M. Šileikis. Judančios kopos. Drobė, aliejus. 1924 m. 90,7×76,6 cm
Rašytojo, meno kritiko, dailininko Miko Šileikio (1893-1987) vardas, kultūrinė veikla ir kūriniai Lietuvoje yra menkai pažįstami. Ir tai – suprantama. Gimęs ūkininkų šeimoje Liminėlių kaime, esančiame visai netoli Degučių (dabar Zarasų r.), 1913 m. būsimasis menininkas, vengdamas tarnybos carinėjėje kariuomeneje, garsėjusioje ilgais tarnybos metais, griežta drausme ir indoktrinuojama rusifikacija, drauge su pusbroliu Jonu ryžosi kelionei per Atlantą.
M. Šileikis. Žmonos portretas. Drobė, aliejus. 1924 m. 90,7×76,6 cm
Pensilvanijos Ličburgo miestelis, glaudęs gausią lietuvių bendruomenę, keletui metų tapo ir Miko namais. Tiesa, nesvetingais: dirbęs karščiu alsuojančiame plieno fabrike, už pirmuosius skurdžius laisvės metus Mikas susimokėjo daugiau kaip pusmetį trukusiu gydymusi ligoninėje. Galiausiai susiradęs ne tokį varginantį darbą, jis pradėjo lankyti Bostono meno mokyklą ir mokytojų paskatintas 1919 m. išvyko į Čikagą. Čia jis susipažino su menui neabejinga būsima žmona Paulina Jautulyte, kurią vėliau nesyk nutapė ir ėmėsi studijų Čikagos meno institute. Institute Šileikis įgijo tvirtus realistinio piešinio bei tapybos pagrindus ir jame veikusiame muziejuje susipažino su įvairiais Europos, Rytų, ikikolumbinio meno kūriniais. Ypatingai reikšminga mokyklos ekspozicijoje buvo Prancūzijos impresionistų darbų kolekcija, padariusi Šileikai tiesioginę įtaką, kurią jis pats pripažino, teigdamas, kad pradžioje jį žavėjusį klasikinį meną ilgainiui išstūmė susidomėjimas impresionistais.
M. Šileikis. Autoportretas. Drobė, aliejus. 54×40,4 cm
Pats praėjęs sunkų naujakurio kelią, Šileikis buvo pagalbus kitiems vargstantiems tautiečiams, o pasirinktasis meno kelias atvėrė didelių kultūros darbų perspektyvą. Drauge su kitais menininkais 1957 m. Šileikis tapo vienu iš Čikagos Čiurlionio galerijos steigėjų ir pirmuoju šios Lietuvos išeivijos menininkus vienijusios institucijos direktoriumi. Įsipareigojusi kaupti, eksponuoti ir populiarinti lietuvių dailę, galerija surinko didžiulę dailės kūrinių kolekciją, kurioje minėtini tokių Lietuvai svarbių kūrėjų kaip A. Galdiko, A. Žmuidzinavičiaus, A. Varno, P. Rimšos, Č. Janušo, V. K. Jonyno, V. Petravičiaus darbai. Dauguma jų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jon ir atkeliavo.
1953-66 m. Šileikis bendradarbiavo rengiant fundamentalią trisdešimt septynių tomų Lietuvių enciklopediją, kurią išleido Bostono Lietuvių enciklopedijos leidykla. Šalia to jis rašė apsakymus, feljetonus, paliko taip ir nepabaigtą rašyti romaną, vertė anglų ir rusų rašytojų kūrinius, iliustravo knygas, .JAV lietuvių dienraštyje „Naujienos“ redagavo meno skyrių, rašė straipsnius dailės tema seniausiame lietuvių kalba naujajame žemyne leidžiamame laikraštyje „Draugas“, o šis leidinys buvo laukiamas ir skaitomas ne tik Šiaurės, bet ir Pietų Amerikoje, Kanadoje, Australijoje bei Europoje.
Jo apybraižų apie dailę pasirodydavo „Aide“ ir „Naujoje Aušroje“, o per parodų atidarymus jis dažnai aptardavo ekspozicijas gyvai, nors pats Šileikis yra prisipažinęs, kad meno kritiku tapo ne tiek iš noro, kiek iš reikalo.
