Poetė, prozininkė, vertėja Ieva Toleikytė (g. 1989) kaip autorė debiutavo 2009 m. novelių rinkiniu „Garstyčių namas“, o 2020 m. išleido poezijos knygą „Raudonas slidus rūmas“. Skaitytojams ji puikiai pažįstama ir kaip vertėja – jos dėka lietuviškai skaitome intriguojančius, makabriškus psichologinius, istorinius romanus ir kitus šiuolaikinės danų literatūros kūrinius, tarp jų – ir filosofiją bei poeziją. Jai artimas ir vaikų literatūros pasaulis – iš danų kalbos yra išvertusi Hanso Christiano Anderseno pasakų ir Jakobo Martino Strido knygą „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“. Be to, 2022 m. Ieva Toleikytė pati parašė knygą vaikams „Kepurėje žvaigždė“ – pasaką apie paslaptingą gamtos grožį, draugystę ir viltį. Joje pasakojama apie mėšlagrybį vardu Mėšliukas – naivų, geros širdies grybuką. Jis augo miesto parke, bet vieną ankstų rytą išsiruošė į pavojingą kelionę, nes nepaprastai troško išgirsti miško nykštuko muziką ir pamatyti pasaulį. Su knygos apie grybus autore kalbamės apie savanorystę vaikų dienos centre, pasakų magiją, skaitymo patirtis ir tai, kodėl knygos vaikams svarbios ir suaugusiesiems.
Ievą Toleikytę kalbino Rasa Milerytė.
***
Ieva, 2022 metais išleidai knygą vaikams „Kepurėje žvaigždė“. Iki tol jau buvai parašiusi dvi knygas suaugusiesiems. Kuo Tave sudomino rašymas mažiesiems skaitytojams?
Vaikų literatūra domėjausi visada. Esu iš tų skaitytojų, kurie ir suaugę skaito vaikų knygas savo malonumui – kai norisi pamaitinti vaizduotę, atsigauti. O mintis rašyti vaikams kilo savanoriaujant vaikų dienos centre. Ten daugiau bendravau su vaikais, ypač su vienu berniuku, su kuriuo užmezgėme ryšį. Jam patikdavo kartu fantazuoti, ir panorau parašyti pasaką, kuri jam būtų suprantama ir artima. Taip viskas ir prasidėjo.
Ar gali daugiau papasakoti apie savanorystę? Kas Tave atvedė į šią veiklą?
Galbūt kaltės jausmas – atrodė, kad pasauliui duodu per mažai. Tai gana asmeniška, net savanaudiška paskata. Vaikų dienos centre praleidau trejus metus. Vaikai ten ateidavo po pamokų: galėdavo ruošti namų darbus, pabūti erdvėje, kurioje jiems skiriama dėmesio. Kai kuriems namuose trūksta vietos ar suaugusiojo, galinčio padėti. Padėdavau mokytis, žaisdavome, kartu eidavome į pramogų parką, važinėdavome dviračiais, veikdavome įvairiausius dalykus. Su kai kuriais vaikais natūraliai užsimegzdavo artimesnis ryšys, susidraugaudavome.
Tavo knygoje veikia grybai, o jie juk retai atrodo kaip akivaizdūs pasakų herojai. Kodėl nusprendei rašyti apie juos?
Grybai – sritis, kurioje jaučiuosi sava. Nuo vaikystės grybauju, grybus pažįstu ir mėgstu. Mano vaizduotę žadina mintys apie tai, kaip jie gyvena, atsiranda, kaip atrodo jų pasaulis. Norėjau veikėjais pasirinkti ne pačius garsiausius ir visų vertinamus grybus, ne baravykus, o tokius, į kuriuos paprastai žiūrima nepatikliai.
Pagrindinis veikėjas – šungrybis. Tai artima lietuvių liaudies pasakoms: jose dažnai nuvertintas ar apleistas veikėjas galiausiai atranda savo galias, suvienija kitus ir išgelbsti pasaulį. Ar savo knygą vadintum pasaka?
Pasakos man labai artimos, nuolat jas skaitau iš naujo, mėgstu skaityti balsu. Rašydama apie žanrą beveik negalvojau – labiau įsivaizdavau paveikslėlių knygą. Tiesa, istorija išėjo kiek ilgesnė, nei įprasta tokio pobūdžio knygoms. Gal ją būtų galima vadinti stebukline pasaka, tik čia vietoj gyvūnų veikia grybai.
