Ričardas Šileika ir Benediktas Januševičius
Bičiulį poetą, vertėją, prozininką, fotografą, filmuotoją Benediktą Januševičių kalbinau Vilniaus autobusuose 1 G ir 76. Važiavome į Kryžiokus pasiimti papildomos fotoaparato baterijos, nes Benediktas rengėsi fiksuoti poezijos skaitymus Botanikos sode.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis nusprendei, kad Vilniaus gyvenimo Tau gana. Ir būdamas miesto žmogus, kaip sakoma, gimęs, augęs „ant bruko“, nėrei į gamtiškąją esatį?
Paprasčiausia priežastis – finansinė. Pats supranti, kad finansavimas kultūrai mažėja. Nominaliai tarsi nesikeičia, bet pinigėliai ilgainiui kažkaip smagiai nuvertėja. 2010 – 2016 m. dirbau „Metų“ redakcijoje, bet pamačiau, kad dirbsi ar nedirbsi – beveik tas pats. Susidaro tokia keista grandinė: tam, jog galėtum dirbti kokį kultūrinį darbą, tarkim kultūrinėje žiniasklaidoje, turi kur nors užsidirbti. Ką gi, kur nors užsidirbi, prisiduri ir toliau dirbi savo kultūrinį darbelį. Bet infliacija nesiliauja smulkinti pinigėlių. Todėl netrukus paaiškėja, kad galėtum dirbti ten, kur iki šiol užsidirbdavai, turi dar kažkur užsidirbti… Ką gi, dar pasispaudi, kaži kur uždirbi, kad galėtum dirbti ten, kur iki šiol užsidirbdavai, kad paskui dirbtum kultūros spaudoje! Tu dirbi, dirbi, o kainos auga, auga: maistas, nuoma, komunaliniai mokesčiai. Galiausiai buto nuoma (o ji nebuvo didelė!) pasivijo atlygį „Metuose“, gautus pinigėlius atiduodi šeimininkei, ir tiek. Tai pasitarėm su Vilma ir nusprendėm pamėginti nedirbti ir nemokėti nuomos… Tiesą sakant, aš neįsivaizduoju, kaip šiandien pragyvena kult. spaudos darbuotojai. Aš jau senokai su jais nesusišneku.
Dar viena priežastis. 2015-ųjų gegužės 23 d. dalyvavau antimilitaristiniame mitinge, kuris vyko Kudirkos aikštėje. Iš esmės, ten pasisakyta prieš šauktinių kariuomenę. Pasisakiau ir aš, nes esu įsitikinęs, kad krašto apsauga, kaip ir kiti svarbūs darbai, turėtų būti patikėta šį darbą išmanantiems žmonėms, o ne numesta ant jaunimėlio pečių. (Turbūt niekas nesutiktų, kad jį operuotų šauktinis gydytojas, kelis mėnesius priverstinai pasimokęs medicinos?) O 2016-ųjų kovą LRT „Savaitė“ paskelbė, kad mitingą organizavo Kremliaus agentai. Suprask, kad ir aš tas kažkoks neaiškus tipas. Tai, be abejo, netiesa. Juolab kad, jeigu šalis – demokratinė, o mitingas – legalus, tai galima ir pasakyti, ką manai. O, pasirodo, kad nelabai. Man tada didžiulis smūgis… Dar kartą išgyventi sovietmetį nenorėčiau. Tai mudu su Vilma netrukus susikrovėme daiktus ir išvažiavome iš Vilniaus. Ketinome vykti kur toliau, bet stabtelėjome kaime.
Apskritai yra absurdiška žmones, kartais pakritikuojančius valdžią, suabejojusius dėl tam tikrų įstatymų, vadinti tėvynės išdavikais. Reikia suprasti, kad valstybė nėra tėvynė, valdžia nėra valstybė. Vadinasi, jeigu aš pasakysiu, kad koks nors valdžios šmikis elgiasi neteisingai, kaltinti mane tėvynės šmeižtu bus paprasčiausias melas. Kaip ir dažnas žmogus, noriu, kad gyvenimas būtų bent kiek lengvesnis. O kaip to pasiekti? Na, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra negerai. Suformuluoti problemą, o tuomet ieškoti sprendimo būdų. Bet vos tik išsižioji, tave po senovei apšaukia negatyviu, agentu ir panašiai, o bėdas uždangsto trispalvėmis. Ką gi, tokiomis visuotinio (?) optimizmo sąlygomis, atrodo, sunkoka ką nors pakeisti.
Daugybė žmonių pašneka: o, kaip būtų faina gyventi kur nors gamtoje! Tai jeigu faina, imk ir gyvenk. Juk ne mes gi vieni, apsigyvenę kaime. Tokių iš miesto traukiančių menininkų, ir ne tik menininkų, vis randasi. Jų būtų dar daugiau, jeigu ne spekuliantai, kurie superka sodybas, o paskui trigubai pakelia kainas. Tiek užsidirbti paprasčiausiai jau nebegali, kad ką nors nusipirktum.
Gyvavedis driežas 2017.03.23
Mudu turime dvigubas ar dvipuses patirtis. Aš iš kaimo atbildėjau miestan, tu – atvirkščiai. Sakyk, kokie „kaimiški“ patyrimai savo kailiu Tau buvo įdomūs, netikėti, smagūs ar ir nemalonūs?
Taip, aš esu miestietis, niekada neturėjau jokių kaimų, kad vasaromis ten važiuočiau. Vasarą aš tiesiog važiuodavau į Joniškį. Po vasaros susirinkę vaikai dalinosi įspūdžiais, kas ką veikė, kas karvę ganė ar maudėsi ežere. Aš neturėdavau ką pasakoti. Buvo daržas, kelios obelys, vištos, ir tiek.
Jei nors truputį domiesi gamta, tai kiekviena diena gali tapti nuotykiu. Asloje išdygsta kurmiarausis, prašliaužia žaltys; nežinia iš kur kambary išdygsta zylė, o sienoje krebžda šikšnosparniai, ant elektros laidų susirenka paukščių taryba – dagilis, čivilis, du karklažvirbliai ir baltoji kielė, žvilgt ant stogo, o ten tyko žvirblinė pelėda, išvydusios lingę, kregždės visu būriu ir išveja lauk, prasklendžia juodasis gandras, danguje sūkuriuoja gervių būrys, ūbauja perkūno oželis… Vasarą pražysta kiaušininė dviguonė, dvilapė blandis, baltijinė ir raudonoji gegūnės, kūdroje išsiskleidžia plunksnalapė griovenė… Dalį mano sklype augančių retųjų augalų, galima sakyti, pažįstu asmeniškai, vis apeinu juos, fotografuoju. O šiemet pirmą kartą savo pievoje aptikau skėtinę širdažolę, vieną vienintelį augalėlį ir nenumanau, kaip ją būčiau atpažinęs, jei ne Tavo kadaise dovanotoji knygelė „Lauko gėlės“, kurios pagalba galima greitai atpažinti daugelį augalų. Tiesa, džiaugiuosi ne tik retaisiais augalais. Man patinka ir ankstyvieji šalpusniai, paprastosios baltagalvės, šilkažiedės gaisrenos, pieviniai katilėliai, raudonosios žiognagės, plaukuotieji ir siauralapiai gysločiai, varnalėšos, šliaužiančiosios šilingės. Tų tai kol kas nepavyksta padoriai nufotografuoti…
Eglės žiedas. 2017.05.09
Kol pasakoji, prisiminiau ankstesniuosius laikus, kai gyvenai Lentvaryje. Esi sakęs, kad jeigu pro orlaidę vidun įskrenda širšė, tai jau dienos įvykis.
Patikslinsiu, kad gyvenau Lentvario kaime, o ne pačiame Lentvaryje… Taip, kai nesi matęs širšės (nepainioti su vapsva!), ir pirmą kartą pamatai – nemenkas įspūdis. Ten aš dažnai vaikščiodavau po parką, ir, ko gero, jau tada ėmiau suprasti, kad kiekviena diena, kiekviena akimirka gamtoje yra svarbi. Tas pats augalas, sniegas ant šakos ar paukštis ant stogo šiandien kitoks, nei buvo vakar. Bet daug aštriau ta mintis smigtelėjo, kai įnikau fotografuoti.
Raudonoji gegūnė. 2019.06.05
Jau ketverius metus gyveni Troškūnų apylinkėse. Grįžtelėjęs atgalios ką pastebi, ką meni, kokie kertiniai ar kaip tik šalutiniai įvykiai žymėjo šį Tavo laiką?
Didžiausias pliusas, kad esu pats sau režisierius, supranti. Nereikia žiūrėti į laikrodį, bėgti kažkur kaip akis išdegus, kad va pavėluosiu į darbą, tai dabar nubaus… Tai labai smagu. Mieste labai daug dalykų negaliu kontroliuoti. O čia imu savo rankomis ir kažką krapštau. Stogas kiauras, žinau, kad niekas neateis, nepadės sulopyti. Ir tvarkausi, kiek išgaliu.
Dar, žinai, buvo toks niuansas, kad vasaras – liepą, rugpjūtį – paprastai leisdavau Norvegijoje. Kad užsidirbčiau truputį pinigų. Galbūt galima būtų bandyti ir toliau taip. Bet visa bėda ta, kad ten pinigai stovi vietoj, o pas mus viskas nuvertėja. Sakykim, prieš dešimtmetį ten padirbęs porą mėnesių, parsivežtum mūsų pinigais, litais, kokius keturis ar penkis tūkstančius. Sakytum, ot, kaip gerai uždirbau, ar ne!? O dabar ką, tas pats, tai minimali alga, jeigu skaičiuotume po šešis šimtus eurų per mėnesį. Dar reikia atmesti lėktuvo bilietus, kokias nenumatytas išlaidas… Tai ir išeina, kad tų braškių ten skinti nebeapsimoka. O gaila. Be to, ir dėl koronaviruso nėra kaip skristi.
Tačiau po šešerių metų turiu vasarą Lietuvoje. Galiu stebėti, kas vyksta čia, kur gyvenu. O iki šiol kasmet išvykdavau, palikęs daržą augti savaime.
Citrinukai. 2020.04.23
Kokia Tavo diena? Kokie tavo darbai, džiaugsmai ar rūpesčiai? Juk čia gyvenančiam yra svarbūs metų laikai, svarbus oras, žemė, dangus.
Bandau tą dieną padalinti, kad užtektų laiko nuveikti būtiniausius darbus, pakapstyti daržą… Birželį nebuvo lietaus, reikėjo daug laistyti. O dalį dienos stengiuos veikti savo darbelius. Montuoti vaizdo įrašus ir visa kita.
Gyvendamas nuošaly daug stipriau supranti, kokia svarbi kultūra. Perskaitai eilėraštį, ir jis visai kitaip nuskamba nei didmiesty. Mieste kartais būni toks ištinęs nuo kultūros, kad norisi skradžiai žemę prasmegti. O kažkas ir vėl vyksta, vėl kažkas įdomaus, ir vėl nesinori praleisti, norisi pamatyti, išgirsti. Taip ilgainiui ir persisotini. O kaime pats nepaskaitysi, nepažiūrėsi, ir liksi nepaskaitęs, nepažiūrėjęs. Tokia ir diena. Norėčiau truputį daugiau suspėti.
Jokių gyvulių neturime. Ramiai keliamės ir vėlai užbaigiame dieną. Prie TV. Jau nieko nebegalėdami veikti.
Baltoji kielė
O prisimink, kada ir kaip pajutai savyje (vaikystėje, paauglystėje ar vėliau) trauką gamtai – augalui, gyviui, paukščiui?
Pradinėse klasėse, o tiksliau vasaromis pas senelius Joniškyje rasdavau keletą knygų. Buvo tokia stora, su geltona raktažole juodam fone, mano bendraamžė – „Vaistiniai augalai“. Tada dar Tado Ivanausko „Lietuvos paukščiai“. Tačiau kai esi mieste, didesniame ar mažesniame, tie paukščiai atrodo, lyg pasakų būtybės. Kažkoks juodasis gandras, kažkoks perkūno oželis… Būdamas pirmokas ar antrokas ir nesugalvotum, kad gyvenime nutiks taip, kad pavasarį pasižiūrėjęs į eglę, viršūnėje kasdien matysiu tą perkūno oželį. Arba štai gal aštuntoje klasėje su hidrobiologų būreliu trenkėmės iki Asvejos ežero, kad pamatytume žalčius, bastėmės visą dieną palei tą begalinį ežerą ir ką gi, nieko nepamatėme. O dabar turiu saugotis, kad su dalgiu nepapjaučiau kokio žolynuose pasislėpusio roplio, atsidėjusio rupūžės šlamštimui.
Iki tol tik sykį mačiau negyvą perkūno oželį, gal 2007 metais po Rašytojų sąjungos langais. Galbūt jis trenkėsi į stiklą ir užsimušė. Rudenį ar vasaros pabaigoje, kada jie ten migruoja.
O tada skaitymas toks ir tebuvo. Perskaitai ir didžiumą pamiršti. Paskui po truputį, po truputį aš įnikau. Tą visą mokyklos laiką įsivaizdavau, kad ir būsiu biologas. Aš neturėjau kitų svajonių. (Rašymas man atrodė, žinai, toks visiškai nepasiekiamas dalykas. Vienas mano klasiokų buvo Kristinas Taukačikas. Jis ketvirtoje ar penktoje klasėje kovo aštuntąją skaitė savo eilėraštį mamai. Va, koks talentingas žmogus, galvojau tada, parašė eilėraštį! Aš taip nesugebėčiau…)
Žodžiu, kaip ir kadaise, vasarojančiam pradinukui, taip ir dabar, man įdomu žinoti, kas aplink mane. Negaliu atsispirti smalsumui. Kas tai? Kokia čia žolė? Paukštis? Vabalas? Tik kartais būna nelengva sužinoti. Štai prieš keletą metų žolėje pamačiau vikšrą, tokį keistą, tartum animacinio filmo herojų. Tai tik dabar, mėgindamas sužinoti jau kito vikšro vardą, išsiaiškinau, kad tai pievinis sfinksas. Neįtikėtinai keistas padarėlis.
Žaltys. 2020.06.07
Menu, kavinėje „Trečias brolis“ susitikome. Buvai nusipirkęs sėklų. Ir rodei, kad užrašas ant pakelio buvo netikslus. Nes viduje – kito augalo sėklos. Tai man buvo labai įspūdinga. Stebėjausi, tai bent Benas prakutęs!
Dažnai pasitaiko, jeigu būna kokia navatna veislė, o pasėjęs pamatai, kad ten nieko ypatingo. Arba apskritai niekas neišdygsta. Apskritai sėdamas niekada negali būti tikras, kas užaugs. Sykį, menu, atseit buvo balti ridikai su raudoniu viduriu. Kaip kokie arbūzai. Bet išaugo vienas juodasis. Ir tas nupiepęs. O tada, man regis, buvo supainiotos katžolės su melisomis. Užrašyta – melisos, o paveikslėlis – katžolių. Bet tai niekis. Šiemet pirkome du sėklų mišinius: burokėlių ir mangoldų (lapiniai burokėliai). Ir še tau kad nori! Iš mangoldų sėklų išaugo mangoldai. Puiku. O iš burokėlių pakelio išaugo vos vienas kitas burokėlis (ir tie kaipmat pražydo) ir daugybė gražiausių mangoldų. Tai dabar pusė daržo apaugę neregėto dydžio įvairiaspalviais lapais.
Perkūno oželis leidžiasi ant eglės viršūnės. 2019.04.22
Facebook‘ e vis regiu Tavo eksponuojamas naujienas, kurios man įdomios ir artimos. Štai sumeistravai šiltnamį. Visut viską stebi ir pastebi – driežus, vorus, paukščius, augalus. Ką Tau teikia gamta? Kokius stebuklus čia gyvendamas gauni? Ko anksčiau net neįtarei taipos vykstant?
Pamatau ką nors ir bėgu atsinešti fotoaparato. Nes į lauką jo juk nesinešu. Žinai, vėjas, dulkės. Tai kokius kelis kartus per dieną ir bėgioju. Kad suspėčiau spragtelt – kaip koks nors žaltys ėda rupūžę. Jis su ta rupūže dar bando ir sprukti. O kai mato, kad nespės, tai bando ją išmesti. Daugybės tų paukščių aš dar nežinau. Daugybės jų dar nesu nufotografavęs. Vakare praskrenda slanka. Garniai praskrenda. Labai įspūdingai moja sparnais. Turėčiau sėdėti, tykoti, norėdamas viską nupaveiksluoti. Kita vertus, niekur nereikia blaškytis, kažko ieškoti.
Yra tokių dalykėlių, kokių mieste niekad nesutiksi. Tarkim, žabaliai, gyliai, kurie vasarą nieku gyvu neleidžia ramiai džiaugtis gyvenimu. Vis primena, kad tikrovė yra negailestinga. Atrodo, va imsi čia kažką padirbsi, o ne. Atskrenda ir kanda, ir gelia, ir siurbia. Uodai palyginus su tais, tai niekniekis.
Purškalai gelbsti gal dešimčiai minučių. Paskui – vėl apninka debesys. Sykį kregždės ėmė sukti ratus aplink mane. Truputį net pabūgau. Tik vėliau supratau, kad apie mane susispietė uodų debesis. Joms liko tik rinkti juos.
Būna akimirkų, kurių nei sugalvosi, nei papasakosi. Kai, pavyzdžiui, kregždės užmato kokį plėšrų paukštį ir iškart supuola. Dar prisijungia kiti smulkūs paukščiai, daugiausia zylės, ir visu būriu veja lauk. Tada tai būna daug triukšmo. Arba užmato kokį katiną, tada lygiai taip pat. Visas būrys atėjūną veja lauk. Ir nuveja!
Šiemet pirmą kartą mačiau, kaip tarpusavyje bendravo karklažvirbliai, dagilis, kielė ir žaliukė. Supranti, jie po vieną, po du krūvoj ant elektros laidų sutūpę. Gražu žiūrėt!
Žiognagė. 2020.05.12
Tokia man asociacija. Tarpukario Lietuvoje daug literatūros publikacijų spausdinta ūkininkiškuose leidiniuose. Tai buvo aišku ir suprantama. Ūkė (kaip tada buvo naudojama moteriška daiktavardžio giminė) ir dailus žodis toli gražu nebuvo prieštaringos sritys. Todėl ir pamaniau, kad ir Tu dabar esi panašioje situacijoje. Tai yra ūkininkauji savo daržiuke ar sodelyje, o podraug esi literatūros žmogus. Ką pasakytum?
Pamenu, Eugenijus Ališanka kalbėjo „Nemunui“. Kad tokie žmonės kaip mes, visada gyvename tarp kažko: tarp šeimos ir literatūros, tarp darbo ir kūrybos ir taip toliau. Nes visą laiką turi lyg ir išgyventi, bet turi rasti laiko kitiems dalykams. Paskui pradedi galvoti, o kam aš čia to laiko ieškau? O kai nebeieškai, supranti, kad tau kažko vis vien reikia. Visas gyvenimas tokia nesibaigianti kompromisų virtinė. Iš vienos pusės, turi suspėti žolę pjauti, o ir tas namelis reikalauja remonto ir darbų. Betgi norisi ir kokią eilutę ar dvi parašyti, o būtų neblogai, kad ta eilutė paskui tiktų prie dūšios.
Dagilis. 2020.06.24
O kai prispiria neišvengiamumas, tai kuriai veiklai pirmumą skiri?
Štai čia ir buvo mano didžioji pamoka. Dar gyvendamas mieste, žinai, prisiimdavau per daug tų darbų. Pažadėjau, bet nespėjau, pritrūko jėgų, minčių, ir nepadariau, kažką nuvyliau. O dabar… Galvoje yra dešimt darbų. Turi išsirinkti patį patį svarbiausią ir daryti. Nes supranti, kad visų kitų vis tiek neįveiksi. Ir žiūri, kas tau tuo metu yra svarbiausia.
O kai „iššoka“ tekstas, tai meti viską ir bėgi popieriaus ir rašiklio?
Dažniau aš bėgu fotiko, jeigu kas nors įdomaus. Koks augalėlis pražysta. O su rašymu… Matai, dabar atrodo, kad nelabai kam tų mano rašymų reikia. Dabar va ir mano knyga… (turima omenyje „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“). Atrodė, kad yra šioks toks susidomėjimas. Būčiau supratęs, kad ji liks niekam nereikalinga, tikrai būčiau jos neleidęs. Kam leisti, jeigu niekam nereikia? Bet va išleidau, ir yra ta knyga. Aišku, žmonės turi savo rūpesčių. Vėlgi permąstai, kiek čia tavęs gali reikėti? Ar verta čia tiek daug graužtis, plėšytis? Aišku, ateina momentas, kai jau tarsi nėra nuo to teksto kur dėtis, tada imi ir užrašai.
Pirmiausiai gi, Benai, mums patiems visko reikia.
Tai va. Ir žiūri, ko tau labiausia reikia – šiuo atveju. Tai man didžiausia pamoka buvo kaime – kai to reikia ir ano reikia. Ir netrunki suprasti, kad nėra tiek rankų ir nė sveikatos.
Nors nuo sostinės esi už šimto keturiasdešimties kilometrų, tačiau tai absoliučiai ne kliūtis tau viską matyti, girdėti, žinoti. Turiu omenyje Tavo tekstų televiziją. Jau tieką metų akylai ir interesingai seki literatūros įvairius vyksmus, juos fotografuodamas, juos filmuodamas. Štai ir šį suvėluotą vasarinį Poezijos pavasarį.
Iš esmės galima sakyti, aš tuos ketverius metus ir gyvenu karantino sąlygomis. Ten ir tupiu. Tik kai kas vyksta, išvažiuoju. Tai man dabartinės situacijos reikalavimai nieko nepakeitė.
Esi šių metų – jau penkiasdešimt šeštojo – Poezijos pavasario festivalio almanacho sudarytojas (kartu su Dainiumi Gintalu). Ką pasakytum apie poezijos reikalus, apie festivalio reikalus, apie pačius poetus?
Jeigu jau girtis, tai man šis Poezijos pavasaris – trisdešimtas. Tokia proga. 1991-aisiais atėjau į Naktinius skaitymus. Ir panašu, kad pamiršau išeiti. Taip kasmet pavasarį vis kur nors pavažiuoju, ką nors paskaitau. Gaila tik, kad poetų festivalyje truputį mažoka. Norėtųsi, kad jų daugiau dalyvautų, kad įvairesnių. Jeigu perverstume programą, netruktume pastebėti, kad ir vienam renginy tie patys, ir antram tie patys, o, žiūrėk, ir trečiam. Galbūt kiti labiau užsiėmę, o gal jiems neįdomu. Truputį gaila.
O štai su Dainiumi Gintalu sudarėme Poezijos pavasario almanachą tokiu pat karantininiu principu. Sėdi namie ir susirašinėji su autoriais. Akivaizdu, kad tai prailgina, apsunkina darbą. Supratau, kad popieriuje (bent man) kokius tris kartus lengviau skaityti negu ekrane. Ir daug lengviau suprasti.
Tiesa, juk ir tų almanachų esi sudaręs gi ne vieną.
Pirmąkart sudariau devyniasdešimt devintųjų metų. Tada vienas. Paskui su Mariumi Buroku ir Giedre Kazlauskaite – du tūkstančiai dvyliktų metų almanachą. O du tūkstančiai tryliktų metų – su Gyčiu Norvilu ir Antanu Šimkum. O šitas jau ketvirtas. Bet šis man labiausiai patiko, nes nebuvo, žinai, suvaržymo, kad reikia rinkti vien iš spaudos. Dabar jau buvo galima prašyti iš žmonių, bendrauti asmeniškai, ir tai buvo smagu.
O ar iš spaudos, ar ne iš spaudos, kas nusprendžia?
Rašytojų sąjungos valdyba. Dėl to velniava ir gaunasi. Kažkas pyksta dėl dizaino. Bet kad atrodo taip, kaip buvo suderinta, viskam buvo pritarta RS. O dabar štai žmonės burnoja, kaip čia blogai. Ir kažkodėl kaltina mus, sudarytojus. O mes tik dirbome ir viską derinome. Tai dėl to nuotaika šiek tiek durna. Daug darbo įdėjome. Mažiausiai – trys mėnesiai. Pagrindinėje knygos dalyje – devyniasdešimties poetų kūriniai. Paskui dar šešiolika vaikų poetų, kas visiškai nauja. Tą skyrių sudarė vienas Dainius Gintalas. O visa kita mudu kartu pasitardami. Ir svečių dar dešimt. Žodžiu, krūva tos poezijos. Neprastos poezijos.
Yra mėgstančių aiškinti, kad reiktų tą išmesti, aną išmesti, ką aš žinau… Juos pažiūrėjus, paskaičius, kurie labai mėgsta kritikuoti Poezijos pavasarį, tai gal pirmiausiai pačius kritikus reikėtų išmesti… Dažniausiai kritikuoja ne patys geriausi, o tie, kurie išvis nedalyvauja. Arba dalyvauja labai nedaug. Tas mane nuoširdžiai užknisa.
Poezijos pavasario festivalis – tai tokia erdvė, kurioje visuomet galima pasiūlyti, surengti ką nors savo. Tiesiog imti ir padaryti. Tai toks suneštinis balius. Ką atsineši, tas ir bus. Bet visos diskusijos apie festivalį pakrypsta link to, kad atseit organizatoriai blogi, o poetai… na, ką jiems liepė, tą ir skaitė, nabagėliai. Bet problema juk visiškai aiški: pernelyg daug prastos poezijos, per mažai geros.
Tritonai. 2020.06.28
Ričardo Šileikos fotografija:
Abu pokalbininkai – Benediktas Januševičius ir Ričardas Šileika – solidariai tupi Utenos kultūros centro rūbinėje.
Benedikto Januševičiaus fotografijos:
2017-03-23 Gyvavedis driežas
2017-05-09 Eglės žiedas
2019-06-05 Raudonoji gegūnė
2020-04-23 Citrinukai
2020-05-07 Baltoji kielė
2020-06-07 Žaltys
2019-04-22 Perkūno oželis leidziasi ant egles viršūnės
2020-05-12 Žiognagė
2020-06-24 Dagilis
2020-06-28 Tritonai