Ruduo Vaižganto žemėje. S. Nemeikaitės nuotrauka
Gintarė Adomaitytė
Apie kelio dulkes ir užsispyrusią medetką
Ignalinos dienoraštis
2019 metų rugsėjo 15 dieną man pavyko pamatyti, kaip pagaliau ateina jis – tas ruduo. Kaip užgrobia savo teritoriją, savo laiką – beveik jėga pačiumpa jį iš vasaros. Mačiau ne aš viena. Tai regėjo bent keli šimtai žmonių.
Buvome Maleišiuose, tradicinėse vaižgantinėse. Iškilmės ėjo į pabaigą. Vaižganto premiją muziejininkui Alfui Pakėnui įteikėme vasariškai: buvo ir šilta, ir gera, ir švelnu, ir teisinga.
Vaižganto premijos laureatas Alfas Pakėnas su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite Malaišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Ir staiga: kaip pūstelėjo vėjai niekadėjai, kaip rūsčiai jie pūstelėjo, lyg bandytų priminti ‒ gyvenimas nėra nei gailestingas, nei švelnus… Bet… Atlaikysi – jei tik gyvensi vaižgantiškai.
Kuo aš pati rėmiausi, kai Ignalinoje dar kovo mėnesį minėjome Vaižgantą? Ar tik kanauninko raštais? Ar tik literatūrologais? Ir jais… Bet vis tiek – kai tik kreipiuosi į interneto paiešką, į tą visiems žinomą googlą, visų pirma man padovanojamos Alfo Pakėno mintys, samprotavimai, žinios ir kuo jautriausias humoro jausmas. Geras jausmas: Lietuvoje yra žmogus, kuris apie Vaižgantą žino bene viską.
Vaižgantinės Maleišiuose. 2019 rugsėjo 15. S. Nemeikaitės nuotrauka
Vaižgantinės man visada svarbios. Ne tik dėl meilės Vaižgantui. Dėl mano asmeninės sėkmės, kurią Vaižgantas dovanojo.
Tai buvo senokai, net labai seniai – 2004 metais. Sužinojau, kad gavau Vaižganto premiją ir… sudrebėjo žemė. Net nenutuokiau, kad esu jai, tai premijai, pristatyta, gal net visai nežinojau, kad tokios esama.
Sėdėjau balkone, dairiausi į savo Žirmūnus, mąsčiau, kam galėčiau paskambinti ir ta premija pasidžiaugti. Buvau tokia nustebusi, sutrikusi, kad man atrodė: virpa pasaulis. Žemė iš tiesų drebėjo: tą dieną Vilniuje įvyko menkas, beveik nepastebimas, bet vis dėlto – tikras žemės drebėjimas.
Premiją dovanojusią knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“ rašiau paraginta man nepažįstamo žmogaus. Neįtikėtina istorija. Štai apsireiškia nepažįstamasis, ir apsireiškia jis tuo metu, kai esu pakibusi tarp dangaus ir žemės. Jau ne žurnalistė, juk palikau redakciją; į kitas eiti nenoriu. Bet dar ne rašytoja – tas kelias dar laukia manęs. Nepažįstamasis man užsako knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kai sutinku darbo imtis, avanso gaunu senutėlį kompiuterį, beveik antikvarinį. Man labai jo reikėjo, to kompiuterio… Ne tik jo. Kur kas labiau reikėjo žmogaus, tikinčio, kad sugebu rašyti knygas.
O toliau?
O toliau niekas, nė vienas žmogus, man, rašančiai knygą apie palaimintąjį, nepritarė. Net artimiausi. Jiems atrodė: veikiu kažką neaišku ką ir nežinia su kuo.
Bent jau žinojau, su kuo veikiu. Bibliotekininkė Onutė Kaladienė Martyno Mažvydo bibliotekoje man surado knygų – kelias itin svarbias. Jomis rašydama ir rėmiausi. O kai užčiuopiau, kad Jurgis Matulaitis ir Vaižgantas visada gerai sutarę, vienas kitą palaikę, reikalai dar smagiau pajudėjo pirmyn.
Tuomet gyvenau Vilniuje ir apie Ignaliną tik svajojau. Tiesą sakant, net nedrįsau svajoti… Vaikštinėdavau Neries pakrante – iki Trinapolio ir dar toliau, kur kas toliau, žingsniuodama bandydavau įsijausti į tuos žmones, kurie išties patyrė pašaukimą: Matulaitį, Vaižgantą…
Skaičiau Jurgio Matulaičio „Užrašus“, o dar kunigo Ylos prisiminimus, ir įvairias knygas knygelytes, kuriose šis tas pasakyta apie palaimintąjį arba apie jo laiką. Skaičiau viską, kas tik susiję su Jurgio Matulaičio laiku – daugybė tų knygų ir dabar man prieš akis, po ranka.
Ir pajutau keistą jausmą. Esu įsimylėjusi. Esu apsvaigusi. Man patiko Jurgio Matulaičio džiugesys, jo nemeluotas pašaukimas, jo rūpestis pasauliu.
