Muzikos mokyklos kaimynystėje. Meno bangų nuotrauka
Šio rašinio svarbiausi herojai – pianistė Morta Grigaliūnaitė ir fleitininkas Paulius Gefenas. Bet pradėsiu nuo šiokių tokių atodūsių, itin asmeninių.
Jei norite gyventi Ignalinoje ar kitoje panašaus dydžio vietovėje, teks susitaikyti: nei klasikinio, nei akademinio meno čia nebus daug. Melomanams teks vykti į didesnių miestų koncertų sales, naudotis visomis šiuolaikinių technologijų teikiamomis malonėmis. Pravers kolekcijos, kurias galbūt laikėte nereikalingomis: tamsiais vakarais suksis ir diskografija, ir filmografija, ranka pati tiesis į meno albumus.
O vis dėlto! Malonių akimirkų būna – ne taip jau dažnai, bet būna. Man smagu rašyti: tos akimirkos glaudžiai siejasi su įstaiga, kurią matau (ir girdžiu) per savo langą – su Miko Petrausko muzikos mokykla.
Koncerto afiša
Štai ir šiandien (2023.03.21) grįžau iš koncerto, kuriame girdėjau Debussy, Brahmsą, Francką. Pilnoje muzikos mokyklos salėje klausėmės fleitininko Pauliaus Gefeno ir pianistės Mortos Grigaliūnaitės.
Pribloškiančios biografijos: ir Paulius Gefenas, ir Morta Grigaliūnaitė mokėsi M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Paulius – nuo pirmos iki paskutinės klasės. Morta į sostinę atvyko jau pasimokiusi muzikos Pasvalyje, o iš Vilniaus gana greitai patraukė į Londoną.
Abiejų kūrybiniuose keliuose – sėkmingi konkursai, studijos užsienio aukštosiose mokyklose pas įtakingus dėstytojus, koncertai solo ar su žymiais orkestrais Europos salėse.
Pauliaus Gefeno biografijoje yra dar vienas svarbus akcentas. Jis, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos doktorantas, mokytojauja Ignalinoje, Miko Petrausko muzikos mokykloje – šiuo metu turi šešis mokinius. Fleitos garsai iš šios mokyklos kartais atkeliauja į mano darbo kambarį, kas žino, gal net truputį keičia tai, ką tuo metu rašau.
Muzikos mokyklos garsai nutyla, kai žydėti pradeda šermukšniai ir alyvos. Girdžiu nebe juos, o kaimynių ant suoliuko klegėjimą. Žinoma, ir jų sultingos istorijos turi įtakos mano tekstams, vis dėlto… Šermukšniui raudonuojant, suprantu: pasiilgau kaimynystėje esančios mokyklos, jau laikas muzikai grįžti.
Paulius Gefenas koncertą pradėjo 1913 metais gimusiu impresionisto Claude Debussy kūriniu ,,Syrinx” L.129, atspindinčiu seną kaip pasaulis istoriją apie fauną Paną ir jo nepamilusią nimfą bei pasakišką fleitos atsiradimo istoriją. ,,Šiandien visas koncertas bus skirtas meilei” – intrigavo fleitininkas.
Johanesas Brahmsas. Nuotrauka iš timenote.info/lt/Johanesas-Bramsas
O paskiau gavau beveik asmeninę dovaną. Mano meilė Johanesui Brahmsui trunka bene pusšimtį metų. Ji prasidėjo Tiraspolyje, Moldovos mieste prie Dniestro, kai aš, dar mokinukė, nežinodama ką vežti namo lauktuvių, pasičiupau plokštelių rinkinį – visas keturias Brahmso simfonijas. Nuo jų ir prasidėjo mano klajonės po Brahmso pasaulį, jos tęsiasi ir dabar, galėjau paklajoti ir minimo koncerto dieną.
Johaneso Brahmso intermezzo op. 118. No. 2 A-dur skirtas mylimajai – kompozitoriaus adoruotai pianistei Clarai Schumann, Brahmso muzikos mokytojo Roberto Schumanno žmonai. Gerbdamas savo mokytoją, Brahmsas jausmus slėpė, galimus žodžius keitė muzikos kalba. Meile persmelktą kūrinį atliko Morta Grigaliūnaitė, sakytum, skatindama klausančius prisiminti praeitį (vyresnius) arba svajoti apie ateitį (jaunesnius).
Paminklas Cezariui Frankui Paryžiuje. Nuotrauka iš wblog.wiki/lt/C%C3%A9sar_Franck#wiki-13
Publika ir tikrai buvo kuo įvairiausia – galbūt nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimt aštuonerių metų. Tas margumas netrukdė atidžiai klausytis sudėtingo kūrinio – tai Cezario Francko sonata fleitai ir fortepijonui A-dur, sukurta 1886 metais, skirta žymaus smuikininko ir kompozitoriaus Eugene Isai vestuvėms. Taip, ji tikrai kurta būtent smuikui ir fortepijonui, o į fleitos kalbą, samprotaujant man įprastais literatūriniais terminais, sonatą ,,išvertė” Paulius Gefenas.
Ovacijos, šūksniai bravo, gėlių puokštės – visa tai pelnytai lydėjo atlikėjus. Kartais pagalvoju, kad nemažiau brangi už plojimus tokiuose konertuose yra tyla. Štai ji – ta akimirka, kai mes, salėje susirinkę žmonės, negalime nė pajudėti, kai visi alsuojame tartum vienodai. Mes žinome, kad koncertas jau baigtas, tikrai baigtas, bet liekame savo vietose, keistai žvelgdami į mums vieniems (ne)suvokiamas tolybes.
Pauliaus Gefeno komplimentų sulaukėme visi, klausę koncerto, bet daugiausia – jauniausieji. ,,Jums galima suteikti klasikinės muzikos klausytojų atestaciją. Jūs net žinote, kad nereikia ploti tarp dalių, priešingai, nei kai kurie žmonės, lankantys filharmoniją” – juokavo žinomas atlikėjas.
Štai toks buvo Lygiadienis Ignalinoje, tokia astronominio pavasario pradžia, kai ir tikrai kyla norai lyginti, kas buvo, yra, kas bus, kai imi tikėti, kad kultūros ir natūros darna įmanoma, o su meile apie meilę pasektos muzikos istorijos dar ne kartą sulauks savo gerbėjų.
Apie fleitininką Paulių Gefeną ir pianistę Mortą Grigaliūnaitę daugiau sužinoti galite čia
rizikuoti taip, kaip vaikystėje? Pokalbis rubrikoje „Be kaukių“.https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000210011/be-kaukiu-pianiste-morta-grigaliunaite-rizikuoti-muzikoje-kaip-vaikysteje