Fotografavo Ričardas Šileika
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute į kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ baigiamąjį renginį rinkosi jo nugalėtojai ir kiti dalyviai, mokinius konsultavę mokytojai. Atvyko ir keletas dalyvių, jau ankstesniais metais teikusių darbus šiam konkursui ir panorusių dar kartą dalyvauti šiemet.
Penktajam konkursui atsiųsta gerokai daugiau darbų nei anksčiau: 37 mokinių ir 9 suaugusiųjų. Atsižvelgdami į mokinių darbų gausą, organizatoriai nusprendė atskirti dvi amžiaus grupes: V–VIII klasių ir IX–XII klasių. Pirmojoje susirungė 13 mokinių darbų, o vyresniųjų buvo 24, iš jų net 17 dvyliktokų (beje, visi iš tos pačios mokyklos). Šiemetinė dalyvių geografija kaip ir pernai peržengė Lietuvos ribas: Mažeikių, Klaipėdos, Trakų, Varėnos rajonai, Alytus, Marijampolė ir – Briuselis, II Europos mokykla – iš ten atkeliavo net 21 darbas.
Kaip visada norisi padėkoti mokytojams už nuoširdų dėmesį gimtosios kalbos konkursui. Vien ko vertos antrais metais dalyvaujančios Briuselio II Europos mokyklos lituanistės ir filosofijos mokytojos Audronės Anulienės pastangos paskatinti šitokį būrį mokinių rašyti kūrybinius rašinėlius! Akivaizdu, kad Briuselio II Europos mokykloje konkursas jau tapo ugdymo proceso dalimi.
Keturių mokinių darbus vėl atsiuntė Alytaus Dzūkijos mokyklos šeštokų mokytoja Renata Dudzinskienė, šį kartą paakinusi savo mokinius kurti sakmes. Tris darbus gavome iš Klaipėdos r. Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos aštuntokų mokytojo Alekso Bagdonavičiaus mokinių, lygiai tiek pat iš Varėnos r. „Merkio“ gimnazijos Merkinės Vinco Krėvės skyriaus dviejų mokytojų, iš jų du – mokytojos Astos Tarailienės mokinių. Po du darbus pateikė Klaipėdos r. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytojos Nerijos Valinčienės ir Trakų r. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos mokytojos Daivos Daukševičienės mokiniai.
Labai smagu, kad gausėja žanrų įvairovė. Žinoma, dominavo rašiniai. Tarp jų buvo įsimintinų esė tipo kūrinių, legenda, laiškas, miniatiūra, kelios sakmės, į kurių siužetą itin išmoningai įtrauktos mitinės būtybės. Gauti net septyni eilėraščiai, tarp jų vienas haiku žanro, o kitas labai originalus eilėraštis – mįslė.
Mokiniai vis drąsiau rašo tarmiškai. Atkeliavo du dzūkiškai parašyti tekstai, keletas – su dzūkišku, žemaitišku ir net mažlietuvišku prieskoniu. Gera ir jauku skaityti jaunųjų kūrėjų tekstus, taip arti prisiliečiančius prie savosios tapatybės.
Konkurso dalyviai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute su instituto darbuotojomis.
