Vida Žukauskaitė. Ignalina: trijų lelijų miestas be Lelijų gatvės

Ignalinoje, 2023 m. Fotografavo Vida Žukauskaitė

Pasaulio knibždėlyne pasimestume, jei vardų neturėtų valstybės, miestai, kaimai. Laiškai nepasiektų adresatų, suktų ratus ugniagesiai, policininkai, greitosios medicininės pagalbos medikai, ieškodami bėdos ištiktų, juos kvietusių ir laukiančių. Vėluotų ir avarinių tarnybų darbuotojai, su užsakytais maisto produktų, kitų prekių nešuliais klaidžiotų prekybos tinklų „pasiuntinukai“, net vežama pica atšaltų… Bet, net įvardijus valstybę, miestą, kaimą, klajonės būtų tik susiaurintos, tačiau nenutrauktos. Įsivaizduokim miestą be gatvių pavadinimų. Kur ir kaip ieškotume mums reikalingos įstaigos, namo?

2019-uosius paskelbę Vietovardžių metais, išties atradome daug lobių: atsigręžėme į savo krašto istoriją, vėl žavėjomės mūsų protėvių išmintimi, kalbos spalvingumu, nesunkiai patikėjome vieno iš pirmųjų šalies vietovardžių tyrinėtojų kalbininko Kazimiero Būgos pastebėjimu, kad vietovardžiais kalba pati žemė. Gatvė – taip pat vieta, verta vardo. Ji taip pat turi savo istoriją ir savo skambesį. Gatvėmis kalba miestai! Dabar jau ir gyvenvietės, kaimai.

Bet kalba apie gatvių pavadinimus negali būti vien literatūriškai spalvinga. Šalia emocijų čia stojasi ir griežti įstatymai, prie gatvių „krikštynų“ stalo rikiuojasi taisyklės, normos, istorinė tradicija. Visi nori atrodyti svarbūs ir reikalingi.

Tradicijų perėmimas

Ignalina, Bažnyčios aikštė, 2021 m. Meno bangų nuotrauka

Suteikti gatvėms pavadinimus nėra dirbtinio intelekto išradimas. Niekada netiko ir netiks pasauliui rusiška daina „Mano adresas – ne namas, ne gatvė. Mano adresas – tarybų sąjunga“. Jau prieš kelis šimtus (kai kur pasaulyje – ir tūkstančius) metų, kai besiformuojančiuose miestuose kūrėsi tuometinės nuovados, kromeliai, amatininkų dirbtuvės, kai gyvenamieji namai ėmė rikiuotis tvarkingomis eilėmis, pavadinimus gavo ir juos siejančios gatvės. Daug išmonės čia gal ir nebūta: aikštė, kur šurmuliuodavo turgūs, ilgainiui buvo pavadinama Turgaus aikšte, gatvė, kurioje veikė kepykla, jos vardu ir buvo atrandama. Gatvei vardą galėjo duoti vaistinė, bažnyčia, malūnas, tiltas… Argi šito nepastebime ir šiandien? Kaip nėra miestų be bažnyčių ir mokyklų, taip sunkiai šiandien atrastum miestą be Bažnyčios, Mokyklos gatvės, aikštės. Tokios yra ir Ignalinoje.

Tik gyvenimas – ne be išimčių. Štai išmintingieji japonai gatvėms pavadinimų nesuteikia. Navigacinis košmaras? Betgi jie vieni kitus nesunkiai suranda. Ir ne tik pasitelkę šiuolaikines technologijas. Užuot sukę galvas dėl gatvių pavadinimų ir ginčijęsi dėl jų, japonai suteikia kvartalams numerius ir palieka tarpą tarp kvartalų. Tai ir yra gatvė be pavadinimo. Vietos paieškos Japonijoje prasideda nuo prefektūros nurodymo. Jos yra suskirstytos į miestus. Kai kurie didesni miestai suskaidomi į vardus (ward). Pavyzdžiui, Tokijuje yra 23 vardai. Šios teritorijos suskirstytos į rajonus ir dar mažesnius darinius, vadinamus chome. Taigi ir adrese pirmiausia nurodoma prefektūra, toliau – miestas, vardas, rajonas, chome… Adresas smulkinamas (tikslinamas) iki namo numerio ir asmens pavardės. Mes, perėmę vakarietišką adresavimo tvarką, pradedame nuo asmens. Ir gatvė atsiduria aukščiau už miestą.

