Gabrielė Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Esu Gabrielė Aputytė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos „trečiokė“, kilusi iš širdžiai mielo Lomių krašto. Kaip ir dauguma jaunų žmonių vis dar ieškau, vis dar mokausi gyventi. Tikiu, kad laimę galima rasti mažuose, bet tikruose dalykuose. Todėl ir ieškau tikrumo keliaudama, fotografuodama, stebėdama gamtą ir žmones.
Prie Ivangėnų, arba keturios savaitės archeologinėje ekspedicijoje
„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį.
Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas,
šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas.“
- Vaitkevičius
Gražiausia žmogaus savybė yra jo vidinė laisvė. Kiekvieną dieną stengiuosi priminti sau, kad suklysti nėra blogai. Tačiau vis tiek iš kažkur atsiranda baimė. Galbūt todėl mane žavi žmonių drąsa. Ji užburia. Nereikia bijoti klysti, nereikia bijoti ieškoti. Tą akimirką, kai išžengi iš komforto zonos, gali nutikti didelių dalykų! Kartais tereikia mažo žingsnio arba žmogaus, kuris pastūmėtų tave į priekį.
Nepamiršiu savo žingsnių, giedrą vasaros dieną, skubančių nuo Ivangėnų piliakalnio. Basomis perbrendu per šaltą Survirkštės upelę ir keliauju toliau nuo vakarykščio lietaus pažliugusiu keliuku. Turbūt niekada nejaučiau tiek laisvės…
Ar kada pagalvojote, kad po jūsų kojomis guli istorija? Kad jūsų propro… promočiutė čia pametė smeigtuką, o jūsų propro… proseneliui netyčia iš rankų išslydo peilis. Ir nesvarbu, kad praėjo jau tūkstantis metų, jie vis dar čia tebeguli ir laukia mūsų prisilietimo.
G. Aputytės nuotrauka.
Aš atsimenu save stovinčią miške ir žiūrinčią į nedideles kalveles, apdėtas akmenų vainikais. Žengiu šalia kalvelių, o kartais, kai nėra kito kelio, užlipu ant jų. Regis, kad tada gali pajausti pilkapio sakralumą. Kalvelės tartum stiebiasi į saulę ir kelia žmogų arčiau dangaus. Ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio skiria upelė. Jei gerai įsiklausysi, galėsi išgirsti, kaip vėjas skrieja medžių viršūnėmis, glosto jų kamienus, bučiuoja gėlių žiedlapius ir rauda: „Nėr kur dūšelei dėcis, / Nėr kur griešnykei dėcis“. Nėra kur „dėtis“ ir mano sielai.
Šią vasarą pradėjau ieškoti kelio į save. Ir mano kelionės pradžia nebuvo labai lengva. Aš ėjau per pievas svilinant saulei, bėgau žvyrkeliais pliaupiant lietui. Bridau upelėmis, žengiau ant miškų kanalų nuvirtusių berželių kamienų, kurie man atstojo tiltelius. Kopiau į Karšuvos piliakalnius, o naktimis žygiavau miškais.
Vienoje kelionėje mums pateikė užduotį: „Pasakykite man, kai įžengsime į ežerą.“ „Kokį ežerą?“ – suklusome, prieš savo akis matydami tik pievą ir tolumoje stūksantį medžių guotą. Ir žinote, kas keisčiausia? Kad mes visiškai sausi priėjome salą. Mūsų pėdų nevilgė ežero vanduo, čia nebeplaukiojo žuvys ir nebežydėjo nendrės. Tačiau mes sėdėjome saloje, kuri prieš daugybę metų priglaudė šiose vietose gyvenusių žmonių kūnus. Prisiglaudžiu prie žemės ir, atrodo, kad galiu matyti kraujo raudonumo ochra apipiltus kapus. Tai buvo pirmoji mano pažintis su akmens amžiaus archeologiniu paminklu. Ir pirmasis stiprus suvokimas, kaip stipriai keitėsi pasaulis, ir kiek daug visko įvyko. Tiek daug, kad net salos dabar liūdi vienos, neskalaujamos ežero bangų.
Galbūt kažkam pasirodys, jog aš visą vasarą tiesiog beviltiškai kapsčiau žemę. Buvo dienų, kai saulė svilino taip stipriai, kad net negelbėjo kilogramai arbūzų ir kibiras ledų. Buvo tokių dienų, kai nenustodavo lyti ir ekspedicijos vadovai juokaudavo, jog teks užsiiminėti povandenine archeologija. Lijo, o mes sėdėjome po krūmuose įsirengta pastoge ir titnagu bandėme įskelti ugnį. Skiltuvas ir gabalėlis titnago keliavo iš rankų į rankas. „Merginos įkuria ugnį, o vyrai eina medžioti“ – sakė mūsų vaikinai, supratę, kad ugnies įskėlimas ne toks jau lengvas darbas.