Knygą apie Matulaitį, tiesą sakant, parašiau ne kažin kokią. Pirmąjį leidimą stropiai taisė kunigas Vaclovas Aliulis, o kai jau pataisė, antrąjį išleido seserys – Jurgio Matulaičio įkurta Švč. mergelės Marijos Vargdienių seserų vienuolija.
Man regis, vėliau parašiau labiau įtaigių knygų – apie viską ir visiems. Ir apie palaimintąjį kur kas labiau išsilavinę nei aš žmonės parašė kur kas gelmingiau.
Ir vis tiek – visada ir visur – aš kartosiu: esu ne šio pasaulio, bet šiame. Šią frazę išmokau iš Jurgio Matulaičio: būtent to jis mokė savo vienuolijas – ir brolius marijonus, ir Vargdienių seses.
Štai kodėl man Vaižganto metai – ir Jurgio Matulaičio. Vaižgantas nuo politikos atsitraukė 1926 metais. Juk žinome – tai Smetonos perversmo metai. Bet pamirštame: per Smetonos perversmą, naktį, nuo apendicito mirė Jurgis Matulaitis. Jam niekas negalėjo suteikti pagalbos: juk komendanto valanda, juk taikūs žmonės negalėjo per tamsų Kauną nei eiti, nei joti, nei važiuoti.
Man visi šie metai buvo vaižgantiški. Vis ką nors nauja pamatydavau, sužinodavau, patirdavau. Kretingoje gyvenanti lituanistė Aldona Kruševičiūtė socialiniuose tinkluose nuolatos pažeria Vaižganto perliukų – citatų iš jo publicistikos, prozos kūrinių. Neįkyriai – tartum pabarstytų mums, menkiau susivokusiems paukščiams, vieną kitą dosnų trupinį. Nelesi, jei nenorėsi. Jei patiks – ne tik lesi. Sugersi.
Ilgainiui į mūsų namus atkeliavo Tautvydo Kontrimavačiaus parengta knyga „Vaižgantas apie…“, kurioje pateikta daugybė apie: blaivybę, dainas, darbus, gamtą… Begalė fragmentų, citatų, minties perliukų ir deimančiukų – jokios adaptacijos, tik begalinis noras priartinti praeitį, tą Vaižganto laiką, prie dabarties.
Knygos VAIŽGANTAS APIE… viršelis. Knygos sudarytojas T. Kontimavičius, jos dailininkas M. Zavadskis. 2019, Anykščiai
O šiąnakt, kai lapkritis tampa gruodžiu, kai kai visa tai jums rašau… Manyje spurda ir veržiasi įspūdžiai: ką tik mačiau Rokiškio teatro spektaklį „Dėdės ir dėdienės“, režisuotą Eligijaus Daugnoros. Norėjau to vaidinimo ir baiminausi.
Tie mėgėjai, tie paviršiai, ta imitacija – štai ko labiausiai bijau.
Ai, nurimau…
Tai buvo minimalistinis spektaklis, be jokių ten primygtinų „lietuviškumų“, tai buvo taupus pasakojimas apie tuos žmones, kurių negali nepamilti: Geišę, Severiją, Mykoliuką… Neužterštas perdėta vizualika, bet išspręstas garsu: beldimo medžiu į medį (ne)raminančia ritmika, įtraukiančia į tai, ko teatre labiausiai ilgimės: į aukštesnio pasaulio magiją, į apeigą, į tolimas erdves, kuriose liekame savimi.
Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis
,,Dėdė ir dėdienės”. rež. E. Daugnora. Nuotrauka iš teatro archyvų.
Šį rudenį būta ir kitų svarbių įvykių mano gyvenime. Vienas jų: tris dienas, dvi naktis praleidau Birštone ir Prienuose, klydinėdama ne tik Nemuno pakrante, bet ir gatvėmis gatvelėmis – uosdama jų dulkes, prisimindama 1980 metus, mano suaugusio žmogaus gyvenimo pradžią: čia atvažiavau po studijų, čia bandžiau tapti tuo, kuo esu dabar. Čia parašiau kelias man svarbias pasakas, čia gavau vieną kitą svarbią gyvenimo pamoką. Birštonautis (Vaižganto sukurtas veiksmažodis) visada lengva. Lėtai kaip Nemunas atplaukia prisiminimai to, kas skaityta, įsiminta, o dar įsivaizduota: Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bendras poilsiavimas ar prelato Olšausko gyvenimo mįslės ir žinoma Jis – kanauninkas Vaižgantas.
Važgantas Birštone. G. Piekuro skulptūra, 2016. Nuotrauka iš Birštono viešosios bibliotekos archyvų
Kitas svarbus įvykis: per vėlai, per raiškiai Ignalinoje po virtuvės langu pražydo ir visą lapkritį tviskėjo užsispyrusi medetka. O netoliese klestėjo viržis, levanda. Nedidelė, kantri šiauriečių kariuomenė, besiprašanti pasakų – Anderseno istorijų tęsinio.
Ir jie – kaip aš, kaip jūs – ne šio pasaulio. Šiame.
2019 metų lapkričio 30–gruodžio 1