Ne taip jau lengvai jos išgaruoja – tos senos pasakos. Šis tas, sukurta anais laikais, nugarmėjo užmarštin; kai kas, paženklinta etikete klasika, kantriai glūdi lentynose ir laukia savo tyrinėtojų. Bet yra knygų, nuolat išnyrančių vis kitokiu pavidalu tam, kad džiugintų (arba stulbintų, arba nervintų), keltų ginčus ar kurtų bendrystę.
Pasakos besikeisdamos keičia ir mane, o gal – visą pasaulį.
Vienas tokių kūrinių – E.T. A. Hofmano (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann) ,,Spragtukas ir pelių karalius”, atkeliavęs į pasaulį 1816 metais ir išlikęs ilgam, labai ilgam.
Spėju, kad apie Spragtuką mums papasakoti galėtų kur kas daugiau žmonių, nei apie patį jo autorių. Šis personažas žymesnis, nei jo kūrėjas.
Šį kartą prisiminti E.T.A. Hofmaną (1776-1822) ir jo kūrinį paskatino ne taip jau seniai pasirodžiusi ,,Spragtuko ir pelių karaliaus“ adaptacija. Ją parengė rašytoja Gaja Guna Eklė (kitaip – vaikų literatūros tyrinėtoja Eglė Baliutavičiūtė), išleido leidykla Alma littera, iliustravo Eidvilė.
Klasikinių knygų adaptacijos – reiškinys, manyje sukeliantis anaiptol ne šiltus jausmus. Augau ir ilgokai gyvenau aplinkoje, tą ,,žanrą“ niekinančioje. Perdirbimai, perrašymai, pernelyg aiškių įtakų naudojimas, sekimai ir panašūs reiškiniai man kėlė skeptišką šypsnį. Kartais tebekelia.
Nelabai mėgstu ir inscenizacijas ar ekranizacijas, kitaip tariant – skaitymo palengvinimus, priartinimus, juo labiau – ,,švelnias vagystes“. Visada kiek niekinau Buratiną – juk pavogtas iš italo Kolodžio (Carlo Collodi, 1826-1890), perdrožtas iš Pinokio. Stebėjausi ir stebiuosi, kodėl kopija Lietuvoje paplitusi kur kas labiau, nei originalas.
Lenkdama galvą vaikų literatūros patriarchui Pranui Mašiotui (1863-1940) ir visam jo kurtam (verstam, adaptuotam) klasikos knygynėliui, privalau prisipažinti: vaikystėje tų adaptacijų vengiau, matyt, man buvo sudėtinga prisijaukinti tarpukario leksiką, o šį tą iš Prano Mašioto knygynėlio jau buvau skaičiusi ir neadaptuotą, tad pasigesdavau dingusių segmentų.
Vienaip ar kitaip, suvokiu, kad retsykiais klasikos adaptacijos yra būtinos, jei tik norime išsaugoti žymių rašytojų ir jų personažų pasaulius. Neįsivaizduoju, kiek šiuo metu Lietuvoje (o kad ir pasaulyje) galėtų būti vaikų, kurie sąžiningai, nuo pirmo iki paskutinio sakinio, perskaitytų Luiso Kerolio (Lewis Carrol) ,,Alisą stebuklų šalyje“, Oskaro Milašiaus ,,Lietuviškas pasakas“ ar E.A.T. Hofmano ,,Spragtuką ir pelių karalių“.
Ko aš tikiuosi iš adaptacijos? Ko reikia, kad imčiau vadinti ją naudinga?
Žinoma, visų pirma – sklandaus siužeto atpasakojimo. Vaikų literatūra ne ta sritis, kur siužetą galima niekinti, garbstant vien gebėjimą kurti atmosferą. Bet juk ją, tą atmosferą, taip pat būtina saugoti, o tai sudėtingiau, nei atpasakoti įvykius.