M. Šileikis. Ankstyvas ruduo. Drobė, aliejus. 66,0×76,3 cm
Nežiūrint tokio plataus veiklos lauko, pagrindinė Šileikio veikla, kuria jis nepertraukiamai užsiiminėjo iki pat gyvenimo pabaigos, buvo tapyba. Kūrybinį jo palikimą sudaro apie tūkstantis drobių ir apie 400 akvarelių, neskaičiuojant plakatų, iliustracijų ir knygų viršelių. Didžiąją daugumą jo kūrinių sudaro peizažai. Neretai drauge su žmona Paulina dailininkas išvykdavo šimtus kilometrų iš namų tam, kad atrastų tinkamą motyvą. Mičigano ežero apylinkės yra labai panašios į Lietuvos paežeres, tad prieplaukos, parkai, sodai, medžių grupės ir vasarą, ir žiemą tapdavo jo kūrinių objektais. Tapė jis tapė tiesiai gamtoje, kaip tą darė ir jį žavėję impresionistai. Dažnai pasitaikantis jo peizažo motyvas – smėlėtos, saulės nušviestos Indianos kopos. Šie paveikslai, kuriuose galima asociatyviai nujausti ar net įželgti subtiliai įsiliejusius Zarasų krašto paežerių ir miškų smėlynų prisiminimus, buvo ypatingai vertinami lietuvių bendruomenėje. Jų dėka jis pelnė kopų tapytojo vardą.
M. Šileikis. Siuvėjas. Metai nenurodyti. 91,8×76 cm
Skaidrūs, ryškūs, nesumaišytų spalvų, apibendrintų formų šviesos pripildyti gamtos vaizdai įkūnija paties dailininko siekį „atvira širdimi prisidėti prie šio pasaulio grožio praturtinimo, be kurio žmogaus gyvenimas nebūtų pilnas“. Dailininko minėtasis grožis skleidžiasi fragmentinėmis kompozicijų struktūromis, giedrumu, lengva ranka nutapytais šešėliais, medžių atspindžiais raibuliuojančių vandenų paviršiuose, o akvarelėse – ypatingu lengvumo įspūdžiu, kurį lemia pats akvarelės liejimo būdas, neleidžiantis jokių pataisymų ar pakoregavimų. Nepaisant to, kad dailininko kūrybos metai sutapo su įspūdingu JAV dailės modernėjimu, Šileikis nesusigundė prisijungti prie jokio eksperimentinio vietinių meno inovatorių sąjūdžio, likdamas ištikimas Lietuvos emigrantų tarpe pamėgtiems peizažo bei portreto žanrams bei realistinei, impresionizmo ir postimpresionizmo pėdsakų turinčiai vaizdinei raiškai. Ji ženklina ir Šileikio tapytus portretus, kurių daugelyje momentinę gyvą modelių nuotaiką atskleidžia laisvi, gaivūs potėpiai, papildantys tvirtą, realistinį piešinį. Pirmieji Šileikos žmonių atvaizdai atskleidžia įdomų anuometinių kiek prakutusių, pasitikinčių savimi, madingų Lietuvos išeivių paveikslą. Ypač tai pasakytina apie dar trečiame dešimtmetyje sukurtus moterų portretus, kurie, kaip ir peizažai, inteligentų tarpe buvo labai paklausūs ir perkami.
M. Šileikis. Čikagos kampelis žiemą. Drobė, aliejus. 1938 m. 43,3×53,2 cm
Šileikio kūrybos palikimas yra plačiai pasklidęs po privačias kolekcijas. Didelis jo kūrinių rinkinys yra saugomas Zarasų krašto muziejuje. Pagrįstai galima tikėtis, kad dailininko gimimo šimtmetis muziejuje bus paminėtas išsamia šio menininko darbų paroda. Menininko, kurį galima vadinti ne tik kopų tapytoju, bet vienu pirmųjų JAV terpėje įsitvirtinusių profesionaliu lietuvių dailininku, kuris savo pavyzdžiu ir palaikymu įkvėpė ir kitus į dailę linkusius emigrantus. Vaizdūs poeto Juozo Macevičiaus žodžiai – „vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“ bene tiksliausiai tiktų šio dailininko kūrybos vertės apibūdinimui. Jis nebuvo dailės revoliucionierius, iškėlęs naujos meno kalbos vėliavą, tačiau kasdieninis jo triūsas telkė ir palaikė lietuvių bendruomenės tautiškumo dvasią, tenkino kultūrinius jos poreikus, o jo kūriniai praturtino visos Lietuvos dailės istorijos paveikslą darbais, nuo kurių iki šiol tebesklinda maloniai prie akies gulantis šviesus nuotaikingumas.
Daugiau Miko Šileikio kūrybos galite pamatyti Zarasų krašto muziejuje arba šio muziejaus svetainėje http://zarasumuziejus.lt/galerija/miko-sileikio-galerija/
Projektą remia