Fotografavo Aurelija Baniulaitienė
Kūrybiniuose darbuose mokiniai nuoširdžiai prabyla apie savo santykį su gimtąja kalba, suvokiama kaip jų pačių esybės atspindys. „Tėvynė nėra tik vieta – tai jausmas, kurį nešiojamės savyje“, – rašo Amanda Žutautaitė iš Dituvos. „Kalba – kelias į tėvynę“, – taip pavadinti trys Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos mokinių rašiniai. Galima teigti, kad kalbos kaip kelio motyvas šiemetiniuose mokinių darbuose iš tiesų vyrauja. Ypač užsienyje besimokantys lietuviai suvokia gimtosios kalbos svarbą globalėjančiame pasaulyje ir natūraliai jaučia įsišaknijimo poreikį. Kalbos šaknį reikia nuolat laistyti, „kad augtume, kad žydėtume, kad raškytume prasmės vaisius“, – taip rašo Dovydas Griška iš Briuselio, nuogąstaudamas, kad net Lietuvos futbolo rinktinėje gali nebelikti lietuviškai kalbančių žaidėjų. Šiems mokiniams lietuvių kalba – tarsi kaukė kitakalbių aplinkoje, lietuvių diasporos supergalios liudijimas. Žãvi nuoširdus prisipažinimas, kad užsienyje gyvenančius tautiečius tarsi kraujo ryšys jungia lietuviški žodžiai. „Mes, lietuviai, esame lyg giminė, galbūt tolimi pusbroliai ar pusseserės“, – teigia Saulė Selevičiūtė iš Briuselio. Gebėjimas visur išlikti lietuviu, galimybė svetimoje aplinkoje sušilti prie savo kalbos laužo (primena Andriaus Mamontovo dainą, tiesa?) drąsina ir teikia vilties Briuselio mokyklos mokinio Daumanto Čiūto eilėraštyje: „Belgijos mieste, tarp veidų svetimų, / Šilsim kartu prie laužų, kalbos užkurtų.“ Ir sykiu gana skaudžiai nuskamba jau minėtos autorės Saulės Selevičiūtės mintis, nusakanti jauseną parvykus (atvykus?) į tėvynę: „Girdint iš visų pusių gimtąją kalbą jausmas toks, lyg būtum tarp savų, bet kažkodėl nepritaptum, lyg giminės susibūrime, bet pažįstamų veidų nematyti.“ Anksti pajausta ir taikliai apibūdinta ne vieno pasaulio lietuvio būsena…
Gražūs mokinių atradimai, atskleidžiantys, kokie kalbos mokytojai, pasaulio pažinimo tarpininkai yra seneliai, įvardijantys vaikui visą aplinkinį pasaulį – miško paukštelius, žvėrelius, grybus, uogas, savo pasakojimais sujungiantys praeitį, dabartį ir ateitį, įpareigojantys ateičiai vienu žodžiu: „Nepamiršk.“ Tokios mintys vyrauja merkiniškės Faustės Varanavičiūtės esė.
Kalba – „tai ir laisvė savimi būti“, – pripažįsta Emilija Šiaudvytytė iš Židikų, paspalvindama savo tekstą žemaitiška ištarme: „O kas būtų, jei tų žemaitiškų žodžių neliktų? Jei parėk taptų grįžk, rūkst – bėk, o dūšia pavirstų siela? Būtų skaudus praradimas, lyg būtų nutilusi viena mamos ar močiutės dalis.“
Atskirai norisi paminėti Lietuvos lenkaitės Gabrielios Vansovič iš Senųjų Trakų prisipažinimą griežtai pasakius savo tėvams: „Nelįskite su ta savo lietuvių kalba man į akis!“ Jos istorija – tai ryžto ir kantrybės kupinas kelias nuo pykčio protrūkių besimokant lietuviškai dar ikimokyklinėje grupėje iki pastangų padėti išmokti broliui valstybinės kalbos ir suvokimo, kad be lietuvių kalbos nelabai įmanomi rimti planai ateičiai.
Komisijai teko nelengvas darbas nuspręsti, kurie iš atsiųstų čia paminėtų ir nepaminėtų savitų, atvirų, kūrybiškų darbų verti apdovanojimų. Gautus darbus šiais metais vertino „Lituanistų sambūrio“ narės Daina Alksnė ir Rita Černiauskienė, Lietuvių kalbos draugijos narės Aurika Usonienė ir Rita Urnėžiūtė. Greta komisijos išrinktų prizininkų, vieną specialųjį prizą šiemet nusprendė skirti Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Trumpai apie mokinių grupės nugalėtojus.
V–VIII klasės
I vieta. Gabija Tarailaitė (Varėnos r. „Merkio“ gimnazija, Merkinės Vinco Krėvės skyrius, mokytoja Rita Černiauskienė).
Kokio skonio yra dzūkiškas žodzis, žodelis, žodukas? Ogi „gardus man dzūkiškas skonis“, – prisipažįsta aštuntokė Gabija Tarailaitė. Į trumpą miniatiūrą sudėlioti paragavimai, tarsi valgant dzūkiškus žodukus, katriej „povaliai glosto gomurį“. Tarsi Antano Baranausko palytėtas tekstas, perteikiantis klausos, skonio ir uoslės pojūčius nuo grybų, aviečių, pušelių, samanų iki Straujos upės ledinio vandens ir dzūkiškai giedančių mergų kaitrių vasaros dzienų: „Gardus man tas dzūkiškas žodzis, sotus ir labai jau dūšiai mielas.“
II vieta. Miglė Baranauskaitė (Varėnos r. „Merkio“ gimnazija, Merkinės Vinco Krėvės skyrius, mokytoja Asta Tarailienė).