Vienas keisčiausių pavadinimų Ignalinoje – Vilties akligatvis, 2022 m. Meno bangų nuotrauka

Mums atrodanti paini japonų paieškos sistema neabejotinai turi ir privalumų: miesto žemėlapyje gal net lengviau rasti Tokijo 15-tą kvartalą nei, tarkim, Vilniaus Šnipiškes (jei, žinoma, nesi vilnietis) ar net Ignalinos Budrius. Skaičių kalba yra universali. Bet kiekviena tauta paiso savo tradicijų.

Istorinė atmintis

Gatvių pavadinimai neabejotinai yra istorinės atminties išraiška. Po tradicijos gatves vadinti nurodant jose vykdomą veiklą ar šia veikla užsiimančius žmones (Kalvių, Kepėjų, Žvejų ir pan.), čia gyvenančių žmonių tautybę (Latvių, Totorių, Vokiečių ir pan.), kas irgi yra kaip atversti istorijos puslapiai, ilgainiui imta gatves asmenizuoti, taip pagerbiant kuo nors nusipelniusius, įžymius žmones. Ateina eilė ir reikšmingų įvykių paradui gatvių pavadinimų lentelėse. Būtent dėl to gatvių vardai dažnai tampa politiniu ar propagandos ginklu. Ne vieną okupaciją išgyvenusioje Lietuvoje ne vieną kartą ir „kepures keitė“ ne tik žmonės, bet ir gatvės. Net – miestai. Jaunesni gal jau sunkiai prisimintų, kaip prieš kelis dešimtmečius buvo vadinama Marijampolė ar Visaginas.

Ateities gatvė (buvusi Gaveikėnų, vėliau Komjaunimo) apie 1960 m.
Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvų

Per gatvių vardus taip pat galingai praūžė Atgimimo vėtra. Laisvės dvasios įkvėpti miestai „inventorizavo“ savo aikštes ir gatves. Neliko anuomet kone kiekviename mieste buvusių Komjaunimo, Spalio socialistinės revoliucijos, Tarybų gatvių. Komjaunimo gatvė Ignalinoje tapo Ateities gatve. Ir tai – jos trečiasis vardas. Galimybe sugrąžinti gatvei istorinį vardą tuokart nepasinaudota. Gal kad šalia esanti aikštė neįsižeistų? Grąžinus dabartinei Ateities gatvei istorinį Gaveikėnų vardą, būtų tekę tuomet Spalio 50-mečio aikštę pavadinti senuoju, pirmuoju jos vardu – tiesiog Turgaus aikšte. Dabar ji – erdvi, žydinti, iškiliai Laisvės aikšte vadinama. Ji tapo tarsi tuo dideliu tašku, į kurį nuo Turistų gatvės atbėga visas pertvarkas atlaikiusi ir savo vardą išlaikiusi Laisvės gatvė. Ir ne bėda, kad ją kerta Ateities gatvė.

Nesusigrąžino istorinio vardo ir Turistų gatvė, kadais buvusi Palūšės. Kryptį rodančių gatvių pavadinimų ne tiek jau ir mažai. Tai patogu kelio ieškantiems, taip miestai tarsi „pasisveikina“. Ignalina „sveikinasi“ tik su Švenčionimis, nors garbė atiduota ir sostinei Vilniui, ir jaukiai Ažušilei.

Kaip rodo Atgimimo laikotarpis, labiausiai buvo „šienaujamos“ pavardės. „Tebešienaujamos“. Šalyje tas procesas užsitęsė, sulaukus tai viename, tai kitame mieste gyventojų pasipriešinimo.

Pirmieji pasiūlymai atkurti istorinius ar pakeisti tinkamais bundančiai Lietuvai gatvių pavadinimus buvo keliami jau 1987 metais. Didieji pokyčiai vardų trynimo fronte, žinoma, vyko didžiuosiuose miestuose. Viena vertus, ten gatvių daugiau, kitaip vertinant, tie didieji miestai visados pagerbdavo ypatingos svarbos (tam tikram laikui) asmenis. Čia kaip ir su Lenino paminklais – rajonų miesteliai jų nestatė, tad ir griauti neturėjo ką.

