Michaelis Endė – Lietuvoje žinomas autorius, tad džiugu priminti: neseniai pasirodė jo knyga ,,Rodrigas Šiurkštuolis ir Vaikis, jo ginklanešys“ (leidykla Gelmės, iš vokiečių kalbos vertė Gražina Miklaševičiūtė).
Nesakau, kad Endės skaitytojų ratas itin platus. Ne, toks negalėtų būti. Juk kalbame apie rašytoją – menininką, jis tikrai ne iš tų, kurie gudriai ,,daro“ tekstus, taikliai šaudydami į atlapas jaunųjų skaitytojų širdis ir kiek uždaresnes jų tėvų pinigines.
Leidykloms Endės rankraščiai keldavo nerimą: ar viskas čia aišku, ar suprantama?
Suprato gal ne kiekvienas, bet ištikimų Endės gerbėjų yra visame pasaulyje, žinoma, ir pas mus.
,,Džimas Saga ir mašinistas Lukas“, o dar labiau ,,Momo“, ,,Begalinė istorija“ įtraukia, priverčia mąstyti, įsimena ilgam, galų gale, ir dabar tebekelia aistringus ginčus: tai vaikams čia parašyta ar ne vaikams?
Michaelis Endė (1929-1995) – tapytojo ekspresionisto sūnus, augęs menininkų apsuptyje Miunchene. ,,Tikrai kūrybai nereikia tikslo“ – taip mąstė ir jo tėvas, ir jo kolegos. Procesas svarbiau, nei rezultatas.
Michaelis Endė
Michaelis Endė norėjo tapti aktoriumi ar dramaturgu, uoliai stengėsi, bet vaidmenys jam tekdavo neįdomūs, nesvarbūs, o pjesių niekas nesiveržė įkūnyti. Taip, jis tikrai buvo teatrinio proceso narys, bet ne toks svarbus, kokiu svajojo tapti.
Tad nieko keista, kad knygos ,,Rodrigas Šiurkštuolis…“ istorija prasideda marionečių teatre (klajoklių aktorių vežime), jame ir baigiasi. Veiksmas klostosi senų senovėje – pasak rašytojo, tamsiaisiais viduramžių laikais, o nuotykiai prasideda vieną trečiadienį, apie vidurnaktį, šėlstant audrai, dundant griausmams.
Tėtučio Apvalučio teatrą, be paties šeimininko, sudaro nedaug asmenų: jo žmona Apvalutė, judviejų sūnus, pramintas Vaikiu bei papūga Sokratas. Žinoma, ir galybė marionečių, taikiai kadaruojančių trijų asilų traukiamame vežime.
Būtent Vaikiui lemta tapti veiksmo varikliu. Jei nebūtų tą naktį pabėgęs iš namų (vežimo) ieškoti Rodrigo Šiurkštuolio ir riteriškų nuotykių, tai nepasakotume dabar ir šios istorijos.
Beje, istorijos apie Rodrigą ir Vaikį tikrai galėjo nebūti. Tai – priešmirtinis Michaelio Endės kūrinys. Pats autorius parašė tik tris skyrius, pristatydamas kur veiksmas vyksta ir kada, supažindindamas su keliais svarbiais ką tik jau minėtais veikėjais ir – su pačiu svarbiausiuoju.
,,Tiesą sakant, Rodrigas Šiurkštuolis buvo visai kitoks, nei žmonės jį įsivaizdavo esant. Beveik dviejų metrų ūgio, galiūno sudėjimo vyras, kurio veidą rėmino sutaršyta juoda vešli barzda, tebuvo tik klaidinanti išorė. Po teisybei, jis nebūtų nuskriaudęs net musės. Sakoma, kad išvaizda panėšėjo į piktą mėsininko šunį, bet jo siela buvo švelni lyg gėlės saulutės.“
Visus kitus istorijos vingius, lemtingus ar epizodinius personažus kūrė jau ne Michaelis Endė, o jo kūrybos gerbėjas, tyrinėtojas, žurnalistas ir rašytojas Wielandas Freundas (g. 1969).
Skaitydama knygą pasistengiau nesidomėti, ties kuriuo skyriumi įvyko (ne)lemtieji dviejų rašytojų ,,mainai“. Norėjau tą ribą atrasti pati. Neradau. Tai – komplimentas ištikimajam Endės ginklanešiui Freundui.
Knygą, beje, skaičiau ilgokai: joje daug įvykių, personažų, netikėtumų, esama painiavos, kurią ilgainiui pats pasakotojas ir atpainioja. Visai nepanašu nei į ,,Momo“, nei į ,,Begalinės istorijos“ pasaulį, gal kiek arčiau ,,Džimo Sagos“.
Princesė Flipa Anegundė Roza – įdomi knygos personažė, kur kas drąsesnė už nuotykių troškusį Vaikį ir kur kas išmintingesnė. Jai nesunku atskirti išgalvotą istoriją nuo realybės, ji negali pakęsti dvaro intrigų ir ,,gudrybių“, mielai atsikrato ją prižiūrinčios palydos, o Vaikio išsvajotiems nuotykiams suteikia prasmę: juk piktųjų burtininkų ir gobšuolių slibinų pasaulyje tikrai yra dėl ko pakovoti. Žalsvai melsvos turkio spalvos suknelę ji mielai iškeičia į seną plėšiko pusšvarkį ir kelnes. Žodžiu, kaip bežvelgsi, yra tikras XX amžiaus amžiaus kūdikis.
Bandau spėti: galbūt dera kalbėti apie prototipę. Galbūt Flipa atspindi ir primena žymią, energingą, temperamentingą aktorę Ingeborgą Hofman, Michaelio Endės žmoną. Būtent ji padėjo Endei rasti leidyklą, drąsino debiutuoti, o jau vėliau – likti literatūros pasaulyje, nesibaiminti jokių pavojų.
Man atrodo, kad ši knyga labai tiks rudens metui, kai lauke niūroka, bet jauku namuose.
Tekstas prašyte prašosi ne tik skaitytojų, bet ir skaitovo – vyresnio, išmintingo žmogaus, šeimos nario, kuris, skaitydamas balsiai, padės jaunesniems ir mažesniems keliauti iš skyriaus į skyrių, primins, kas jau nutikę šioje istorijoje, paspėlios, kas dar galėtų įvykti.
Džiugu, kad leidykla ,,Rodrigą Šiurkštuolį…“ publikuoja su Reginos Kehn spalvotomis iliustracijomis. Ji – nuolatinė Michaelio Endės knygų įvaizdintoja, ji – kūrėja, subtiliai paryškinanti ar net ,,paaiškinanti“ kai kurias teksto detales, suteikianti personažams savitų bruožų, talentingai kurianti nebaisiai baisią atmosferą, artinanti knygą prie tų, kuriems ir skirta.
O skirta jį vaikams, žinoma, vaikams. Duokdie jiems rasti vedlį toje pelkių, miškų, pilių, dvarų tankmėje, tuose tikrų ir melagingų burtų brūzgynuose. Viduramžiai ne taip jau toli, ypač kai pėdini praeities link paskui Michaelį Endę.