Kai kalbame apie Hofmano ar jam artimų autorių kūrinių adaptacijas, itin svarbu stebėti, ar išsaugotas realybės ir menamo pasaulio santykis. To menamo turėtų būti kiek daugiau, jis patrauklesnis, labiau įtraukiantis ir įtikinantis. Manyčiau, kad ,,Spragtuke ir pelių karaliuje“ svarbu akcentuoti gebėjimą aukotis: ne dėl gražaus žaislo, o dėl sulūžusio, ne dėl gražuolio turtuolio jaunikaičio, o to, kuris pateko į didelę bėdą.
Kai kurių segmentų, man atrodžiusių itin svarbiais, Gajos Gunos Eklės parengtoje adaptacijoje neradau. Vienas jų – kaip subara tėvas sūnų, išsižadėjusį sužeisto kareivio (sulaužyto žaislo). „…man keista, kai Fricas gali iš sargyboje susirgusio darbininko reikalauti, kad tas ir toliau dirbtų. Kaip geras karys jis vis dėlto turėtų žinoti, kad sužeistieji niekuomet nestatomi į rikiuotę“.
Vis dėlto su esminiais mano norais, ką tik čia išvardintais, adaptacijoje neprasilenkta. Sklandžiai atpasakota pagrindinė linija; nedingsta ir ta, kuri neva šalutinė, bet labai svarbi – princesės Perlipatės ir Pelionės patirtys.
Tie, kas skaitė Hofmaną, žino: tai painus, sudėtingas, net sunkus ir klaidinantis autorius. Juk ne mažiau paini, mįslinga jo – teisininko, kompozitoriaus, dailininko, rašytojo – biografija.
Sklandžiai atpasakoti Hofmano sumanytą siužetą – jau meistrystė. Paprastinant siužetą, dryksta ir atmosfera, bet šioje Eklės adaptacijoje vis dėlto kvėpuojame hofmanišku oru.
Bene pirmasis ,,Spragtuko ir pelių karaliaus“ adaptuotojas – prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma vyresnysis (Alexandre Dumas, įnešęs nemažai painiavos. Neįsivaizduoju, kodėl jam rūpėjo Marijos vardą keisti į Klarą, bet pakeitė. Baleto kūrėjas baletmeisteris Marius Petipa grąžino pagrindinei veikėjai tikrąjį vardą. Priminsiu, kad Piotro Čaikovskio baleto premjera įvyko 1892 metais ir – tebekeliauja, tebesirodo viso pasaulio scenose, labiausiai prieš Kalėdas ir po jų.
Knyga ,,Spragtukas ir pelių karalius“ pirmą kartą Lietuvoje pasirodė mano kūdikystėje (1958 m.). Augdama negalėjau ir spėti, kad ji taps viena lemtingiausių knygų gyvenime. Tuomet net neįsivaizdavau, kad gerokai vėliau susidomėsiu Hofmanu. Man rūpėjo ne pasakos autorius, o jo personažė Marija – jos būsenos pelių apsuptyje. Spėju, kad ši knyga, o ypač – įspūdingos Ariadnos Segiur iliustracijos kaltos ar bent dėtos, kad nei pelėse, nei žiurkėse ir dabar neįžvelgiu jokio grožio ar meilumo. Vaikystėje iliustracijos man buvo kur kas suprantamesnės, nei painokas tekstas, nors uoliai jį skaitydavau, perversdama kai kuriuos puslapius, kabindamasi už fragmentų. Sąžiningai perskaičiau gal studijų metais, o gal ir šiek tiek vėliau.
Tenka prisipažinti, kad P. Čaikovskio baleto nepamilau, nors stebėjau jį daugybę kartų. Gal net pernelyg daug, gal perdozavau, bet mane vis kas nors į jį nuvesdavo.
Prisipažinti nelengva. Daugybė žmonių ir muziką, ir XIX amžiaus pabaigos choreografų sprendimus tebelaiko gražiausiu kada nors matytu reginiu. Jiems keista, o man visai ne, kad baletas peržiūrimas, perredaguojamas, perkuriamas, kad atsisakoma to, ką dera vadinti rasizmu: juk keistoki ten įvairių tautų šokiai, rytiečių – net apgailėtinai juokingi. Pamenu, kaip mokinukų pilna salė leipdavo juoku, pamačiusi strikinėjančius kinus, nors nei Kinijos, nei jos gyventojų, nei šios tautos meno nė vienas nebuvome regėję. Naujai besirandančios redakcijos ar net visiškai kitokie sprendimai nėra cenzūra. Tai – XXI amžiaus vertybių peržiūra, kviečianti keliauti draugiškesnio ir protingesnio pasaulio link.