Kokios pasakos Tau pačiai įsimintiniausios?
Viena mėgstamiausių mano pasakų knygų – anglų pasakų rinktinė „Stebuklingas ragas“. Ypač žavi to paties pavadinimo pasaka. Man ji – apie tai, kaip iš pasaulio dingsta magija dėl žmonių godumo ir noro ją pasisavinti. Stebuklas juk niekam nepriklauso, jis nemokamas. Bet kai kažkas stebuklingą ragą pavagia, kad galėtų juo naudotis tik pats ar dalytis tik su pasirinktais žmonėmis, stebuklas išnyksta. Mėgstu Anderseno „Laukines gulbes“, brolių Grimų pasakas, taip pat Haufo pasakas. Patinka ir visai paprastos, juokingos pasakos – jų humoras kartais būna visiškai kvankštelėjęs, ir tai labai pralinksmina. Įdomu skaityti skirtingus tos pačios pasakos variantus: net maži skirtumai pakeičia jos spalvą.
Kokios buvo Tavo pirmosios skaitymo patirtys? Galbūt atsimeni pirmąją skaitytą knygą? Kokios vaikystės knygos ilgam įkrito į atmintį?
Namuose man daug skaitydavo balsu, ypač tėtis. Labai mėgau tą skaitymo ritualą. Kartą viena knyga taip įtraukė, kad nebegalėjau sulaukti, kol tėtis skaitys toliau, ir pati ją pabaigiau. Tai buvo Michaelio Endės „Begalinė istorija“. Tėtis net šiek tiek nusiminė, kad jo pagalbos nebereikia. Skaityti mokėjau jau darželyje. Prisimenu, kaip kartą tėčiui ir auklėtojai pasigyriau perskaičiusi daugiau, nei iš tikrųjų buvau perskaičiusi. Paskui taip susigraužiau, kad puoliau skaityti, jog pasakyti žodžiai taptų tiesa. Tik nebeprisimenu, kokia tai buvo knyga.
Ar vaikystėje skaitymas nepadidindavo vienatvės jausmo? Juk tai užsiėmimas, kai turi atsitraukti nuo draugų rato.
Man atrodo, priešingai – jis padėdavo įveikti vienatvę. Neturiu nei brolio, nei sesers, todėl dažnai būdavau viena. Gal dėl to ir tiek daug skaičiau, kad neturėjau su kuo žaisti. Skaitymas tą vienatvę paversdavo turtinga ir pilna.
Kaip gimė knygos „Kepurėje žvaigždė“ iliustracijos? Gal ir pati dalyvavai jas kuriant?
Dailininkę surado leidykla. Šiek tiek kalbėjomės, ji siuntė eskizus, pasakydavau, kas man patinka, kas mažiau. Bet labai nesikišau – tai ne mano sritis. Rezultatas man atrodo simpatiškas. Buvo svarbu, kad knygelėje netrūktų spalvų, kad ji nebūtų vien ruda ir tamsi.
Tavo knygoje juntamas poetiškumas, bet netrūksta ir humoro. Ar nebuvo sunku atrasti vaikams suprantamą kalbą?
Ne, tekstą parašiau gana lengvai, su atradimo džiaugsmu. Tai buvo pirmas kartas, kai rašiau vaikams, ir pats procesas man buvo labai smagus. Vėliau vaikų literatūros specialistė Inga Mitunevičiūtė pasiūlė istoriją šiek tiek išplėtoti. Pridėjau žodžių, įvykių, kelis siužeto posūkius. Bet apskritai tai buvo malonus darbas. Didelių sunkumų neprisimenu.
Pristatant šią knygą, vyko kūrybinės dirbtuvės. Ką per jas veikei su skaitytojais?
Tai buvo renginys „Vaikų saloje“. Dailininkė negalėjo dalyvauti, tad man pačiai teko sugalvoti, ką veikti su vaikų auditorija. Tai buvo iššūkis, nes anksčiau nieko panašaus nebuvau dariusi. Draugas ta proga padovanojo grybo kepurę – ją ir užsidėjau. Trumpai papasakojau apie knygą, vaikai piešė. Tačiau labiausiai jiems patiko „grybauti“. Atsinešiau šakų, paverčiau erdvę mišku ir paslėpiau į sidabrinę foliją suvyniotų šokoladinių grybukų. Vaikai jų ieškojo labai įsitraukę. Buvo juokinga ir smagu.