Prie Ivangėnų piliakalnio praleidau visą liepos mėnesį, todėl net nebeįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Apleista mokykla man tapo namais, o žmonės, kuriuos sutikau pirmą kartą gyvenime – mano šeima. Minkštus patalus pakeitė miegmaišis ir čiužinys klasės kampe, o miegą iki pietų – žadintuvas septintą valandą ryto. Bet aš buvau be galo laiminga! Grįžusi namo, nebežinojau, kuo turėčiau užsiimti. Įtarimą man keldavo kiekvienas akmenukas ant kelio. Kaip aš džiaugiausi supratusi, kad ant mano kiemo pilna titnago skeveldrų, nors ir neliestų senovės žmonių rankų. Aš nenustojau galvoti: o kas prieš tūkstančius metų buvo čia, mano namuose?
Savo „darbo dieną“ praleisdavau tyrinėdama piliakalnio papėdės gyvenvietę. Iš perkasos mečiau vieną bereikšmį akmenėlį po kito. „Čia geologija, o ne arheologija“ – eilinį kartą atsidūsta ekspedicijos vadovas, kai aš jam įteikiu savo „laimikį“, kuris, man atrodė, buvo toks ypatingas, jog galėjo pakeisti pasaulio istoriją (tokie tie archeologų juokeliai). Laikas ėjo, o aš greitai mokiausi. Pradėjau įžvelgti skirtumus tarp paprasto akmenėlio ir molio tinko, sužinojau, kas per daiktas yra geležies šlakas, o perkasa mane apdovanodavo keramikos šukėmis. Mus lankė susidomėję žmonės: kaimo gyventojai, užklydę turistai, bendruomenės. Ir visi su susižavėjimu klausydavosi vadovų pasakojimų. Su šypsena klausydavausi jų ir aš. Koks geras jausmas būti sąlyčio su praeitimi dalimi.
G. Aputytės nuotrauka
Mėnesį kasinėdama žemę, pradėjau ją pamilti. Turėjau progą prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Čia dužo puodai, griuvo, degė namai, virė gyvenimas. Tiems žmonėms švietė ta pati saulė, žibėjo tos pačios žvaigždės. Jie meldėsi savo dievams ir sėmėsi iš jų stiprybės. O dabar aš ieškau jų gyvenimo užuomazgų ir bandau prikelti naujam gyvenimui. Kartais svajoju sukurti laiko mašiną. Tada aš keliaučiau ir keliaučiau. Praeitis mane žavi ir traukia.
„Taip!“ – sušunka vadovas pačią pirmąją ekspedicijos dieną radęs segę. Aš ją paimu į delną. Laikau daugiau nei pusės tūkstančio metų senumo dirbinį. Duokite man medžiagos, įrankius, tačiau, kad ir kiek aš besistengčiau, nepadaryčiau nieko panašaus. Praeities žmonės buvo išties nagingi! Tai talentas. Mūsų protėviai visai nebuvo primityvūs, jie sugebėjo labai daug.
„Archeologai sugalvoja labai nesudėtingus terminus, – aiškina vienas vadovų, – tarkim, šis kabutis yra panašus į klevo sėklą, todėl jis yra pavadintas klevo sėklos formos kabučiu. Viskas labai paprasta.“ „Jei po kelių šimtų metų archeologai ras „Snickers‘o“ popierėlį, toje vietoje gyvenusius žmones pavadins „Snickers‘o“ kultūra“, – priduria antrasis vadovas. Tokie paaiškinimai kelia šypseną. Galbūt problemų išvengti gali padėti paprasti dalykai…
Kiekvieną ekspedicijos dieną skambėjo muzika. Dainos plaukė mokyklos koridoriais, sklido nuo lankomų piliakalnių šlaitų. Nuo autentiškų lietuvių liaudies iki pačių sukurtų dainų. Su mumis visur kartu keliavo gitara. Ar žinojote, kad saulėlydis būna ryškesnis, kai stebint jį skamba gyva muzika? Tada nereikia nei šnekų, plojimų, aptarinėjimų. Ir taip viskas būna aišku.
G. Aputytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Tokios ekspedicijos daug ko išmoko: nuo valgio gaminimo iki perkasos sienelių brėžinių braižymo. Tačiau, visų pirma, tai nauji atradimai ir meilės savo tėvynei mokykla.
Mano ir taip „blondiniškus“ plaukus dar labiau nušviesino saulė, o akys degė noru pažinti. „Ar žinojai, kad šviesūs plaukai ir mėlynos akys yra Homo neanderthalensis genas?“ – nusišypsojo man vienas vadovų. Vadinasi, ieškantiesiems tūkstančiai metų nėra riba. Akimirką pajutau, kad einu jau tvirtesniu žingsniu…