Ignalina Atgimimą pasitiko su keturiomis vardinėmis gatvėmis: Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Marytės Melnikaitės ir Viliaus Kudabos. Pirmuosius du, manau, dar daug kas žino (ir čia – jokia bėda) kaip poetę ir rašytoją. Marytė Melnikaitė bent jau vyresniems žinoma. O štai Viliaus Kudabos gyvenimo ir darbų, dėl kurių jis anuomet buvo nusipelnęs būti pagerbtas, nei tada kas žinojo, nei dabar besidomi. Gal dėl to Viliaus Kudabos gatvė džiaugsmingai tapo Vasario 16-osios gatve, o Salomėją Nėrį iš aikštės išgujo čia iškilusi bažnyčia. Kas gi galėjo ginčytis, kad bažnyčia neverta turėti savo vardo aikštę? Taigi ji – Bažnyčios aikštė. Marytės Melnikaitės gatvė naujam gyvenimui atgimė Atgimimo vardu. Kažkaip Ignalinoje užsiliko Petras Cvirka, nors būtent dėl šio asmens dar taip neseniai vyko kovos Vilniuje, verčiant iškilų paminklą.

Gatvių kryptys, 2023 m. Fotografavo Vida Žukauskaitė

Ignaliniečiai neturėtų laikyti savęs kažkuo išskirtiniais. Petras Cvirka, Julius Janonis nekliūva, tarkim, gargždiškiams, kurie net aktyviai gina jų pavardžių išlaikymą gatves žyminčiose lentelėse. Gyventojų apklausos ten parodė, kad žmonės nieko keisti nelinkę, o į gyventojų nuomonę šiais laikais reikia atsižvelgti.

Bet taip buvo praėjusiais metais. O šių metų gegužę įsigaliojęs Seimo priimtas įstatymas, draudžiantis viešose erdvėse bet kokia forma propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, įamžinti šiuos režimus aukštinusius asmenis, skatina griežčiau vykdyti istorinę reviziją.

Viešųjų objektų pripažinimą propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei savivaldybių institucijos. Šios, atrinkusios tokius viešuosius objektus, pateikia juos Centrui, o šis perduoda įvertinti ekspertų komisijai. Gavęs komisijos išvadą, Centro direktorius turi priimti sprendimą pašalinti viešąjį objektą dėl įstatymo reikalavimų neatitikimo arba jį palikti, pakeisti.

Šiuo metu Ignalinoje yra trys vardinės gatvės: Miko Petrausko, Petro Cvirkos ir Juozo Čepulėno. Dėl pirmojo ginčų nekyla, antrasis anksčiau ar vėliau bus nustumtas nuo gatvės pavadinimų lentelių. O paklauskit Ignalinoje (kiek jaunesnių) ignaliniečių: kas jis – Juozas Čepulėnas? Buvęs tiesiog geras žmogus, Ignalinos miesto valdžia? Tarybinio laiko, deja.

Bevardis skverelis Ignalinoje, 2023 m. Meno bangų nuotrauka

Gatvės vardo keitimas – ne tik emocinis veiksmas. Pasikeitus gatvės pavadinimui, juridiniams ir fiziniams asmenims reikia persiregistruoti nuosavybės dokumentus, pakeisti firminius blankus – tai kainuoja. Registrų centras pakeitimą elektroninėje erdvėje atlieka nemokamai, tačiau visa kita – sutartys, nuosavybės dokumentai, įstaigos rekvizitai, gyvenamosios vietos deklaravimas – jau yra gatvėje gyvenančių fizinių ir juridinių asmenų reikalas.

Atmetus emocinį foną, šios gatvės vardo keitimas nebūtų sudėtingas, nes joje nėra registruotas joks objektas. Tuo Juozo Čepulėno gatvė tarsi lygiuojasi su Vilniuje esančia Šv. Brunono Bonifaco (kurį nudaigojo lietuviai ir taip davė pradžią Lietuvos vardui) gatve, kurioje irgi – tik miesto vandens siurblinė.

