Aš ‒ Aušrinė Kurgonaitė. Man 17 metų ir aš labai nemėgstu rašyti apie save. Mokausi Garliavos Jonučių gimnazijos II klasėje. Esu Borutaičių draugijos narė. Mąstau, kuriu ir ieškau, tik dar gerai nežinau ko – įdomių žmonių, gal įdomios savęs. Fotografuoju, filmuoju, piešiu, groju ir rašau. Manau, visa mano kūryba, pradedant nuotraukomis ir piešiniais sąsiuvinių paraštėse ir baigiant trumpomis novelėmis ir eilėraščiais, gali apie mane pasakyti daug daugiau nei aš pati.
Prasidėjo gyvenimas
Jaučiausi kaip mažas vaikas, priskretęs prie vyresniojo brolio, norintis būti kaip jis, erzinantis visus aplink, nesuvaldoma šypsena besistengiantis sugerti viską, kas tuomet buvo aplink ‒ temstantys debesys virš galvos, pavasario atgarsių prisigėrusi vėsa, už nugaros susirinkę gražūs studentai ir vyresni žmonės (ne mažiau gražūs), geriantys alų, ant mūsų staliuko stovintys uogų kokteiliai, įsirėžiančios geros muzikos vibracijos, banguojančios iš garsiakalbių visai čia pat, ir, svarbiausia, tokią teigiamą, uždegančią energiją spinduliuojantys muzikantai ant scenos.
O, kaip jie grojo, kaip jie dainavo ir kaip jie mane stebino. Besiplakantys akordai ir aiškios atskiros elektrinių gitarų natos, drebinantis bosas, trankūs būgnai su lėkščių griaustiniais ir lakoniškomis vilnimis, sodrūs vokalistų balsai ir jų išliejamos aukštos natos. Odiniai mielai besišypsančių ir arogantiškų vokalistų švarkai, bosistai, taip nuoširdžiai šokantys po sceną arba besitaškantys prakaitu nusivilkę marškinėlius, įsijautę, galvas purtantys, plaukus apsivynioję turbanais, arba gražiai įraudę būgnininkai ir dar vienas kuklus gitaristas su ritminiu stratokasteriu. Sintezatorius, miklių, raumeningų rankų dėka skleidžiantis roko ritmus, bet vis vien primenantis disko laikus, nes jis juk visgi sintezatorius. Aptemptos kelnės, odinės striukės, susiglamžę iš kažkur ištraukti marškinėliai su neaiškiais užrašais ir platūs marškinėliai be rankovių, tik dar labiau išryškinantys raumeningus kūnus. Cigarečių dūmai, nerūpestingas juokas, mergaitės ryškiais plaukais ir storapadžiais batais, berniukai juodais drabužiais ir tvirtomis rankomis, apglėbusiomis mergaites. Ore įsigėręs jaunatviškas nerūpestingumas, besisklaidanti šiluma, ryškios melsvos ir rausvos scenos lempos ir sustojęs laikas.
Mano krauju tekėjo muzika, ir aš vis stipriau plakančia širdimi dar norėjau padidinti spaudimą, bet, ak, tai buvo beprasmiška, nevaldoma, nekontroliuojama. Muzika būtų tekėjusi kaip ir anksčiau, net jei būčiau persipjovusi venas.
O, jei tik tu būtum buvęs ten, gal būtum pirštais užmerkęs mano vokus, gal būtum supratęs, kad tai viskas, kuo aš noriu gyventi.
Melancholija
Ant suolelio sėdėjo mergina. Akis nuleidusi bato galu trynė murziną medžio lapą į pilką grindinį. Jai už nugaros po ryškiai apelsininius lapus braidžiojo Melancholija. Mergina juto ją už savęs, bet nekreipė dėmesio. Tiesą sakant, jausdavo ją visada ir jau priprato.
Melancholija buvo padaras žmogaus pavidalu, bet visai ne žmogus. Jos oda buvo mėlyna, mėlynesnė už Yves Klein mėlyną ir žvilgėjo lyg šilkas, bet palietus kūną nukrėsdavo šiurpuliai, nes oda buvo šiurkšti kaip katės liežuvis. Plaukai lengvučiai ir gaudantys saulės spindulius, bet tie, kurie atsispindėdavo nuo žvilgančių plaukų ir pasiekdavo žmogų, buvo dygūs ir skaudžiai šaldė. Mergina nežinojo, kokios spalvos Melancholijos akys, niekas nežinojo. Melancholija visada būdavo užsimerkusi, kartais svajingai, kartais piktai susiraukusi, dažniausiai akys būdavo užmerktos mąsliai.
Vėjas pūtė švelnus. Per švelnus lapkričiui. Mergina labai stipriai užsimanė apelsinų sulčių.
Melancholija tyliai prisiartino iš nugaros. Ji nieko nepajuto. Melancholija ilgu kaulėtu mėlynu pirštu švelniai perbraukė per merginos viršugalvį, piršto galiuku nuvedė prie smilkinio, vos juntamai bakstelėjo į skruostikaulio įdubimą.
‒ Žinau, kad tu čia, ‒ tarė mergina.
Ji svajingai pažvelgė į tolį, ir staiga širdį suspaudė ilgesys. Ji pasiilgo visko, ko niekada nematė, neturėjo ir nebuvo sutikusi. Ji pasiilgo ilgų karštų naktų Meksikos miestų lūšnynuose. Pasiilgo džiaugsmingo nuovargio po ilgos kelionės mašina. Pasiilgo prisimerkusių mylimojo akių. Pasiilgo svaiginančio oro gurkšnio po ilgo bėgimo nuo to, kas vijosi. Pasiilgo vietų, apie kurias net nežino, ir žmonių, kurių niekada nematė.
Merginos plaukai pražydo. Kiekvienas centimetras, prie kurio buvo prisilietusi Melancholija, sužibo žibutėmis. Melsvos gėlių galvutės trapiai kilo į viršų. Ties viršugalviu, ties smilkiniu, skruostikaulio įdubimu.
Mergina prisiminė draugo akis. Jose galima rasti Meksikos karštį. Rytinės kavos puodelis. Jis pilnas džiaugsmingo nuovargio. Susiliejusios miesto šviesos grįžtant autobusu namo. Jos kartais panašios į jaukias prisimerkusias akis. Oro gukšnis po penkių minučių begarsio juoko svaigina.
‒ Tu man kaip sena draugė, ‒ mergina kreipėsi į Melancholiją.
Melancholija plačiai išsišiepė parodydama oranžinius dantis. Ore pasklido gaivus apelsinų kvapas.