Ar žaidimas svarbus vaikui atrandant literatūrą?
Labai svarbus, tik nebūtinai kaip atskira užduotis ar konkretus žaidimas. Svarbiausia, kad bendravimas su vaiku būtų žaismingas – gyvas, smalsus, leidžiantis ir pačiam suaugusiajam pakvailioti. Kai skaitau pasakas draugo dukterėčiai, smagiausia keisti balsus, improvizuoti, dainuoti daineles, jei tekste yra eiliuotų vietų. Vėliau jas galima kartoti mintinai. Ir tai jau žaidimas. Suaugusiajam pačiam turi būti įdomu. Nenorėčiau, kad skaitymas taptų darbu, už kurį vaikui žadamas atlygis: perskaityk tiek knygų ir gausi tą ar aną. Literatūra juk pati savaime yra smagi.
Galbūt jau turi minčių apie kitą knygą vaikams?
Turiu kelias idėjas. Viena jų – pasaka apie nukritusią žvaigždę: kaip ji atsiduria Žemėje ir ką čia veikia. Įsivaizduoju ją labiau vizualią, su mažiau teksto, nors tai man atrodo sudėtingesnis uždavinys. Dar viena mintis kilo kūrybinėse dirbtuvėse, kai reikėjo prisiminti vaikystę. Prisiminiau labai gražų, spalvotą skėtį, kurį vaikystėje pametėme troleibuse. Man buvo be galo gaila. Tuo pačiu maršrutu dažnai važiuodavo tie patys žmonės, ir po kelių dienų viena iš matymo pažįstama moteris tą skėtį grąžino. Vėliau pradėjau galvoti: o gal ji jį buvo pavogusi? Iš tokių prisiminimų kartais ir gimsta istorijų užuomazgos.
Kaip manai, ar tai, ką skaitome vaikystėje, daro įtaką tam, kokie tampame suaugę?
Manau, kad tikrai daro, tik kokią – priklauso nuo vaiko. Kartais suaugusieji kalba apie vaikus tarsi apie molį, kurį galima lipdyti. Man toks požiūris nepatinka, nes į vaiką žvelgiama iš aukšto. Žinoma, kai esi mažas ir dar nedaug matęs, viskas daro didžiulį įspūdį. Bet tikiu, kad asmenybė atsiranda labai anksti – gal ji ne tiek formuojama, kiek pamažu skleidžiasi. Literatūra praturtina gyvenimą. Tai tarsi slapta galia, kurią turi skaitantis žmogus: jis visada gali atsiversti knygą ar iš jos pasisemti idėjų, kaip gyventi. Norėčiau tikėti, kad skaitantis žmogus yra empatiškesnis, gali lengviau įsijausti į kitą. Nors nežinau, ar tai visada tiesa.
Tavo knyga turi ir edukacinę vertę – jos pabaigoje pateiki grybų atlasą. Kaip manai, ar svarbu, kad literatūra ne tik suteiktų pasimėgavimą, ugdytų vaizduotę ir augintų skaitytojus kaip asmenybes, bet ir suteiktų žinių?
Norėjosi, kad knyga turėtų ir pažintinę pusę: šalia istorijos atsirastų nedidelė enciklopedija. Mano užduotis buvo pristatyti grybus ne sausai, o įdomiai, kartu pateikiant faktų, kurie padėtų juos atpažinti. Norėjau sudominti vaikus, paskatinti eiti į mišką, ieškoti grybų, tyrinėti aplinką. Kartais juk sunku prisiruošti išeiti iš namų, ypač į nepažįstamą, gal net bauginantį mišką.
O ar vaikams skirtos knygos gali būti įdomios ir suaugusiesiems?
Be abejo. Man atrodo, čia ir slypi jų žavesys – geros vaikų knygos yra universalios. Jeigu knyga įdomi tik vaikui, galbūt ji nėra tokia gera net ir kaip vaikų knyga. Geriausiose knygose vaikams sutelpa žmogiška išmintis, gyvenimo aistra, įdomi vaizduotė.