Galima būtų ginčytis (ir šiais feisbuko laikais tikrai tai bus padaryta!): ar nebuvo Ignalinoje kito, ne mažiau gero, žmogaus, verto turėti kad ir neilgą vardinę gatvelę, jungiančią Vasario 16-osios ir Aukštaičių gatves? Kad ir Igno Kaminskio, kurio palivarko teritorijoje buvo tiesiamas geležinkelis, davęs pradžią miestui, jo žemėse kilo ir Ignalina (bent jau jos centras). Kaip alternatyva galėtų būti ir Liudas Alseika, keliautojas, esperantininkas, kraštotyrininkas, pirmųjų Baltijos šalių turistų sąskrydžių organizatorius, trumpai mokytojavęs Ignalinoje, bet šį kraštą karštai mylėjęs ir pirmasis pagal Budrių kaimo žmonių pasakojimus užrašęs romantiškąją legendą apie Ilgio ežere paskandintą pilį, apie nenugalimą Igno ir Linos meilę.

Svarstant apie pavardes, kurios tiesiog švytėtų Ignalinos gatvių lentelėse, kurios ir jaunajai kartai būtų įkvepiantis pavyzdys, vargti reikėtų ne jų ieškant, o išskiriant patį pačiausią asmenį – tiek gražių, išsilavinusių, talentingų žmonių užaugo ar nuoširdžiai darbavosi jaukiame, miškais žaliuojančiame ir ežerais banguojančiame Igno ir Linos glėbyje. (Ogi net Igno ir Linos gatvė galėtų būti Ignalinoje!)

Mažas niuansas: Lygių galimybių plėtros centro vadovė Margarita Jankauskaitė kartą pasipiktino, kad savivaldybės, suteikdamos gatvėms naujus pavadinimus, pirmenybę aiškiai teikia vyriškiems vardams. Vilniaus gatvės šiuo požiūriu buvo net suinventorizuotos: 248 gatvės pavadintos vyriškais asmenvardžiais ir tik 39 – moteriškais. Kaune šie skaičiai tokie: 184 ir 20. Ignalinoje (kol kas) – 3 ir 0! Prisiminkim: net keičiant gatvių pavadinimus, be mūšio krito dvi moterys ir tik vienas iš dviejų vyrų. Bet jei prireiktų gatvei pavadinimo, nejau Ignalinoje, kaip detektyve: ieškoti teks moters?

Gražu ir nepavojinga

Matant, kaip laikas negailestingai nuverčia, regis, nepajudinamus, vėl imi žavėtis skaičius pamėgusiais japonais. Tiek to. Galime lietuviškai – gėlėmis, medžiais… Svarbu laikytis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos gatvių pavadinimų sudarymo rekomendacijų ir rašymo nuostatų. Pagrindiniai kriterijai suteikiant gatvėms pavadinimus yra kalbos taisyklingumo; vietovardžių oficialumo ir normiškumo (išnykusių vietovardžių – tik normiškumo); personalijų nuopelnų Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims; istorinio įvykio reikšmės Lietuvos valstybei; visuomenėje priimtų moralės normų atitikimo; pavadinimas neturi trikdyti visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, kurstyti tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos.

Ta pati komisija konstatuoja, jog Lietuvoje gatvių pavadinimų yra pačių įvairiausių, ir rikiuoja gatves pagal tam tikras temines kategorijas. Pirmose gretose stoja gamtos objektų pavadinimai (Lietaus, Saulės, Upės gatvės), objektai, statiniai (Dvaro, Mokyklos, Bažnyčios), augalų, gyvūnų, asmenų pavadinimai (Rūtų, Varnų, Bernardinų), abstrakčios reikšmės daiktavardžiai (Vilties, Meilės, Jaunystės gatvės, Pasimatymų skersgatvis), dievybių, mitologinių būtybių pavadinimai (Šventosios Dvasios, Perkūno, Žemynos). Tai – universalūs pavadinimai, tinkantys įvairių pažiūrų politikams ir patinkantys gyventojams. Nekeliantys aistrų, ginčų, neužprogramuoti keisti dokumentų.

