Geografas Česlovas Kudaba su panemunių močiutėmis 1969 m.
Fotografavo Vytautas Ylevičius. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Baigiantis metams visi dėkoja, aš dėkoti moku tik rašydama… už tai, kad man teko laimė sutikti tokį iškilų žmogų, klausyti jo pamokymų… Informaciniai šaltiniai teigia, kad Česlovas Kudaba gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos rajone Vaicekavo kaime. Kiti šaltiniai nurodo, kad jis gimė 1932 m. Gudijoje (Baltarusijoje), Pastovių rajono Kobylniko (dabar Naročiaus) miestelyje. Lietuva šio iškilaus žmogaus neteko 1993 m. vasario 19 d. Po mirties jis dar buvo ne kartą apdovanotas: 1993 m. Valstybine Jono Basanavičiaus premija už darbą, organizuojant kompleksines kraštotyros ekspedicijas ir rengiant lokalines monografijas; 1993 m. jam skirta Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija už knygą „Septyni keliai iš Varnių“; 1994 m. – Valdo Adamkaus premija už mokslines ir visuomenines pastangas saugant ir puoselėjant Lietuvos gamtą. Gaila, bet šaltiniai nutyli 1999 m. Ignalinos rajono savivaldybės įsteigtą Kipro ir Miko Petrauskų premiją – už Ignalinos rajono garsinimą.
Profesoriaus Česlovo Kudabos gyvenimo faktai
Būsimasis profesorius Česlovas Kudaba
Profesoriaus Česlovo Kudabos visapusiškumą liudija daugybė jo pareigybių, įvairiausių veiklų. 1954-1959 m. studijavo geografiją VU Gamtos fakultete, 1961-1993 m. Lietuvos geografų draugijos narys, 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją, 1964-1968 m. VU Gamtos mokslų fakulteto dekanas, 1964-1993 m. LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos centro tarybos narys,1964-1966 m. jos pirmininkas, 1967 m. suteiktas docento vardas, 1967-1993 m. „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo redakcinės komisijos narys, 1968-1986 m. dirbo VU Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje, nuo 1978 m. jos vedėjas, 1968-1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro (habilituoto) disertaciją, 1974 m. tapo pagrindiniu iniciatoriumi, kad pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas būtų Aukštaitijoje, 1984 m. suteikiamas profesoriaus vardas, 1974-1986 žurnalo „Mūsų gamta“ redkolegijos narys, 1975-1993 m. Vilniaus miesto gamtos apsaugos komiteto prezidiumo narys, 1981-1989 m. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų bičiulių klubo pirmininkas, 1983-1988 m. VU Gamtos mokslų fakulteto inžinierinės fotogrametrijos laboratorijos vadovas, 1983-1991 m. LTSR Aukštųjų mokyklų darbų serijos „Geografija“ redakcinės kolegijos narys, 1984 m. paskirta valstybinė premija, 1986-1993 m. VU Gamtos fakulteto bendrosios geografijos ir kartografijos katedra (vedėjas iki 1990 m.), 1987-1990 m. Lietuvos Kultūros fondo pirmininkas, 1988-1990 m. LPS iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo narys, 1988-1990 m. žurnalo „Kultūros barai“ redkolegijos narys, 1990-1993m. LR AT deputatas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, 1991-1993 Atviros Lietuvos fondo pirmininkas…
Šviesa, šiluma, ramybė
Kažkaip keista, kai imi suvokti laiką… Jo nevaldomą tėkmę parodo tik gyvenimo kelyje sutikti, kartu keliavę, tave kelyje palikę žmonės… Savo laiką imi suvokti per tuos, kurių nebėra, per tuos, kurie lemtingai koregavo idealus ir siekius, palikdami gyvenimo svarstyklėse naujus svarelius pusiausvyrai sieloje palaikyti…
Visiems Ignalinos krašto žmonėms vienaip ar kitaip yra tekę girdėti Česlovo Kudabos vardą. Niekad negirdėjau jo blogu žodžiu minint, gal tik ypač „sukaringėjusiems“ jis atrodė per daug nuosaikus. Tai vienas iš nedaugelio politikų, kuris suvokė nuoseklios kiekvieno žmogaus vertybių kaitos svarbą besikeičiančių vertybių visuomenėje. Man šio žmogaus vardas asocijuojasi su šviesa, šiluma, ramybe…
Ar užtektinai šio iškilaus Lietuvos žmogaus atminimą pagerbė jo gimtojo – Ignalinos krašto žmonės? Ar normalu, kad net jo gimtųjų namų vietoje nėra jokios žymos ar riedulio, kuris minėtų čia tą žmogų gimus… Ar kas detaliau išvaikščiojo gimtą kraštą kaip tikras pėsčiasis riteris, tiek žavių paprastų žmonių gyvenimų lyg perlus suvėrė į vėrinį, aprašė „Kalvotoje Aukštaitijoje“, „Švenčionių krašte“ ir galybėje kitų knygų ir straipsnių… O kaip įdomu sužinoti, kaip mūsų teritorija judėjo ledynas ir kad gyvename buvusios jūros dugne… viskas jo straipsnyje monografijoje „LTSR nacionalinis parkas“…
Nepriklausomybės link: rinkimų verpetuose
Savo nelaimei, kaip neutraliausia tarp kovojančiųjų, buvau išrinkta paskutiniųjų vykusių rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą rinkimų komisijos pirmininke ir praradau teisę į emocijas. Profesorius, būsimas Nepriklausomybės akto signataras, buvo vienas iš kandidatuojančių ir bene vienintelis, kuris nesiruošė tapti „valdžia”, bet to prašė krašto žmonės. Tuomet buvau Ignalinos sąjūdžio grupės narė ir žinau, kad prašė ir įkalbinėjo ilgai. Tuomet besiruošiantiems kandidatuoti Sąjūdžio lyderiams M. Kalvaitienei ir A.Gorodeckiui jis bandė paaiškinti, kad nėra politikas, kad turi mėgstamą darbą, kad jis bus naudingesnis kultūros rėmimo baruose… siūlė susitarti dėl vienos kandidatūros iš rajono Sąjūdiečių tarpo… Gimtojo krašto žmonės prašė, o šis kilnios sielos žmogus, kaip ir daug kur, negalėjo atsakyti.
Malonu prisiminti jo rinkiminę kampaniją, kuri nešokiravo lozungais, o ramiai tekančia šneka ir etnografinio ansamblio dainomis (tuomet retenybė) kvietė burtis ir darbuotis kartu siekiant išsvajotos pažiūrų laisvės ir materialinio gėrio.
Rinkimų dieną kandidatuojantys į deputatus „skraidė” po savivaldybės pastatą, piktinosi, kas minutę teiravosi rezultatų, o amerikonų stebėtojai žiūrinėjosi… tik profesorius ramiai paskambino iš Vilniaus, pasakė dirbąs savus darbus ir palinkėjo rinkiminei komandai sėkmės jos darbe… Neįtikėtina ramybe jis spinduliavo ir tuomet, kai su p. Danuta Jatuliene, tuometine rinkimų sekretore, ankstyvą rytą nuvykome į Vilnių pasveikinti profesoriaus su pergale. Tik mūsų pažadintas jis sužinojo apie šį svarbų įvykį ir jau kiek liūdniau svarstė, kaip toliau susidėlioti darbus…
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai
geografas Česlovas Kudaba ir dailininkas Bronius Leonavičius.
Nuotrauka iš https://www.e-kinas.lt/ekinas-photos/photo/326346
Šaunu, kad jis laimėjo tuos rinkimus, bet… mes jam lengva ranka užkrovėme didžiulę naštą, nors visi žinojome, kad jo rūpesčių ratas ir taip platus. Jis nenorėjo dirbti atmestinai, o kaip suspėti viską atlikti, nealinant savo sveikatos? Aš vis dažniau pagalvoju: kiek šio žmogaus svajonių liko neįgyvendintų dėl tos deputato pareigos, kiek daug gražaus ir naudingo jis būtų padaręs savo namams, kraštui, Lietuvai, kiek pavasarių dar būtų džiuginę jo gražią sielą, jei nebūtų to sekinančio politinio gyvenimo etapo.
Gal aš ir klystu. Gal būtent to Lietuvai tuomet ir reikėjo…Bet, nuolat jausdama keistą kaltę, prisimenu režisierės Dalios Tamulevičiūtės pasakymą, kodėl ji trumpam buvo išėjusi iš teatro: jai reikėjo atitolti nuo perkrovų, atitolti nuo bruzdesio ir pabūti vienai su gamta, su savimi… Č. Kudaba neleido sau atsitolinti… Man regis, kad ši mūsų užkrauta našta jį labai išsekino. Dabar jau per vėlu, bet ar pateisinama tai, kad ir taip be galo savo kraštui atsidavusį žmogų vertėme plėšyti savo interesų ratą, jog įrodytų savo meilę gimtinei? Ar kada išpirksime jo gimtinei paaukotą – savos gyvybės – auką?
Malonios akimirkos
Įpareigojantis veikti kaltės skausmas prikelia ir kitas malonaus bendravimo su šiuo žmogumi akimirkas.
Pamenu, kad išsikalbėjome, jog jis studijavo geografiją metais vėliau nei mano tėtis. Tad, pirmai progai pasitaikius, teiravausi tėčio – koks turėjo būti studentas šis žmogus, kad tiek daug pasiekė, ar prisidėjo prie tų pasiekimų pagarba tėviškei? Tėtis pasakojo, kad Kudaba ir studijų metais buvo be galo rimtas, jo pasisakymai domindavo kitus. Retai jį studentai sutikdavo šokiuose…
Malonus ir kūrybingas mano bendravimas su gerbiamu profesoriumi tęsėsi ir vėliau, laisvėjančioje Lietuvoje. Jis vertino mano pirmuosius bandymus rašyti straipsnius ir liepė nesustoti, kviesti kitus rašyti šeimų metraščius. Pamenu, tuomet vykau pas giminaičius į Vokietiją. Kadangi šiam žmogui rūpėjo ir Lietuvos švietimo reikalai, jis, sužinojęs, kad mano pusseserė mokosi Vasario-16-os gimnazijoje, prašė parvežti ten naudojamų geografijos vadovėlių komplektus. Jų pavyzdžiu manė ruošti mokymo priemones Lietuvos mokykloms.
Vėliau, kai jau dirbau Ignalinos kultūros namų direktore, daug bendradarbiavome tuometinio Kultūros fondo veiklos baruose, aptarinėjome kultūros politikos nuostatas, dalyvavau Kultūros kongrese.
Dūkšto dvaras dabar – privati teritorija. Nuotrauka ignalina.info
Bene įdomiausia buvo diskutuoti Dūkšto dvaro klausimais. Nutarėme, kad tai galėtų būti puikus lietuvių kultūros centras, savotiškas barjeras, kuris ne tik stabdytų iš Visagino plintančią slavišką kultūrą, bet ir būtų puiki priemonė, padedanti susivokti lietuviškos kultūros lobynuose. Aptarėme visų, tuomet dar gana puikiai išsilaikiusių statinių paskirtis, kalbėjome apie skanseną bei ūkininkavimą dvaro pastatuose, apie pasijodinėjimus buvusio siauruko pylimu iki Švento ežero. Numatėme kampą, kuriame būtų tvarkomos keliautojų mašinos, svajojome apie Jono Rustemo paveikslų galerijos bei ekspozicijų salės įkūrimą centriniuose rūmuose.
Numatėme, kad ateityje būtų galima į lankytiną žiedą sujungti dvaro kompleksą, kapinaites, koplytėlę prie kelio, Hrebnickio „Rojų” ir Gerkonių tvenkinius, Dūkšto kapines ir Lobinių akmenį. Utopijos? Ne. Tuometinis eksperimentinio ūkio direktorius Paulauskas jau ėmėsi reikiamų veiksmų: iš kumetyno buvo pradėti iškeldinti gyventojai, poeto Adomo Mickevičiaus lankytame parke vyko jaunimo talkos…
Ar mes prisimename Česlovą Kudabą?
Kaip mes šiemet minėjome Česlovo Kudabos gimtadienio 90-ąsias metines?
Jo pagerbimui buvo skirtas gan tylus renginys (Ignalinos gimnazijos pastangomis) ir prisiminimų popietė – Česlovo Kudabos ir kraštietės Irenos Seliukaitės atminimui (kartu su Tverečiaus moterimis organizavo Nijolė Keraitienė).
Ar ne mažoka tik tiek dėmesio skirti šio nenusakomos inteligencijos žmogaus atminimui?
O kad būtų daugiau renginių, kuriuose prisimintume Česlovą Kudabą ne tik profesorių, signatarą, bet tiesiog žmogų, norėjusį savo krašte matyti džiugesį, veiklą, istorinio ir kultūrinio palikimo puoselėjimą, darną ir civilizacijos nesudarkytą kraštovaizdį. To jis siekė, to jis norėjo iš mūsų. Iki šimtmečio tik 10 metų. Gal jau laikas biurokratams sukrusti ir imti planuoti, nes gimtinė apie Česlovą Kudabą gali daugiausia papasakoti apsilankantiems ir saviems.