Rašytoja Daina Opolskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Apie 2023 m. Jaunųjų filologų prozą
Šįmetinį pavasarį dosniai lydėjo krituliai. Lietaus nuplautame Kaune rinkosi jaunieji šalies filologai – tam, kad pabūtų vienoje vietoje. Rinkomės ir mes – komisijos nariai – tam, kad pamatytume grožio. Kad galėtume kalbėtis apie jį kūryboje. Apie tai, kas tikrai yra gražu, stipru šiais metais jaunųjų prozoje.
Dešimtokė Rusnė Kulevičiūtė iš Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos į konkursą atvyko parašiusi apysaką „Žemės išpažintis“. Ji kuria veikėją, turintį ypatingą galią – išjausti žemę, ant kurios stovi, savo pėdų oda. Tiesa, kol neapsiauna batų. Fantastiniai elementai įterpiami į gana realistinį pasakojimą, kuriame nestinga ir šeiminio gyvenimo dramų, ir santykių tarp tėvų ir vaikų komplikuotumo. Ypač daug dėmesio Rusnė skyrė tėvo ir sūnaus ryšiui aprašyti, sukurti. Tai sudėtinga tema, todėl kai kurios scenos tapo neišvengiamai dramatiškesnės nei galėtų būti, vietomis pasakojimui pritrūksta įtikinimo ir vis dėlto – autorės kūrybinis užmojis stiprus, ambicingas, o ryžtas parašyti nemenkos apimties kūrinį, suregzti netrūkinėjantį siužetą, vedantį kulminacijos link – verti dėmesio.
Lėjos Ardat Gaubaitės, Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos dešimtokės, kūrinys „Panieka“ – tikrai originalus kūrybinis bandymas, išsiskyręs iš kitų konkursui pateiktų kūrinių. Kūrinio veiksmas vyksta Vilniaus senamiestyje, kūrinio centre – rašytojas, išgyvenantis kūrybos nerimą ir kančią, troškimą sukurti įsimintiną kūrinį. Be kūrybos temos, Lėjos kūrinyje nestinga klaidžių istorijų pėdsakų, prisiminimų šešėlių, vietų ir žmonių, kurie įsipina į pasakojimą, tapdami reikšmingomis jo detalėmis. Žmogiškoji egzistencija yra persmelkta kančios ir graužaties, kurios neleidžia ramiai gyventi. Be jokios abejonės, siužeto požiūriu tai pats originaliausias kūrinys šių metų prozos sekcijoje.
Nerijos Daukintytės iš Kuršėnų apysakos, pavadintos „Iliuzijų įkaitė“, kuriamas pasaulis – stiprus, paveikus, įtraukiantis nuo pirmo sakinio. Autorės dėmesys sutelktas į šiandieną, jaunimo aktualijas, jauno žmogaus, kuriam nelengva surasti savo vietą pasaulyje, paieškas. Tai žmogus, kuris palieka namus ir į juos sugrįžta. Kelionė – jo būsena, egzodas. Ar tai padeda suprasti save? Konkursui Nerija pateikė pirmąją būsimos apysakos dalį ir ateityje ketina kūrinį tęsti.
Liepa Čiutaitė iš Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos konkursui pateikė savo apsakymų rinkinį. Juose devintokės gyvenimiškos patirtys įtaigiai atspindi šiuolaikinę jaunimo kasdienybę, autorė geba patraukti skaitančiojo dėmesį skaidria kalba, lengvu fragmentiškumu, logiška jų seka. Liepos apsakymus skaityti gera ir įdomu, pamažu jauti puslapis po puslapio atsiveriant autentiškai išjaustą kiekvieno kūrinio pasaulį. Gebėjimas jį sutverti nedidelės apimties ir žanro tekste – jau laimėjimas. Belieka palinkėti, kad autorei ir toliau pavyktų išlaikyti tokį atidų ir jautrų žvilgsnį į save, aplinkinius.
Pavasarinėmis gatvėmis. Meno bangų nuotrauka
Dar smulkesnius prozos tekstus pamėginęs parašyti dvyliktokas Tomas Smulkys iš Plungės Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos nustebino savo originaliu žvilgsniu ir aplinkos išjautimu. Jo kūrinėliai – romantinės miniatiūros – kartais išaugantys iki pasakojimo, atkreipė vertinimo komisijos dėmesį savo autentiškumu. Iš pirmo žvilgsnio juos skaitydamas, regis, nieko ypatingo gal ir nepastebėtum, bet perskaičius neapleidžia jausmas, kad vis dėlto pasakyta kažkas svarbaus. Kaip autoriui tai pavyko padaryti? Tikriausiai taip yra dėl to, kad Tomas bando „sugauti“ tekstuose paprastas gyvenimo akimirkas, mažmožius, kurie yra svarbūs, reikšmingi, o paskutinioji viso rinkinio miniatiūra „Pavasaris“ tarytum karūnuoja rašančiojo gebėjimą taip stipriai išjausti paprasčiausią metų sezono potyrį ir stulbina paprastumu. Nėra nei vasarą, nei žiemą tokios šviesos, kokią randu pavasario rytmety. Nėra tokios rasos nei ant skruosto, nei ant plaštakų, kokia ji yra ant kvėpuojančių pavasario plaukų. Nėra tokių kvapų nei ant šventinių stalų, nei ant margų parduotuvių vitrinų, kokie yra pravėrus širdies langą pavasariui.[…]Norisi stovėti vietoje. Norisi godžiai, godžiai laikyti visą tą grožį savyje... – rašo Tomas.
Na, o didžiausi prozos laurai šiais metais, kaip ir praėjusiaisiais, atiteko Rugilei Šataitei iš Biržų. Ko gero, ne toks ir dažnas atvejis konkurso istorijoje, kuomet dvejus metus iš eilės tas pats moksleivis būtų įvertintas I laipsnio diplomu. Ir dar už prozą. Kartu tai ir savotiškas egzaminas, kurį jaunasis kūrėjas laiko pats prieš save. Šiais metais Rugilė pasirinko skaudžią ir svarbią jaunimui temą – savivertės, kuri tiesiogiai priklauso nuo fizinės išvaizdos, dramą. Jos kūrinys „Marija nevalgo pusryčių“ sklandžiai ir su jaučiama intriga pasakoja merginos, vardu Marija, istoriją vienos vasaros atostogų metu. Siužetas įtraukia, o sukurti personažų charakteriai ryškūs, tačiau kur kas didesnis autorės laimėjimas yra kitur. Tai jos kalba – puikiai jaučiama ir valdoma, jai nestinga įvairių niuansų ir atspalvių, kuomet sakinys paklūsta emocijai ir virsta rašančiojo instrumentu. Dažnai tenka padejuoti, esą jaunimas rašo negrabiai, stiliaus netikslumai ir klaidos ne vienam supančioja ranką (o gal liežuvį?), niekaip nepavyksta apeiti klišių. Rugilė rašo taip, kad skaityti įdomu nuo pirmo iki paskutinio puslapio, o pasakotojos balsas jau yra brandus ir subtilus, juo gali pasikliauti. Rugilė dvyliktokė, jos jau visai čia pat laukia brandos egzaminai, bet pirmąjį egzaminą – kūrėjo laikomą pačiam sau – ji tikrai išlaikė. Norėtųsi palinkėti, kad jaučiama aistra rašyti neišblėstų, juolab, kad Rugilė tikrai gali rašyti – taip subtiliai ir jautriai valdančių kalbos įrankį moksleivių nėra daug.
Konkursas įvyko. Kaip gerai, kad įvyko.Po jo norisi, kaip rašė Tomas, dar šiek tiek pastovėti vietoje, norisi godžiai visą tą grožį dar palaikyti savyje. Bet čia pat – ir krebždantis kitų metų laukimas. Juk pakeliui nauji vardai, nauji kūriniai!