Aplink „packavų, katros niekur nenuspirksi…“ pasakoja septintokė Miglė Baranauskaitė. Skaitai Miglės tekstą ir supranti, kad pasakojimas apie laimės pasagą, kabančią pas dziedulius ant durų, yra kuo gyviausia gryna dzūkiška tarme užrašyta daikto atsiradimo istorija, papasakota dziedulio anūkei, taip paliudijant besisukantį gyvybės ratą, kad niekas nebūtų pamiršta. Įsiklausykim ir išgirskim Miglės raginimą: „Mylėkim, kieminėkim ir visko klauskim, kas cakava, pas tuos, kų dar gyvi likį…“
III vieta. Ieva Krickaitė (Alytaus Dzūkijos mokykla, mokytoja Renata Dudzinskienė).
Ar kada nors įsivaizdavote, kokių galių turi mitinis Vėjas? Savo sakmėje „Vėjo kerštas“ šeštokė Ieva Krickaitė pasakoja istoriją apie tai, kas atsitinka žmonėms, kai Vėjas išpučia iš knygų visas raides, ir kaip žodžiai iš naujo yra pasėjami, kad gyvenimas nebūtų tarsi suniokota sala.
IX–XII klasės
I vieta. Guoda Šmerauskaitė (Briuselio II Europos mokykla, mokytoja Audronė Anulienė).
Gražu, tapybiška, kūrybingas darbas, jaukios metaforos. Tokios mintys aplanko skaitant dvyliktokės Guodos Šmerauskaitės esė „Žodžio svaja“. „Tuščia. Tylu. Balta. Nieko nėra. Beprasmybės skylė. Amžina vienatvė… / Ir tada atėjo Žodis“, – taip prasideda trumpas, lakoniškas tekstas. Tekstas, kuris visa esybe įveda į biblinę Senojo Testamento situaciją: „Pradžioje buvo Žodis.“ Įveda įtikinamai ir nuosekliai, tarsi tas Žodis, iš tiesų jau buvęs pas Dievą, štai ėmė ir atėjo tam, kad užpildytų tuščią vienatvės beprasmybėje skendinčio žmogaus sielą, kad atsivertų prasmės amžinybė… Čia veikia ir pasaulį kuriančioji ugnies stichija, ir žodį priimantis subjektas stovi ant pirmapradžio kalno – tarsi atsiduria pačiame pasaulio centre. Kurgi dar gali vykti žodžio misterija, jeigu ne pasaulio centre?
II vieta. Neringa Marcinkeviča (Klaipėdos r. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija, mokytoja Nerija Valinčienė).
I gimnazijos klasės mokinė Neringa Marcinkeviča rašydama rašinį „Kalba – kelias į tėvynę“ pasižiūrėjo į šią užduotį labai kūrybiškai ir sukūrė istoriją istorijoje. Jos pagrindinis veikėjas Martynas Paltinas, Priekulės pašto laiškanešys, gurkšnodamas kafiją pasakoja žmonai Marijai neįtikėtiną istoriją apie senąjį Priekulės mokytoją Erdmoną Simonaitį, kuriam buvo uždrausta mokyti lietuviškai. Pasakojime atskleidžiama gimtosios kalbos puoselėtojo Erdmono tragedija ir išryškėja jam įteiktõs gramatikos, kaip tautinio identiteto ir kultūros saugojimo simbolio, svarba. Neringos tekstas išsiskiria savitu stiliumi (rudens apklotos pievos), yra įdomus ne tik pačiu sumanymu, bet ir tobulai perteiktu Mažosios Lietuvos savitumu – vartojami tam kraštui būdingi vardai (Erdmonas, Marta), specifiniai žodžiai (rudis – spalio mėnuo, aušrinis – šiaurės vėjas).
III vieta. Gabriela Klebeko (Trakų r. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinė mokykla, mokytoja Daiva Daukševičienė). I gimnazijos klasės mokinė Gabriela Klebeko pasakoja savąją Babelio bokšto istorijos versiją. Savo legendoje Gabriela ne tik tvirtina buvus bendrą, visas žmonių gentis jungiančią kalbą, kurią ji apibūdina palyginimais: „švelni kaip vėjas, sodri kaip miškas ir skambi kaip upelio čiurlenimas“, bet ir savitai paaiškina daugiakalbystės atsiradimo priežastį – tai žmonių godumas, suplėšęs kalbą tarsi audeklą. Autorė aprėpia ir keturias dešimtis metų trukusį lietuvių kalbos draudimo laikotarpį, o legendą apibendrina gyvu kalbos kreipimusi į visus mus, žmones: „Brangink mane, nes be jūsų aš mirsiu.“
III vieta. Vaiva Trakimavičiūtė (Briuselio II Europos mokykla, mokytoja Audronė Anulienė).