Deja, tik pačioje rekomendacijų, kaip pavadinti gatves, pabaigoje – asmenvardžiai: garsių, kraštui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių vardai ir pavardės, slapyvardžiai (Barboros Radvilaitės, Jono Basanavičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino gatvės) bei istorinių, kultūrinių vietų, įvykių (datų), objektų pavadinimai (Žalgirio gatvė, Vasario 16-osios prospektas, 9-ojo Forto gatvė).

Pastarieji dažnai gimsta emociškai palankiu metu, būna – spontaniškai. Gerai, jei sprendimas pavyksta ar asmuo, kurio vardas įrašomas gatvę žyminčioje lentelėje, yra nepriekaištingos reputacijos, o jo viso gyvenimo nuopelnai ar ypatingas žygdarbis, laimėjimas – nenuginčijami. Nėra abejonės, kad tokių žmonių Lietuva užaugino daugiau, nei miestuose nutiesta gatvių. Bet kai šiandien visa Lie-tu-va iš naujo mokosi Justiną Marcinkevičių, viltys atrasti visiems patinkantį, dievaži, blėsta. Jei ir gimusiam vaikui vardą rinktų ne tik tėvai ir seneliai (pastarieji irgi neretai apsunkina šį procesą), o ir visi kaimynai, visa gatvė… Ko gero, ir barzda vaikui užaugtų, vardo belaukiant, „krikštatėvių“ pulkui neradus kompromiso.

Turistų gatve iškeliaujama į Palūšę, 2023 m. Fotografavo Vida Žukauskaitė

Apskritai, kai kuriuose miestuose darytos apklausos parodydavo, kad asmenvardinės kilmės gatvių pavadinimai nėra mėgstami, ir į tai buvo siūloma atsižvelgti savivaldybėms, nes jos priima sprendimus, įvertindamos vietos gyventojų nuomonę. Garbingų asmenų atminimą prasmingiau įamžinti atminimo lenta, paminklu, kryžiumi, šviesuolių vardu tinka pavadinti biblioteką, skaityklą ir pan.

Ir todėl gerai, kad Ignalinoje tiek mažai asmenvardinių gatvių. Bet užtat yra amžinai tinkančios: Alyvų, Kaštonų, Pušų, Putinų, Žilvičių gatvės.

Bet kaip čia neprisiminus, jog kadais Ignalina buvo pavadinta miestu be bažnyčios, nes toji, kuri glaudėsi už bibliotekos ir kurios dabar jau nė pamatų nebelikę, sunkiai buvo atrandama atvažiuojančių ir jos ieškančių. Dabar stebiuos: trijų lelijų mieste nėra nė vienos Lelijų gatvės! Vilniuje tokia yra, Kaune ir Klaipėdoje, Šiauliuose ir Alytuje, Birštone ir Šalčininkuose yra, net švenčioniškiai gali pasigirti ją turintys… Daugiau nei 120 gatvių Lietuvos miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse lelijomis žydi! Tarp jų dar ir Naujoji Akmenė, turinti Lelijų gatvę, o visą Akmenės rajoną pavertusi žydinčiu darželiu, kuriame – Aguonų, Astrų, Bijūnų, Dobilų, Gvazdikų, Jazminų, Jurginų, Kalijų, Lelijų Lubinų, Mėtų, Nasturtų, Našlaičių, Ramunių, Pakalnučių, Plukių, Rūtų, Rožių, Šilagėlių, Tulpių, Žibučių gatvės… Ignalinoje gi tik rožes ir tulpes į gatvių lenteles įrašėme, o ir jos – sodininkų bendrijoje.

Kažkas suskaičiavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei keturiolika tūkstančių skirtingų gatvių pavadinimų; tai rodo mūsų kūrybingumą, išmonę. Daugiau kaip du trečdaliai šių pavadinimų yra unikalūs ir sutinkami tik vienoje konkrečioje vietoje. Bet daugiau nei devyni šimtai gatvių Lietuvoje turi Liepų pavadinimą (va tau ir „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“…). Yra ji Vilniuje (Grigiškių seniūnijoje), yra Kaune (Aleksoto seniūnijoje), Panevėžyje – net Liepų alėja, o kaimyniniuos Zarasuos – Liepų sala. Myli Liepas Molėtai, Utena… Kad būti medžiu – geriausia, galėtų papasakoti Klaipėdos Liepų gatvė, kadais kuo tik nebuvusi: ir Caro Aleksandro, ir Antano Smetonos, ir Adolfo Hitlerio, ir Maksimo Gorkio… Gal pagaliau nurims po liepomis? Yra Liepų gatvė ir Ignalinoje. Kaip be jos?

