nepažymėti, stebuklais netikintys žmonės ten nepateks: miestelis apsuptas devynių užkalbėjimų ratų. Kas kita keistuoliai, pasirengę nuotykiams, išbandymams. Jiems šiurpiai įdomu išgirsti undinių dainas, pamatyti parke mergaitę, kojomis nesiekiančią žemės, dirstelti į Senųjų dievų buveinės miglas, susitikti su devyniaragiu elniu.
Norom nenorom susimąstai: o ar įsileistų tos Klampynės mane? Kuo aš jose būčiau? Nejaugi mero patarėja Nijole, Klampynėse gimusia ir augusia, bet niekada neturėjusia savo baubo? Svarbu minėti, kad baubai Klampynių miestelėnų namuose jaukesni nei katinai. Jie sukiojasi po namus, glaustosi, kartais purkštauja, juos dera maitinti trupiniais nuo savo stalo. Neturėti savo baubo? Čia jau apgailėtina.
Pusiausvyra tarp suaugusių ir paauglių ar vaikų, tarp šio pasaulio ir anapusinio – štai rašytojos talento žymė. Jos aprašyti vaikai yra paprasti ir įprasti – retsykiais egoistiški, tarpusavyje besiriejantys, pavydintys, smulkiai keršijantys. Bet tik tada, kai jų pasaulis ramus. Gana pajusti pavojų ir jie – viens, du – čia pat susitaiko, pamiršdami menkas nuoskaudas. Tie vaikai auga visomis prasmėmis. Trečiojoje knygoje Agata ir Aringas jau paaugliai, jiems jau trylika, jų tyko kitokie išbandymai.
Trilogijoje išvengiama didžiosios vaikų ir paauglių literatūros bėdos. Ji tokia: dažna autorė ar autorius, skirdami dėmesį jaunųjų personažų aprašymui, visiškai pamiršta suteikti suaugusiems bent vieną kitą ryškesnį bruožą. Klampynėse yra kitaip. Mes žinoma, kad Agatos, Aringo bei jų jaunesnės sesės Smiltės tėtis yra gydytojas, mama – bibliotekininkė, o dar ir tapytoja. Suaugusių žmonių laikas Klampynėse yra branginamas, gerbiamas. Abu tėvai turi teisę atsitraukti, įsijausti į savo tiesiogines darbo pareigas. Štai kodėl tvirtinu, kad trilogiją skaityti svarbu ir suaugusiems: iš jos galima pasisemti šeimos bendravimo ypatumų.
Peizažo (ar gamtos aprašymų) trilogijoje rasime daug. To aš visada laukiu, ką beskaityčiau. Kita vertus, žinau, kad gamtos aprašymų daug kas purtosi. Nesipurtykime. Upė, pelkės, miškas ar pamiškė, parkas tekste atiranda ne šiaip sau, jie visi yra įdarbinti, atlieka savo vaidmenį.
Man atrodo, kad tas Mažąsias Klampynes knygos autorė yra išklampojusi kuo tikriausia žodžio prasme. Jei paprašytume, turbūt lengva ranka nubrėžtų jų planą: štai parkas, o čia mokykla, čia Rotušės aikštė, o ten – Kiaunių gatvėje, Agatos ir Aringo namai. Neslėpsiu, kad tokio plano ar žemėlapio, atveriančio Klampynes ar jų apylinkes, trilogijoje man stinga. Jauniausiai skaitančių kartai tai tikrai padėtų susivokti, nepasiklysti, kurti savo gyvenamų vietų slaptingąsias kryptis.
Recenzuodama Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės knyga CHAMELEONO SAPNAI šiek tiek samprotavau apie rašančių ir tekstą įvaizdinančių duetus. Neringai Vaitkutei atrasti štai tokią darnią partnerystę nesiseka. Dažų ji ėmėsi pati. Būtent ši jos darbo dalis suaugusiems kritikams kelia daugiausia abejonių. Tą patyriau dirbdama vaikų literatūrą vertinančiose komisijose.
O mano nuomonė? Gali būti ir toks knygos įvaizdinimas, nieko ydingo neįžvelgiu, tik tuos blizgučius, neva puošiančius PAMIRŠTŲ DIEVŲ viršelį, derėtų nubraukti. Ne fifoms ši knyga, ne tiems ir ne toms, kurias blizgučiai vilioja.
Pirmoji autorės knyga apie dvynių Agatos, Aringo ir jų sesės Smiltės nuotykius „Klampynių kronikos“ 2018 m. apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams, nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose. ,,Klampynių kronikos. Neramios dienos“ taip pat nominuota 2020 m. Metų knygos vaikams rinkimuose. Ši, trečioji ciklo dalis, nominuota Metų knygos paaugliams rinkimuose.
Nieko keista, kad dabar pnketuke ji pateikiama ne su vaikų, o su paauglių knygomis. Jau minėjau, kad Neringos Vaitkutės sukurti smarkieji dvyniai Agata ir Aringas auga, keičiasi, bręsta. Visai kaip ir jų ištikimi skaitytojai.
Belieka priminti: rašytoja Neringa Vaitkutė gyvena Lentvaryje, mokytojauja, dėsto gamtos mokslus. Galiu tik spėlioti, kiek savęs Neringos knygose randa Lentvario ir jo apylinkių gyventojai. Tai ir nespėlioju, tik pabrėžiu: pasaulį, kuriame norėčiau gyventi, radau.