Dvyliktokė Vaiva Trakimavičiūtė išradingai sukūrė eilėraštį – mįslę „Lietuviškos dainos“. Tai labai išmoninga šarada, turinti net preambulę, paaiškinančią autorės siekius. Vaiva pereina per Lietuvos nepriklausomybės istoriją, užuominomis primindama mums visiems gerai žinomas Dainuojančiosios revoliucijos dainas, prisidėjusias prie Valstybės atkūrimo. Belieka paskaityti tekstą ir pamėginti įminti mįslę.
Specialųjį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prizą pelnė Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos septintokė Gabrielia Vansovič (mokytoja Daiva Daukševičienė).
* * *
Tarp suaugusiųjų konkùrso dalyvių šiais metais susidarė nemažas tikrų senbuvių būrelis: Fausta Ivanauskaitė (Kaunas), Giedrė Mičiūnienė (Zarasai), Vilija Kaškelytė-Narvydienė (Pakruojo r.), Jūratė Mlečkienė (Vilnius), Romualda Žilinskienė (Mažeikiai). Eiliuotu kūriniu „Gyduolės“ debiutavo Danutė Vaskelaitė iš Kauno, prozos tekstu „Apie tai, kaip pamilau savo gimtąją kalbą“ – šiaulietė Angelė Bražaitė, dvi lyrines esė („Ji buvo mano gyvenime“ ir „Pamąstymai apie gyvenimą ir kalbą“) atsiuntė klaipėdietė Jūratė Sučylaitė.
Komisija po gana ilgų diskusijų išrinko tris geriausius suaugusiųjų grupės darbus.
Konkurso laureatė Jūratė Sučylaitė.
Fotografavo Aurelija Baniulaitienė
I vieta. Poetė, prozininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, psichiatrė, skleidžianti poetinės terapijos idėjas Lietuvoje ir Rytų Europoje, Jūratė Sučylaitė konkursui pateikė du lyrinius prozos kūrinius. Pirmojoje esė „Pamąstymai apie gyvenimą ir kalbą“ autorė gilinasi, kaip kalba formuoja mąstymą, padeda reikšti jausmus nuo pirmojo žodžio mama iki išminties, pilnatvės ir net dvasinio ryšio su protėviais. Autorei svarbi kalbos gyvybingumo, jos kitimo tema. Kalba lyginama su gyvybės medžiu, žodžiai – su jo lapais, pumpurais, vaisiais. Jūratė Sučylaitė, remdamasi patirtimi, kelia opius kalbos klausimus ir įkvepia tikėjimą kalbos gyvybingumu. Autorė nerimauja, kad jaunimas tvirtina esą „šiuolaikiniam gyvenimui lietuvių kalba mažiau tinka, anglų kalba geresnė“, bet ji nesmerkia taip mąstančių, o skatina ieškoti išeities kalbos lobyne, atnaujinti ryšį su lietuvių kalba. Esė skirta ne pamokyti, o mąstyti drauge.
Kitame Jūratės Sučylaitės darbe „Ji buvo mano gyvenime“ pasakojama apie mamos lietuvių kalbos mokytoją, kalbininkę Antanę Kučinskaitę. Tai tekstas, kupinas ramios, neegzaltuotos pagarbos ir dėkingumo mokytojui. Autorė parodo, kokią svarbią reikšmę gyvenime turi išmintingas mokytojas, kaip jis padeda bręsti intelektualiai, morališkai, dvasiškai. Prisimindama lituanistę Antanę Kučinskaitę, rašytoja klausia, ar šiuolaikiniai jaunuoliai turi kuo žavėtis, iš ko semtis stiprybės. Ji rašo: „Teikdama psichoterapinę pagalbą kartais paklausiu jaunuolių, ar jie gali papasakoti istoriją apie žmogų, įkvepiantį juos gyventi. Nesvarbu, ar tas žmogus jų šeimos narys, ar giminaitis, ar mokytojas, ar literatūros kūrinio herojus. Kartais jie negali papasakoti nė vienos istorijos apie gražų žmogų. Man labiau pasisekė, aš sutikau ne vieną gyventi įkvepiantį žmogų. Viena iš jų – kalbininkė Antanė Kučinskaitė.“
II vieta. Aptardamos kaunietės, filologijos bakalauro laipsnį neseniai apsigynusios Faustos Ivanauskaitės rašinį „Neapykantiškos meilės linijos“, komisijos narės atkreipė dėmesį į linijų įvaizdį. Linijos šiame kūrinyje simbolizuoja visuomenės lūkesčius, normas, apribojimus. Autorė įsitikinusi, kad „reikia persilaužti, išlaužyti, sulaužyti visas linijas, kurios trukdo susidraugauti su kalba“. „Neapykantiškos meilės linijos“ – tai rašinys apie virsmą, asmeninį augimą, brendimą ir prasmės paieškas.