Kas kita knyga, versta Adelės Laigonaitės – Vilniaus universiteto akcentologijos dėstytojos, reikliais metodais (garbė jai) išmokiusios mus, būsimus žurnalistus, kirčiuočių. Gal neilgam, bet juk įskaitos dieną mokėjome.
Būtent A. Laigonaitės vertimu ir rėmėsi Gaja Guna Eklė, kurdama savo perpasakojimą.
Man buvo įdomu lyginti du žodynėlius, lydinčius Spragtuką ir visus kitus keistokus asmenis, esančius 1958 metų knygoje ir gerokai vėlesniame leidime, iliustruotame Kęstučio Kasparavičiaus, 2005 metais išleistame leidyklos Nieko rimto. Žodynėliai skiriasi. Mano kartos vaikams net nemanyta aiškinti, kas yra Arlekinas ar citra, bet 2005 metų skaitytojams tai jau atskleidžiama. Kupidonas, zefyras, vasalas – apie juos aiškinama abiejų kartų vaikams ir, ko gero, ne tik vaikams.
Gajos Gunos Eklės parengtai knygai žodynėlio neprireikė, adaptacijos autorė visus kietus riešutėlius išgliaudė tekste. Svarbu minėti, kad Eklė nesibaimino deminutyvų, šiais laikais itin nemėgstamų, sakyčiau, visiškai nustumtų į šalį. O juk deminutyvas – tarsi cukrus, visada ir visur reikės truputėlio, bet ne tiek, kad apsvaigtum nuo pertekliaus.
Pats Hofmanas pasaką saldina, dar ir kaip saldina, sakytum, atsiprašydamas to meto vaikų, kad keliuose skyriuose skaitytojus baugino. ,,Jos veidelis buvo tartum nuaustas iš švelniausių šilko pluoštelių, o akytės – dangaus žydruma“ (tai adaptacijos citata). Neįsivaizduoju taip rašančios nei Gajos Gunos Eklės, nei Eglės Baliutavičiūtės. Ką gi, dualistiniam Hofmanui teko dualizmo nevengianti adaptuotoja.
,,Spragtuko ir pelių karaliaus“ adaptacijos dėka dar kartą nėrusi į hofmaniadą radau šį tą netikėta.
Ogi tai, kad šią pasaką 2021 m. yra išleidusi ir leidykla Obuolys (vertė Rūta Evelina Šutinytė). Kol kas šio leidinio negaliu įvertinti. Arčiau manęs esančios Rytų Aukštaitijos bibliotekos jo neturi. Neskubu užsisakyti ir aš. Juk Obuolio leidykla nėra ta, kurios knygą pirkčiau atidžiai nepasklaidžiusi. Kol kas neradau ir recenzijų, aptariančių vertimą.
Bet kada nors… Būtinai. Juk tai Hofmanas, kurį retsykiais pavadinu ,,mano“. Juk tai – sena pasaka, be kurios pasaulis gyventi jau nebegali, net jei ji leidėjų, vertėjų, dailininkų, baletmeisterių, adaptuotojų rankose atgimsta vis kitaip, bet neišvengiamai nardina į siaubų ir saldumynų pasaulį.
Baigdama noriu belstis į dailėtyrininkų duris ar langus, gal net širdis ir protus: kaip būtų įdomu, jei jūs, žinovai, pažvelgtumėte ir įvertintumėte ,,Spragtuko ir pelių karaliaus“ įvaizdinimą – nuo seniausių iki dabarties laikų, nuo gilumo iki paviršiaus, nuo senovinio manieringumo iki mūsų laikų santūresnių sprendimų.