Fotografavo Auksė Žiūkienė
Vieną penktadienio rytą į darbą ruošėsi toks Antanas, medkirtys. Antanas buvo draugiškas, rūpestingas ir padedantis, kam reikėdavo, parūpindavo medienos.
Antanas, kaip visada, dainuodamas keliavo į darbą – miško karaliją. Žingsniuodamas pro mišką pamatė didelį, gražų medį. Medkirtys puolė kirsti, bet jam nepavyko. Antanas užsispyręs, todėl pabandė dar kartą, bet ir šis kartas buvo nesėkmingas. Nesuprato, kas vyksta, kodėl kirvis kaip į akmenį kerta, medžio kamienas kietas lyg plienas.
Sulaukė vakaro. Nepasidavė. Tuoj pailsėjęs medkirtys ėmė tyrinėti stiprųjį medį, spėliojo, kodėl negali jo įveikti. Nuskynė keistai vakaro tyloje žybsintį lapelį, ėmė tyrinėti. Lapelis tarsi iš pasakos: visas švytėjo ir ant jo buvo matyti visokiausi žodžiai.
Nuo to laiko medkirtys vakarais ateidavo pasigrožėti tikrai įspūdingu medžiu, jis jausdavo, kad jo galvoje tarsi rasdavosi naujų žodžių, gražių minčių. Apimtas malonaus jausmo grįždavo namo. Bet miestelio gyventojai pastebėjo, kad Antanėlis iš miško grįždavo be jokios medienos, tad ėmė skųstis, įtarinėti apsėdimu. Gal raganos užbūrusios rūpestingąjį Antaną. Miestelio gyventojai nutarė išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas.
Keli miestelio gyventojai pasekė medkirtį, stebėjo, kaip jis vakarais kalbėdavo, rodos, su kiekvienu medžio lapeliu, juos glostydavo, kažką šnabždėdavo. Apstulbę ir nieko nesupratę žmonės grįžo į miestelį papasakoti, ką regėję, ką supratę ir ko nesupratę.
Kitą dieną vienas supykęs gyventojas pasiūlė šį medį nukirsti, visi, žinoma, pritarė, tik ne medkirtys. Visi vorele miesto gyventojai atėjo su kirviais ir ėmė pliekti medį, šimtai kirčių žalojo stiprųjį didvyrį. Medkirtys prieš visus buvo bejėgis, todėl puolęs ant kelių prieš medį ir verkęs upeliais. Žmonės kirsdami medį prarasdavo savo žodžius, kai kurie tą pastebėjo – nerasdavo žodžio minčiai pasakyti.
Atėjo vakaras. Kirtis po kirčio, matyt, dar nė pusės neįveikta… Pavargo žmogeliai kirsti, ėmė traukti namo. Mojo ranka nerasdami net žodžio nusivylimui išreikšti. Medkirtys ašaromis paplūdęs puolė prie medžio, ėmė jį glostyti, atsiprašinėti. Jo ašaromis suvilgytas medžio kamienas ėmė gyti. Suprato miestelio gyventojai, kad pasipriešinti Kalbos jėgai nelabai gali. Tą medį vadino Kalbos medžiu, jį puoselėjo ir rūpinosi. Prarasti žmonių žodžiai po kiek laiko grįžo į jų mintis…
Armandas Švedkauskas
Alytaus Dzūkijos mokykla
Gimtoji kalba, 2025 m. Nr. 1
MENO BANGŲ informacija: konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (2024 m.) Armandas Švedkauskas (Alytaus Dzūkijos mokykla, mokytoja Renata Dudzinskienė) užėmė III vietą. Sveikiname!