Fausta Ivanauskaitė skaitytojo smalsumą kursto pasakodama apie sunkumus, kuriuos jai tenka įveikti. Ryšį su skaitytoju užmegzti ir jo pasitikėjimą pelnyti autorė bando šnekamosios kalbos stilistika (misliju, skraidė paukštukas), autentišką atmosferą padeda kurti savikritiškumas, subtili ironija ir humoras. Rašinys primena minčių srautą – sąmoningai nesistengiama, kad jis būtų griežtos struktūros, bet išlaikoma vientisa pasakojimo linija. Tai leidžia dar labiau įsigilinti į pasakotojos išgyvenimus ir suprasti, kaip per kalbą galima pažinti ne tik pasaulį, bet ir save.
III vieta. Vilija Kaškelytė-Narvydienė iš Ūdekų (Pakruojo r.), rašanti šiaurės panevėžiškių šnekta, konkurso organizatoriams pažįstama jau ne pirmus metus. Jos tekstai patraukia ne tik puikiai išlaikyta ir drąsiai kūrybiškai vartojama gimtąja šneka, bet ir subtiliais pasvarstymais apie tėvynę ir tėviškę, kartų̃ ryšį ir ištikimybę tradicijoms.
Šiais metais pateiktame darbe „Visko yra buvę su ta tarmiška kalba“ prisiminti Žeimelio apylinkių gyvenimo, tradicijų fragmentai. Autorė pripažįsta: „Mane visada žavėjo šio krašto tarmė – labai įdomi. Yra čia tokių žodžių ir pasakojimų, kurių net toje pačioje tarminėje teritorijoje kitur neaptiktum“, ir su švelniu humoru aprašo, kaip dėl tarmės kyla komiškų situacijų. Pavyzdžiui, vaikas, nesupratęs tarmiško žodžio kaups „krūva“, vos nenueina pas žmogų pavarde Kaupas prašyti burokų kiaulėms, nors jie čia pat – kaupe. Ką jau kalbėti apie tai, kaip per piršlybas svečiai neparagavę nesupranta, ką reiškia skabaputrė ar šamarliaks.
Rašinyje daug vertingos informacijos apie vietos papročius – vestuves, piršlybas, vestuvinę bromą ir kt. Tai labai svarbu norint išsaugoti nematerialųjį kultūros paveldą.
Rašinys persmelktas pagarbos savo krašto žmonėms, jų darbštumui, gebėjimui išsaugoti savitumą. Autorės meilę savo kraštui rodo jos noras atskleisti vietovardžių kilmę. Svarstoma, kad Žeimelis galbūt kilęs iš žodžių žiema, žieminis ir atspindi krašto klimatą, o vietovės pavadinimas Baltausė kildinamas iš pasakojimo apie žmogų, kuriam iki baltumo nušalo ausys.
Vilija Kaškelytė-Narvydienė primena, kad Žeimelis garsėja savo renginiais ir šventėmis, o 2025 m. paskelbtas Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Nieko negirdėjusiems apie Žeimelį pravers informacija, kad šiame miestelyje prie pat Latvijos sienos yra dvi šventovės – lietuvių ir latvių – ir žaliuoja Vienybės ąžuolas, pasodintas lietuvių, latvių, sentikių ir žydų bendruomenių.
Konkursą „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ nuo 2021 m. rengia dvi visuomeninės organizacijos – Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“ – drauge su mokslo įstaiga – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Konkursą remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Laureatų ir prizininkų darbai skelbiami „Gimtojoje kalboje“ ir kultūros svetainėje „Meno bangos“.
RITA ČERNIAUSKIENĖ, AURIKA USONIENĖ
Renginio akimirkos. Aurelijos Baniulaitienės nuotr.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 7, p. 23–28