Pokalbis „Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Kaip mes sugrįžome į mokyklą
Gintarė Adomaitytė
Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai. Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.
Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“ kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.
Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi, kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…
Pirmoji į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.
,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą itin įsimintini ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.
Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė. Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.
Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒ tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei. Juk žadėjo!
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene, taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…
,,Pravertos durys į kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.