Populiariausių šalies gatvių dešimtuke toliau rikiuojasi Miško, Beržų, Sodų, Mokyklos, Pievų, Alyvų, Parko, Ežero, Gėlių (Ignalina turi šešias iš šio dešimtuko). Ir Ąžuolų gatvių, žinoma, yra. Ir net ganėtinai daug, jos – antrajame populiariausių gatvių pavadinimų dešimtuke. Ten – ir kaštonai, klevai, pušynai. Kaštonų ir Pušų gatvės, kaip jau minėta, Ignalinoje irgi yra.

Populiariausių gatvių pavadinimų šimtuke tėra kelios asmenvardžius nurodančios gatvės: 72-oje vietoje – Žemaitės, 80-oje – Dariaus ir Girėno, 84-oje – Birutės. Kęstučio gatvės jau antrajame populiariausių šimtuke (105). Gedimino gatvė tik 112-ta pagal populiarumą. Jonas Basanavičius dar toliau (119). Ir Maironis (122). Ir Vincas Kudirka toliau (145). Antrajame šimtuke yra ir Salomėja Nėris (125), ir Petras Cvirka (150), ir Biliūnas (189)…

Be vardo – nė iš vietos

Gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems savivaldybių teritorijose esantiems jų nuosavybės teisės objektams pavadinimai suteikiami ir keičiami atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus. Nauji gatvių pavadinimai suteikiami pagal patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą, kuriame gatvė yra suprojektuota. Pavadinimas gali būti skiriamas ir atsižvelgiant į piliečio prašymą, pavyzdžiui, suteikti gatvei žinomo asmens vardo pavadinimą jo atminimui įamžinti. Naujos gatvės ne kasdien, net ne kasmet tiesiamos, tad naujo vardo dažniau prireikia, jei senasis gatvei nebetinka ar šalia atsiranda tai, kas dažniausiai skersgatviu ar akligatviu pavadinama.

Ir čia laikomasi ignalinietiškos tradicijos. Jei yra Asalnai ir Asalnykštis, Lūšiai ir Lūšykštis, Dringis ir Dringykštis, Gavys ir Gavaitis, tai kodėl gatvės Ignalinoje negali turėti savo akligatvių? Ir juos turi Aukštaičių, Bokšto, Budrių, Geležinkelio, Kaštonų, Liaudies, Liepų, Vilniaus gatvės. Yra Ignalinoje net Pavasario ir Saulės akligatviai, kaip liūdnai tai beskambėtų… Bet vilniečiai net Saulės kapines turi. Taip vadina esančias Saulės gatvėje, už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje.

Sodų gatvė, Ignalina, 2021. Meno bangų nuotrauka

Dar 2002 metais pasirodžiusiame nutarime „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ buvo nurodymas suteikti gatvių vardus sodų bendrijoms. Pastaruoju metu savivaldybės išties dažniau būna kaimų, sodo bendrijų teritorijose esančių gatvių krikštatėviais. Svarbus ir vietos gyventojų pritarimas ar net iniciatyva. Kaimuose gatvės atsiranda irgi dėl labai praktiškų sumetimų: kad pagalbos, socialinės ir kitos tarnybos lengviau atrastų ieškomus adresus.

Adresų formavimo taisyklės yra privalomos valstybės ir savivaldybių informacinėms sistemoms, kur reikia nurodyti fizinio asmens adresą arba juridinio asmens buveinę. Anksčiau, ieškodamas kaime žmogaus, kelyje sutikdavai bent kelis, kurie tave teisinga kryptimi galėjo palydėti. Kaimai dabar ištuštėję. Žmonės dabar dažniau ne kalbasi, o komunikuoja. Dabar – navigacija! Negali gi jai nurodyti, kad rastų kelią pas Adomą, kuris gyvena už miško, pravažiavus kaimo kryžių, kairėj kelio pusėj, trečiame geltonai dažytame name su gražiom langinėm ir liepa kieme. Greičiausiai šiandien tas kelias kaime irgi bus Liepų gatve pavadintas.

Vasarvidžio sapnai

Kai tenka ieškoti kokios gatvės Ignalinoje, sistemos tame labirinte tikėtis neverta. Kaunas, regis, laikosi tam tikrų principų, vardus gatvėms suteikia pagal kvartalus. Bent jau stengiasi viename „apgyvendinti“ mokslo žmones, kitame – menininkus; Žaliakalnyje – visais metų laikais derliaus metas (Obuolių, Slyvų, Kriaušių gatvės), Aleksote gatvių lentelėse – paukščiai. Kažkas panašaus yra ir Vilniuje: Pilaitės mikrorajone rasime Mažosios Lietuvos žmonių vardus ir vietovardžius, Kairėnuose – žolių pavadinimai ir gamtininkų vardai, Verkiai savo gatves vadina dievų vardais, mat čia kadais buvusi senovės kulto vieta, Kalnėnuose nemažai gatvių, pavadintų Europos ir kitų pasaulio tautų vardais. Neįtikėtiną sprendimą prieš keletą metų priėmė Vilniaus Visorių sodininkų bendrija, nusprendusi pakeisti visus gatvių pavadinimus. Vilniaus miesto savivaldyvbė 2021-ais metais pasirašė sprendimą, kuriuo buvo pritarta sodininkų iniciatyvai pervadinti sunumeruotas viso kvartalo gatves Lietuvos ežerų pavadinimais.

Ko jau ko, o ežerų Ignalinoje – šimtai. Štai ėmus ir pervadinus visas Ignalinos gatves gražiausių rajono ežerų vardais! Kaip lengvai tose ežerų gatvėse suptųsi lelijos! Na, tai – sapnas. Vasarvidžio nakties sapnas… Nors… Pradžia juk yra: jau turime Gavio, Gavaičio, Diemeno ir Ežero gatves.

Aukštaičių gatvė, Ignalina, 2023 m. Meno bangų nuotrauka

Antras sapnas būtų suteikti gatvėms išnykusių kaimų vardus, nes prie jų nykimo didžia dalimi miestai ir prisidėjo. Tokią duoklę išnykusiam kaimui atidavė Visaginas, atsikratęs Sniečkaus vardo. Gaila tik, kad, net perėjęs vikšro stadiją, šis miestas liko viensparnis drugelis.

Pajuokaukim. Gražu būtų Ignalinoje, kur nors Lietuvos žiemos sporto centro teritorijoje, turėti Šalnos gatvę. Būtų žiemiškai gražu, derėtų prie centro pavadinimo, o daugeliui tai asocijuotųsi ir su čia gimusiu, augusiu, slides prisijaukinusiu olimpiniu čempionu Algimantu Šalna, kuriam 2021-ais metais suteiktas Ignalinos rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

Paplovinio ežero lelija, Ignalina, 2023 m. Meno bangų nuotrauka

Tebus tai – trečias sapnas. Daugiau solidumo: juk ne tik miestų, miestelių, kaimų vardai yra kultūrinės ir istorinės raidos liudytojai, paveldo saugotojai. Kalba ir gatvės. Duokime joms tokius vardus, kad joms būtų jauku taip vadintis, o mums būtų lengva tuos vardus ne tik ištarti, bet ir su jais tapatintis.

Greit rugsėjis. Visur pirmoji jo diena ypatinga: visą moksleiviją pažadinanti, gėlėmis pražystanti. Ignalinoje (kaip tai simboliška) rytą susirinkę į centrinę miesto aikštę, Laisvės vardu pavadintą, mokiniai gražiu pulku Ateities gatve patraukia mokyklos pusėn. Į Ignalinos Česlovo Kudabos gimnaziją. (Tai dar viena pavardė, verta plačios, būtinai žaliuojančios ir šviesios gatvės.)

MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KRYŽKELĖS iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba