Irena Aleksaitė ir Beržininkų ponia

Irena Aleksaitė – žinoma vertėja, garbingų Jeronimo ir Vertėjo krėslo premijų laureatė. Ji verčia iš slavų kalbų, dažniausiai – iš rusų ir lenkų, itin reikliai atsirinkdama knygas ir jų autorius, išlikdama dėmesinga ir žaismingai, o kartu gelmingai vaikų literatūrai, ir brandiems, sudėtingiems,  intelektualaus skaitytojo besišaukiantiems tekstams.

Rezidencijoje ,,Kūrėjų rugsėjis“ Irena dalyvavo visuose renginiuose – Ceikiniuose, Kazitiškyje, Ignalinos viešojoje bibliotekoje,  padėdama kurti smagią atmosferą, skatindama ir drąsindama ateities darbams  jauniausias rezidencijos dalyves. Abiem vertėjoms – Birutei Jonuškaitei ir Irenai Aleksaitei – gilų įspūdį paliko kelionė po Rojų, Beržininkus ir kitas Dūkšto apylinkes, ypač – senųjų Dūkšto kapinių lankymas.

Irena Aleksaitė sužavėjo publiką rezidencijos atsisveikinimo vakare ,,Saulėtekio“ sodyboje, smagiai pasakodama apie vertėjų darbo džiaugsmus ir klystkelius, nuolatos tykančius lingvistinius pavojus.

Rezidencijoje ,,Kūrėjų rugsėjis“ Irena Aleksaitė vertė Ignalinos kraštui (ir ne tik jam…) aktualų Zanų giminės  palikuonės Helenos Stankiewicz pasakojimą apie II pasaulinio karo pradžią ir Dūkšto apylinkių žmonių jausenas iš knygos ,,Beržininkų ponia“ (išleista 2003 metais Lenkijoje). Pasakojant  nukeliaujama ir į kur kas vėlesnius laikus – į dvarininkės ir jos palikuonės  bandymus pažinti jau kitokią Lietuvą.

Birutės Jonuškaitės verstą šios knygos svarbią dalį skaitykite čia Birutė Jonuškaitė ir Ignalinos krašto dvarai dvareliai

Apie rezidenciją ,,Kūrėjų rugsėjis“ skaitykite čia Prie Šiekščio – Kūrėjų rugsėjis.

Wojciech Wiśniewski. Beržininkų ponia.

Pokalbiai su Helena Stankiewicz iš Zanų

1. ATĖJO NELAIMĖ

Per savo gyvenimą esu patyrusi daug dramatiškų įvykių, tačiau toji 1939 m. rugsėjo naktis užbaigė laimingą periodą, nors tuomet negalėjau to žinoti.

Iš mūsų Beržininkų dvaro netoli Vilniaus visi, galintys laikyti ginklą, išėjo kariauti, mes tarp savųjų jautėmės saugiai. Tose žemėse vyko daug karų, mūšių, sukilimų. Žinojau, ką reiškia badas, gaisras, bėgimas, turto, šeimos atminimų, žemės ir pastatų praradimas.

Įdėmiai klausėmės radijo pranešimų. Padėtis buvo sunki, bet juk mūsų kareiviai kovojo. Helis gynėsi, Varšuva laikėsi. Laukėme sąjungininkų pagalbos. Bet kai per radiją išgirdau, kad vokiečiai užėmė Krokuvą, o Maršalo kapą saugo Vermachto kareiviai, man pakirto kojas. Kritau ant kelių ir ėmiau karštai melstis, kad mūsiškiai atsiimtų miestą ir neleistų išniekinti visų lenkų gerbiamo kapo.

Klausantis jūsų pasakojimo prieš akis iškyla Lietuvos dvarą vaizduojanti Arturo Grottgerio litografija, kuri vadinasi „Gedulas“.

Mes irgi rinkomės dvaruose. Kaimynai, draugai, visi laužėme rankas, nerimavome dėl artimųjų, kurie kovėsi fronte.

Kariauti išėjo mūsų stalius Stanislovas Zenkevičius, dar Vincukas Toločka, mylimas mano vyro Kazimiero bičiulis, su kuriuo eidavo medžioti ir žuvauti, Jonas Taškūnas, Julius ir Vaclavas Sinkevičiai. Visi atėjo atsisveikinti. Kiekvienam ant kaklo užkabinau Gailestingingosios Dievo Motinos medalikėlį ant lininės virvelės ir palaiminau kaip motina sakydama: „Eik su Dievu, kaukis ir grįžk sveikas.“

Mano brolis Tomas irgi išėjo į kariuomenę, brolienė liko viena su dviem dukrelėmis. Mano vyras turėjo tokių sveikatos problemų, kad jo į armiją neėmė.

Antrą karo dieną suskambo telefonas:

– Ponia Stankiewiczowa, čia policijos komendantas Stanisławas Orkiszas,  atsisveikinu, gavome įsakymą apleisti postą Dūkšte, sudiev.

– Eikite su Dievu, – atsakiau.

Paskui atsisveikino Pasienio apsaugos korpuso vadai, kurie gavo įsakymą palikti sargybinį postą. Samantų postas, seržantas Władysławas Jezierskis, Retkuniškių postas, kompanijos vadas leitenantas Stanisławas Kłosińskis, Gailutiškių kaimas, leitenantas Szczepanas Sabowskis:

– Atsisveikiname, einame į frontą.

– Telaimina jus Dievas, berniukai.

Ar nesijautėte nesaugi, beginklė?

O ko būčiau turėjusi bijoti? Juk visi apylinkėje pažinojome vienas kitą. Baiminomės tik svetimos kariuomenės.

Saulėtą rugsėjo 17 d. rytą su Maryte Hrebnicka išsiruošėme į Dūkštą pirkinių. Liepiau į puskarietę įkinkyti bėrį Beinarą. Važiavau mylimu keliu Rojaus link, kuriuo ne kartą ėjome kartu su Kazimieru, vaikais ir bičiuliais. Ten, kur kryžiavosi keliai iš Rojaus palivarko, Vaškonių kaimo ir Beržininkų, persižengojau priešais šešių metrų aukščio kryžių su nukryžiuotoju, kurį pastatėme prašydami Dievo duoti sūnų, nes turėjome dvi dukras. Su vyru nusprendėme sūnų pavadinti Juzefu, Maršalo garbei. Kryžiaus dienomis ateidavome čia su pulkeliu tarnų, padėdavome gėlių prašydami, kad mūsų maldos būtų išklausytos.

Rojuje pasiėmiau profesoriaus Hrebnickio dukrelę – Marytę. Patraukėme gražiu vieškeliu, vingiuojančiu per daubas ir miškus. Pravažiavome Paltiškių kaimą ir nerūpestingai, tarsi karo nė nebūtų, įriedėjome į miestą.

Iškart įvažiavus stovėjo vienaaukštis namas, jame buvo įsikūrusi Červinskio krautuvė. Ten mus pasitiko labai nuoširdžiai. Daug nieko nepirkome, nes o kam? Nebuvo jokios panikos, niekas nešlavė prekių nuo prekystalių. Paskui užvažiavome į Umbraso kepyklą, kur pirkdavome trapius riestainius su aguonomis ir baltos duonos. Beržininkuose ant stalo visada būdavo rupi duona, o balta ir pikliuota – tai tikras skanėstas ir pramoga.

Pono Kunickio vaistinėje prie turgaus, kaip paprastai, buvome pakviestos arbatos su uogiene, nes ponas Stanislovas, vaistinės savininkas, buvo mūsų bičiulis. Miestelio pakraštyje, priešais pieninę gyveno mūsų daktaras Jonas Zaštautas, kurio vos prireikus būdavo siunčiami arkliai.

Kaip visada, prie savo namų su šlike stovėjo Joselis Aronas. Plačiu mostu jis kvietė į svečius. Derėjo nors valandėlei stabtelėti ir pasišnekėti. Draugavome su ta gausia šeima. Pažįstami juos vadindavo ne kitaip, kaip tik „Stankevičių Aronais“. Kiekvieną pavasarį Joselis su broliu Libereku atvažiuodavo pas mus išsinuomoti sodą. Su mano vyru sutardavo dėl kainos, pasirašydavo sutartį, pagal kurią mums priklausė 50 kap. ekscepcijos, tai yra rinktinių be jokios dėmelės obuolių, per žiemą laikomų mano siera aprūkytame rūsyje. Tai antaniniai, ananasiniai ir pepinai – nedideli raudonšoniai obuoliukai, kuriais per Kalėdas puošdavome eglutę. Per Velykas su vyru aplankydavome Aronus. Tada gerdavome košerinę pejsachuvką ir vaišindavomės puikia farširuota žuvimi, macais ir meduje keptomis morkomis – tikru skanėstu. Vaikams iš jų parveždavau nuostabių griliažinių gardumynų.

Netoli bažnyčios priiminėdavo felčeris Dovydas Teleris. Mano vyras, kai tas traukdavo jam dantį, išsitraukdavo pistoletą, pasidėdavo šalia ant stalelio ir pagrasindavo, kad ims šaudyti, jeigu suskaudės. Kabinetas buvo įsikūręs dviaukščiame gražiame mūriniame name. Dauguma namų tame miestelyje buvo vienaaukščiai ir mediniai.

Tolėliau, geležinkelio stoties link, buvo įsikūręs paštas, kurio viršininkas buvo ponas Stanislovas Mordas. Užėjome, bet jokių laiškų mums nebuvo. Į stotį nevažiavome, nors jos viršininkas, miestelyje vadinamas „raudona kepurėle“, ponas Stanislovas Račinskis, visada turėdavo šviežių naujienų. Šalia Telero buvo restoranas „Zorza“, į kurį reikėjo palypėti kelis laiptelius, bet ten užeidavo tik ponai, moterims nederėjo ten rodytis, netgi per trečiadienio turgus, kai į miestelį atvažiuoti buvo tiesiog privalu. Atsirado netgi toks priežodis: „Po trečiadienio turgelio restoranan dėl taurelės“. Anksčiau lankydavomės pas vaitą, vėliau – pas seimo deputatą Joną Šeiką, kuris dabar buvo išėjęs kariauti.

Miestelyje visi vienas kitą pažinojo ir kas valandėlę atsakydavai į malonų pasisveikinimą, nusilenkimą. Tą giedrą rugsėjo dieną, kai saulėje visomis spalvomis mainėsi medžių lapai, o vidurdienį viskas tarsi sustingo be judesio, nemaniau, kad tokį ramų Dūkštą matau paskutinį kartą.

Išvažiuojant iš miestelio išgirdome burzgiant atskrendančius lėktuvus su raudonomis žvaigždėmis. Iš vieno išlindo kažkoks mažas daiktelis tarsi degtukas, kuris ėmė augti tiesiog akyse, paskui atitrūko ir statmenai kaip pieštukas krito žemyn. Buvome jau už geležinkelio ir pasukę dvaro link. Iš dešinės mums buvo alksniais apaugęs raistelis, iš kairės – Persvėto ežeras ir toliau baltas Dūkšto dvaras. Staiga orą sudrebino sprogimas, paskui kitas. Buvo bombarduojamas Dūkštas.

Arklys pasibaidė, bet jį sulaikiau. Nusprendėme, kad pralaukti antskrydį būtų geriau išlipus. Pririšau arklį prie tiltelio ir susiriečiau nedideliame griovyje. Marytė pasislėpė po tilteliu, nors sakiau jai, kad tai nėra saugu. Pažvelgiau į dangų. Skrido antra priešo lėktuvų rikiuotė. Šaudė iš kulkosvaidžių, net tiško vandens fontanai. Staiga kažkas šalia manęs ėmė krutėti – netoliese berniukas kasė bulves ir išgąsdintas šūvių čia pasislėpė.

– Ar moki poterius? – paklausiau.

Jis linktelėjo galvą, ir mes kartu ėmėme kalbėti:

– Melskis už mus, šventoji Dievo Gimdytoja…

Kol pabaigėme, lėktuvai nuskrido. Marytė išlindo iš po tilto, sėdome į puskarietę, ir tada virš Beržininkų pamačiau dūmus.

Uždrožiau arkliui botagu. Kai atvažiavome, jau degė daržinė, kluonas ir šiaudų kūgis. Išsigandęs valdytojas pabėgo į mišką su visais raktais. Kazimieras bandė išlaužti duris, numušti spynas, kad išgelbėtų mašinas, bet dūmai ir ugnis neleido to padaryti. Tvirtų durų buvo neįmanoma išlaužti. Vaikai su žindyve Ona Abramovič ir bona Tonia Buinevič pasislėpė tankiame eglių špaleryje prie dvaro. Niekam nieko blogo nenutiko. Jauniausias Juzis vienoje rankytėje laikė duonos riekę, kitoje – šoninės griežinėlį. Visą bombardavimą praleido sėsėdamas po plačiu žindyvės sijonu.

Antskrydžio metu sudegė visos mašinos, kuliamoji ir neiškulti javai. Pusrūsyje įrengtame sandėly prie kluono laikėme dėžes su nuostabiais Beržininkų ananasiniais obuoliais; kiekvienas obuolys buvo įvyniotas į minkštą spalvotą popierių. Viskas sudegė, ir visoje apylinkėje pakvipo keptais obuoliais.

Vakare visa šeima kartu su tarnais suklaupėme bendrai maldai dėkodami Dievui, kad likome gyvi ir turime stogą virš galvos.

Naktį iš rugsėjo 23 į 24 d. mus pažadino garsus trankymas į duris. Pašokę iš gilaus miego negalėjome suprasti, kas dedasi. Buvo dvi valandos.

– Kas ten? – paklausiau.

– Otkryvaj, – išgirdau atsakymą.

Įgriuvo iki dantų ginkluoti vyrai, ant kaklo pasikabinę žibintuvėlius, rankose laikydami šautuvus su durtuvais. Vienas prikišo man peilį į tarpumentę ir paklausė:

– O tu kas tokia?

– Šeimininkė.

Jaučiau, kad jie bijo, ir baimę maskuoja riksmais ir piktumu. Liepė man eiti pirmai ir nuvesti į palėpę. Ieškojo mūsų kareivių, policininkų. Grasino, kad jeigu ką nors rasią – kokį žmogų arba ginklų, sušaudysią mus kaip šunis. Perėjome visą palėpę. Kai grįžau, kabinete radau Kazimierą, apsuptą trenkiančių prakaitu, purvu ir degutu enkavedistų. Pranešė, kad jie čia liksią, o mes galį eiti miegoti. Galime būti  ramūs, niekas nedings. Išeidama norėjau pasiimti tėvo dovanotą neseserą su manikiūro reikmenimis, bet bolševikų karininkas pasipiktino, kad drįstu manyti, jog jie galėtų jį pavogti.

– Namuose, kuriuose apsistoja Raudonoji Armija, niekas nedingsta, – riktelėjo jis.

Nuėjome į vaikų kambarį, bet negalėjome sumerkti akių. Rytą kabinete radome tuščius stalčius. Dingo viskas, kas turėjo nors kokią vertę. Bibliotekos spintos, kurioje Kazimieras laikė žemės ūkio knygas, durelės buvo išdaužtos, nors pati spinta nebuvo užrakinta. Iš knygų buvo išplėšyti lapai suktinėms.

Virtuvėje viryklėje degė ugnis, o ant jos stovėjo puodai ir prikaistuviai su maistu. Po valandėlės atbėgo dukrelės, išsigandusios to, ką pamatė vištidėje. Kareiviai šaudė vištas ir kalakutus, perpjaudavo kaklus. Visi paukščiai buvo kruvini. Turėjau 60 vištų, 50 žąsų, 30 kalakutų. Tik vienas senas kalakutas įstengė perskristi keturių metrų aukščio tinklą ir pasislėpti eglyne. Namo grįžo tik tada, kai išėjo bolševikai. Koks džiaugsmas mus apėmė! Jautėmės taip, tarsi būtume atgavę kokį artimą žmogų.

Namuose tvyrojo baisi smarvė. Kareiviai virė blogai nupeštus ir neišdarinėtus paukščius, be to, rūkė machorką. Atrodė išbadėję, nes puolė valgyti vos apvirusią mėsą. Kieme gulėjo keturios nušautos paršavedės, o jų dideliuose pilvuose dar krutėjo gyvi paršiukai, kuriems jau nebuvo lemta ateiti į šį pasaulį. Jaunus, lenkiškos veislės veršelius, kurių buvo trylika, ištiko toks pat likimas. Melžiamos karvės buvo išdalintos aplinkiniams kaimiečiams, kurie tokios progos nepraleido. Visi arkliai buvo paimti kariuomenės žinion. Nedaug trūko, kad būtų nušovę mano dukrelę Krysią, kuri pakibo ant mylimo šviesaus bėrio Mardingulo kaklo vildamasi, kad šitaip jį išgelbės. Kažkoks palankus žmogus, žinantis, ką gali padaryti bolševikai, atplėšė ją nuo arklio. Paskui ilgai negalėjau jos nuraminti.

Per vieną dieną iš mūsų atėmė viską, ką per daugelį metų sukaupėme sunkiu triūsu. Liko tik tikėjimas Dievu ir dėkingumas, kad likome gyvi ir esame kartu. Iš karininko išprašiau pačią prasčiausią, ligotą karvę, kuri duodavo tris su puse litro pieno. Savo vaikams.

Beržininkuose turėjome kelis medžioklinius šautuvus ir revolverius savigynai: gražiai inkrustuotą vyro lygiavamzdį dvylikto kalibro, dvivamzdį šešiolikto kalibro. Šaudžiau juo į vanagus, puolančius vištas kieme ar tvenkiniuose gaudančius karpius. Dar turėjome šiuolaikinį dvidešimto kalibro šautuvą, padovanotą tėvo, iš kurio gebėjau per 120 žingsnių nušauti kiškį, naganą su būgnine apkaba, parabelį, vyro kavalerijos laikų brauningą ir moterišką pistoletuką, telpantį baliniame rankinuke – brolio dovaną. Tiesą sakant, brolis turėjo didžiausią visoje apylinkėje šaunamųjų ginklų arsenalą. Mano sūnui per krikštynas padovanojo lenkišką kardą, kurį pakabinau prie lovytės.

Kai prasidėjo sovietų bombardavimas, vyras visus ginklus suvyniojo į alyvuotus skudurus ir paslėpė po dvigubomis ratinės grindimis. Rugsėjo 24 d. apie pietus dvarą apsupo keturi tankai, nes kažkas bolševikams įskundė, kad iš mūsų namų buvo šaudoma į sovietų lėktuvus. Vadas nusivedė vyrą į kabinetą tardymui ir pareikalavo atiduoti kulkosvaidžius. Paskui išvedė mus į kiemą ir sustatė veidu į sieną – Kazimierą, mergaites ir mane su Juziuku ant rankų. Tyliai meldžiausi manydama, kad tai jau paskutinė mūsų gyvenimo valandėlė. Bolševikai pranešė, kad jei dvare ras ginklų, visus sušaudys.

Tada naujasis sodininkas, Andrzejus Kozłowskis, užsimetė peleriną ir nuėjo į ratinę. Kratą bolševikai pradėjo nuo dvaro, o sodininkas tuo tarpu po pelerina išnešė ginklus, sėdo į valtį ir ežere nuskandino visą mūsų arsenalą.

Stovėjome prie sienos, o iš namo išėjo didžiai ligota ir prastai besiorientuojanti teta Marija Stankiewicz Kalicka iš Adamovo. Rankoje laikė Aušros Vartų Mergelės Marijos paveikslą ir rypavo:

– Meldžiuosi, kad Dievas jus apsaugotų, – ir žegnojo dvaro kampus, kur stovėjo tankai.

Červonoarmeicai iš nuostabos prarado amą, o kad nieko nerado, netrukus išsinešdino.

Bet nepraėjo nė valanda, ir ant arklių, kuriuos iš mūsų pagrobė, atjojo enkavedistų patruliai. Vyrą vėl nusivedė į kabinetą. Tada į Keižių kaimą pasiunčiau sentikės Marusios, neprisimenu jos pavardės. Ji buvo gražiausia mergina apylinkėje, dirbo pas mus. Enkavedistai reikalavo, kad kas nors paliudytų, jog nepersekiojome koomunistų, nors mūsų kraštuose nedaug jų ir buvo.

Marusia greitai atlėkė arkliais ir garsiai rusiškai sušuko:

– Pažįstu jį! Niekada nieko nėra apgavęs. Žmonėms buvo labai geras. Paleiskite jį!

Na, Kazimierą ir paleido.

Jiems išvažiavus pamaniau, kad Kazimierui reikėtų pasislėpti pas kokius nors draugiškus žmones, antraip jį persekios, tardys, grasins sušaudyti. Jis užsimetė rudinę, persijuosė žvejų tinklu ir išėjo. Dar tą pačią dieną pasirodė enkavedistų būrio vadas. Neatrodė esąs geras žmogus. Išsitraukė pistoletą ir liepė parodyti, kur užkasiau auksą. Esą vietiniai žmonės matė, kad jį užkasinėjau. Vaikščiojome aplink namą, palei eglių špalerį, netgi į atokesnes vietas.

– Turbūt užkasei čia! – šūkavo. – Parodyk, nes nušausiu!

Šį kartą nebijojau grasinimų, suvokiau, kad mano gyvybė Dievo, o ne šito bandito rankose. Geležiniu virbu smaigstė žemę, kur, kaip jam atrodė, buvo neseniai kasinėta. Bijojau, kad neužeitų skardinių dėžių, kuriose karui prasidėjus paslėpėme lydytą sviestą. Iškart po gaisro papuošalus ir auksą norėjau paslėpti maumedžių miškelyje prie sodo. Kartu su Kaziuku ir valdytoju Juozu Milašium ketinome maišelį su brangenybėmis pakabinti medyje. Bet pagalvojome, kad dieną kas nors galėtų jį pastebėti, ir viskas prapultų. Tos brangenybės – prosenelių, senelių, motinos, tėvo palikimas, Kazimiero dovanos – buvo didelės vertės, tikras kapitalas. Tarp jų buvo prosenelės Jadvygos Zanienės, mergautine pavarde Fergus, mėnulio formos sagė su aštuoniolika briliantų – meistriškas Venecijos juvelyrų darbas. Galiausiai paslėpėme jas ant aukšto.

Ar rugsėjo mėnesį žuvo kas nors iš artimųjų?

Visi grįžo iš karo, bet ne į laisvą Lenkiją. Gal padėjo tie medalikėliai, kuriuos daviau atsisveikindama.

Visiškai išgrobstytame Dūkšto dvare pasirodė mano vyresnysis brolis Tomaszas, šeimoje vadinamas Musiku. Deja, lietuviai iškart jį suėmė ir pasodino į kalėjimą Vilniuje.

Senelė Antanina Francuzowiczowa, primo voto Daugėlienė, labai dėl to išgyveno. Musikas buvo jos mylimiausias anūkas. Ji gyveno Gerkonyse, mažame palivarke per tris kilometrus nuo Beržininkų. Kelias dienas senelė ruošė į kalėjimą siuntinį. Lygino baltinius, suomiškus medžioklės batus sutepė žuvų taukais. Jai tai buvo nelengvas darbas, bet norėjo viską suruošti savo rankomis. Kitą dieną negalėjo atsikelti. Pasikvietė kunigą. Paprašė manęs alaus ir rupios duonos su druska, kurių atvežti, nepaisydama vėpūtinių ir pūgos, pasiunčiau į Dūkštą.

Nesitraukiau nuo jos nė per žingsnį. Prašė, kad kalbėčiau apie Musiką. Pasakojau jai visokias gražias ir smagias istorijas. Pildžiau kiekvieną jos norą. Kai taisydavau pagalves, mačiau, kad senelės veido bruožai darosi vis aštresni, o akys žvelgia kažkur į tolį. Paskui tyliai pakartojo:

– Duok, Dieve, Musikui sveikatos, o mums duok Lenkiją, Dieve.

Ant kaklo turėjau kryželį su Šventojo Kryžiais šipuliukais. Padaviau senelei pabučiuoti. Paskui su mama ir teta Vanda suklaupėme ir tyliai kallbėjome litaniją. Mama uždegė grabnyčią ir padavė senelei, kuri tvirtai ją suėmė. Taip mūsų mylima senelė užmigo amžiams. Širdis neišlaikė Lenkijos žlugimo, Musiko arešto ir gimtųjų dvarų turto, kurį Pirmojo pasaulinio karo metais išsaugojo nuo vokiečių, išgrobstymo.

Norwidas eilėraštyje „Fatum“ rašo:

„Atėjo pas žmogų atėjo nelaimė tarsi žvėris

Ir įsmeigė pikta lemiantį žvilgsnį į duris…

Lūkuriuoja… Gal dar padelsti…

Ar įstengs žmogus jos išvengti?“

Stengėmės nepasiduoti nelaimei, oriai ją priimti, nes, matyt, taip norėjo Apvaizda. Nors nugalėti, mes nepasidavėme. 1940 m. netekome vyresniosios dukrelės, trylikametės Marysios. Praėjus trims dienoms po jos laidotuvių, birželio 15 d., antrą kartą įžengė sovietai.

Marysia buvo labai geras vaikas. Padėdavo ligoniams. Staliui Stanislovui Zenkevičiui, kuris susirgo džiova, statydavo taures. Kapinėse palaidojo jo mažą, vos kelių savaičių amžiaus, dukrelę Elenutę. Kas galėjo pamanyti, kad po mėnesio palaidosime ir ją. Marysia buvo geros širdies ir niekada nekėlė mums rūpesčių. Jau sunkiai sirgdama tarė:

– Mamyte, nunešk mano aukso žiedą į Aušros Vartus ir paprašyk Dievo Motinos, kad leistų man pagyventi ilgiau.

Karštai už ją meldžiausi. Jai prasidėjo smegenų žievės uždegimas džiovos fone. Ligą atnešė sovietai, kurie išvarė mus iš namų. Bet skaudžiausia, kad dideliame kambaryje, kuriame mirė Marysia, jau kitą dieną sovietai grojo armoške ir liepė šokti, nes nugalėtojams negalima atsakyti. Šaipėsi, kad laukti nebeturime ko, nes Lenkijos nebebus, todėl turime džiaugtis sovietiniu rojumi. Aiškinau, kad nešoku, nes ką tik praradau mylimą vaiką. Bet jie šoko toliau ir neleido man išeiti iš salono. Toks yra pasaulis ir tokie yra žmonės. Bolševikų kareiviams nerūpėjo, kad man skauda širdį, kad gedžiu. Mūsų dukrelė nuėjo pas Dievo Motiną, priklaupė prie savo globėjos kojų. Nuėjo, kad patirtų laimę danguje. Matyt, taip turėjo būti. Žino tik Dievas, juk niekas, išskyrus jį, žinoti negali.

Kai antrą kartą mums buvo liepta palikti dvarą, atėjo mūsų artimiausias kaimynas, profesorius Adomas Hrebnickis, Kazimiero dėdė, nusiėmė šiaudinę plačiabrylę skrybėlę, žemai nusilenkė man kaip didelei poniai, nors toji jau nieko nebeturėjo, ir tarė:

– Halečka, mano namai yra jūsų namai.

Tad susiruošėme į Rojų. Prie durų privažiavo redluvka – drobe išklotas vežimas, nes juo buvo vežiojami sėkliniai dobilai. Išsinešėme tai, ką mums buvo leista pasiimti iš viso turto: drabužius, baltinius, puodus, kibirus. Mus lydėjo šunys: vilkšunis Mikusis, taksai Žučekas ir Muška. Enkavedistai mus skubino, šaipėsi, kai pasiėmiau Aušros Vartų Dievos Motinos paveikslą, kuri mus globojo Beržininkuose. Aš neverkiau, laikiau galvą aukštai iškėlusi. Tada galvojau, kad Tomas Zanas-Spindulingasis – mano prosenelis, kurį irgi išvarė iš Vilniaus – didžiuotųsi manimi, nes neparodžiau priešui savo silpnumo.

Apsigyvenime Rojuje pas dėdę. Kazimieras glaudėsi pas žmones, nes nuolatos buvo ieškomas. Bet mus atlydėjo tarnai, visa Toločkų šeima, su kuria dalinomės vargais ir džiaugsmais. Dabar gyvenau viename kambaryje su teta Vandzia Kawalcova iš Slonskų, jos sūneliu Raimundu ir dviem savo vaikais. Šiaip taip įsikūrėme, vaikams patiesėme čiužinius ir spintomis perskyrėme kambarį. Vakarais vaikštinėdavau pievose prie Beržininkų dvaro, kur bolševikai numetė mano fortepijoną, nes neįstengė išsivežti. Per lietų uždengdavau jį apsiaustu ir pelerina. Su juo siejosi daugybė gražių prisiminimų. Kai bolševikai galiausiai išėjo, nugabenome jį į dėdės Hrebnickio dvarelį. O paskui vėl atėjo nelaimė. Dėdė Hrebnickis patyrė insultą ir netrukus mirė. Buvo 1940 m. gruodis.

1941 m. birželį prasidėjo lenkų vežimas į Sibirą. Mano motina, Teresė Zanienė, gyvenanti netoli Gerkonių palivarko, išsivežė vaikus į Vilnių ir paslėpė juos geležinkelio darbininkų gyvenvietėje Konduktorių gatvėje. Pro Vališkų kambario langą mačiau, kaip kasdien auštant gyvuliniais vagonais lenkai išvežami į Sibirą.

Po tų įvykių praėjo beveik šešiasdešimt metų, o jūs taip aiškiai viską prisimenate.

Seni laikai įsirėžia į atmintį, įsirėžia netgi tie įvykiai, kuriuos būčiau  linkusi pamiršti.

Kartais sapnuoju, kad lauke vasara, ankstus rytas, šildo saulė. Išeinu pro Beržininkų dvaro virtuvės gonkas prie mažo šaltinio, iš kurio semdavome vandenį arbatai, kol dar nebuvome išsikasę naujo šulinio. Vadinome jį versme. Einu basa, po kojomis jaučiu rasotą žemę, ir toji tyla man kelia nerimą. Negirdžiu lojant šunų, negieda gaidžiai, nežvengia arkliai. Nesigirdi nei paukščių giesmių, nei bičių dūzgimo. Ant kalvelės prie šaltinio auga tamsios, sunokusios žemuogės. Jaučiu esant čia kažką labai brangų, bet jo nematau. Girdžiu ritmingai plakant savo širdį. Žiūriu į kruvinai raudonas, sunokusius žemuoges. Nedrįstu jų rinkti, nors norėčiau paragauti, pasimėgauti jų aromatu. Mane vis labiau kankina troškulys, iki šaltinio liko vos keli žingsniai. Tuoj tuoj panersiu į jį rankas. Bet staiga pasidaro aišku, kad niekados neprieisiu prie šaltinio, nenumalšinsiu troškulio.

Ar vėliau kas nors iš šeimos narių buvo nuvažiavęs į Beržininkus?

Krysia, mano duktė, nuvažiavo ten 1986 m. rudenį, ją pakvietė mūsų senasis ūkvedys Vincas Toločka ir jo žmona Anciutka. Tai aš juos supiršau. Vinco tėvas irgi buvo mūsų ūkvedys, turėjo septynis vaikus. Jo sūnūs dirbo pas mus vežėjais, sodininkais, piemenimis. Po tėvo mirties ūkvedžiu tapo jo vyriausias sūnus Mykolas, o paaugę broliai ėjo pas mus tarnauti. Jie buvo mūsų draugai, ne „distanciniai“, bet artimi, kaip šeima. Toločkos pirmieji išsiuntė siuntinį mano vyrui, kai tasai atsidūrė lageryje.

Labai nervinausi, kad Krysia važiavo į Sovietų Sąjungą, bet uždrausti negalėjau. Juk norėjo pasimelsti ant sesers, senelės, dėdės kapų, pamatyti senąjį giminės lizdą, ežerus, miškus, pievas. Karštai meldžiausi už ją ir sudėjau tokią maldą Gailestingajai Dievo Motinai:

„Per šventąjį Tadą Judą, kuris išprašė man daugybę Dievo Motinos malonių. O šventasis globėjau, šventasis Tadai, išklausyk manęs nusidėjėlės. Grąžinai Kaziui laisvę. Ketverius metus kartojau dėl Tavęs novenas. Kazys grįžo ir gyveno su mumis dvidešimt ketverius metus. O šventasis globėjau, dar kartą manęs išklausęs, paprašyk Švenčiausiąją Dievo Motiną, kad globotų Krysią, kuri nori Aušros Vartuose nusilenkti Motinai, pabučiuoti mūsų šventą žemę.“

Krysia išbuvo ten dvi savaites. Aplankė daugybę pažįstamų, pirmiausia Toločkas, kurie išsiuntė jai iškvietimą. Širdingi, artimi, mylimi, jie dar laikosi, nors jau sulaukę gražaus amželio. Vincas po insulto, o Anciutka serga cukralige ir ją kamuoja aukštas spaudimas. Gyvena Vilniuje.

Dūkšte Krysia apsistojo pas Joną Taškūną, kuris miestelyje turi namą. Nors lijo, Jonas kartu su mylimu šuneliu laukė kieme. Pamatęs Krysią apsiverkė. Vilnietis Bronius Taškūnas, nors namuose gulėjo po insulto, pasveikino Krysią tarsi čia aš būčiau atvažiavusi. Tiesiog sunku aprašyti tų žmonių vaišingumą. Lenkijoje tokio vaišingumo beveik nepamatysi. Prieš Krysiai atvažiuojant papjovė veršelį, prigamino visokių skanėstų. Padarė net specialių lietuviškų sūrių. Mylimi žmonės!

Krysia nuėjo pasimelsti ant Marysios kapo. Kryžius stovėjo, niekas nebuvo nugriauta, viskas dailu, sutvarkyta. Šalia esantis dėdės Adomo kapas labai gerbiamas. Visi dėdę gerbia kaip didį profesorių pomologą. Deja, prie jo pavardės pridėjo raidę „s“, ir dabar jis laikomas lietuviu, nors viename Rojaus dvare įkurto muziejaus stende eksponuojamas prieškarinis dėdės Hrebnickio pasas, kuriame kiekvienas gali perskaityti, kad jis buvo lenkas. Dėdės kapas apsaugojo mūsų artimųjų kapus nuo sunaikinimo.

Daug toliau kapinėse yra tetos Klementinos Medekšienės iš Weyssenhoffų, maršalkos Bieganskio iš Griškiškių sesers, kapas. Jis nugriautas, apaugęs žolėm, likusi tik geležinė tvorelė. Panašiai atrodo ir kiti  mūsų giminės kapai. Ten, kur 1945 m. bolševikai sudegino bažnyčią, stovi paminklas tapytojui Rustemui, kuris ištapė tą nepaprastai gražią iš maumedžių pastatytą bažnyčią. Po juo – užbertos katakombos su mūsų protėvių Rudaminų-Dusiackų, Bieganskių, Daugėlų, bevardžių 1863 m. sukilėlių palaikais. Išliko tik dideli, iš geležies kalti vartai ir akmeninės tvoros fragmentas. Girdėjau, kad Dūkšto ir aplinkinių kaimų gyventojai renka pinigus bažnyčią atstatyti. Duok Dieve, kad ji vėl stovėtų ant Dūkšto kalvos.

Dūkšto dvaro rūmai remontuojami. Daugelį metų jame buvo įsikūrusi vietos tarybinio ūkio žemės ūkio mokykla, o ant frontono į akis krito didelis užrašas: „Tegyvuoja komunizmas – šviesi pasaulio ateitis“.

Beržininkų dvaras irgi labai apleistas, bet stovi. Ten gyvena aštuonios šeimos. Virtuvėje įsikūrė krautuvė, kuriame beveik nieko nėra pirkti. Namas baisiausiai apleistas, niekas nieko neremontuoja, langų rėmai seniai nematė dažų. Jis pamažu sminga į žemę. Atrodo kaip senukas, kuriam jau niekas nenori ištiesti rankos. Krysia su Jonu Taškūnu nuvažiavo prie Persvėto ežero Dūkšte.

Ji atvežė man augalėlių nuo Marysios kapo, ežero akmenukų, žolės, samanų. Vis mažiau žmonių prisimena senuosius laikus, laikas daro savo. Dūkšto geležinkelio stotyje bilietus parduoda Mykolo Taškūno duktė Emilė. Išbėgo iš kasos ir apkabino Krysią.

Įspūdžiai iš Vilniaus nelinksmi. Krysia tiesiai iš stoties nuėjo prie Aušros Vartų, o prieš išvažiuodama atsisveikino su Dievo Motina. Nupirko man Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslėlį mediniame ovaliame rėmelyje. Kai žiūriu į ją, atrodo esanti dar liūdnesnė.

Krysios kelionė neapsiėjo be nuotykių, bet, laimė, bėdų pavyko išvengti.

Kai Juzis pasitiko ją Varšuvos stotyje, Krysia tarė:

– Ačiū Dievui, jau esu Lenkijoje.

Atvežė man Vilniaus duonos, kuria iškart pasidalinau su artimaisiais.

Daug vakarų praleidome su Krysia, kai ji pasakojo man savo kelionės smulkmenas. Jai labai pasisekė, nes muitininkai, kurie tikrino visų bagažą, į jos lagaminą nė nepažvelgė. O ji turėjo daiktų, kurių į Sovietų Sąjungą vežti negalima – daugybę šventų paveikslėlių, keturiolika rožinių, Gailestingosios Dievo Motinos medalikėlių. Dievo Motina ir šventasis Tadas Judas išklausė mano maldų. Taip pat ji vežė daug vaistų pažįstamiems ir draugams.

Dabar, kai Lietuva laisva, ar norėtumėte nuvažiuoti į Beržininkus?

Nors man aštuoniasdešimt penkeri, jaučiuosi turinti pakankamai jėgų ten nuvažiuoti. Tačiau tikiu Krysia, kuri sako, kad nereikėtų to daryti, nes pamačius, kaip ten viskas dabar atrodo, man plyštų širdis.

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė