Apie siuvamąją mašiną, vaiduoklius ir elitą
Su rašytoja, žurnaliste Birute Jonuškaite kalbasi taip pat rašytoja, žurnalistė Gintarė Adomaitytė
Miela Birute, ne kartą esame adresavusios viena kitai ir klausimus, ir atsakymus. Pamenu, kokį stiprų įspūdį man paliko pasakojimas apie Tavo vaikystę ir baltajį knygynėlį – taip Jūsų šeimos namuose Seivų kaime (netoli Punsko) vadinta knygų spinta. Apie knygas ir ne tik apie jas mudvi kalbėjomės ,,Rubinaičio“ žurnale (,,Kas ten, baltajame knygynėlyje?“) Štai nuoroda: http://rubinaitis.lnb.lt/popup2.php?ru=bS9tX2FydGjbGUvZmlsZXMvdl9
Pastaruoju metu bene garsiausiai kalbama apie Tavo romaną ,,Maranta“. Gal skaitytojus sudomins pokalbis svetainėje www.skaitymometai.lt ,,Vėjas nuo Žuvėdrų salos“ http://specialistams.skaitymometai.lt/index.pfp?-1423901342
Šį kartą kalbamės Ignalinoje abi kiek nekantraudamos – jau tuoj prasidės Tavo edukacinis pokalbis su rajono literatais viešojoje bibliotekoje (projektas ,,Mano dienoraščio puslapiai“).

B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė, bibliotekininkė V. Mesoprian Ignalinos bibliotekoje. Nuotrauka iš Ignalinos bibliotekos archyvo.
MENO BANGOS prašo prisiminti žmones, kurie Tave, rašytoją, ugdė, augino.
Ko gero, reikėtų pradėti nuo tų žmonių, kurie apie literatūrą išmanė mažiausiai. Tai mano tėtis ir dėdės. Tėtis buvo siuvėjas, jis sėdėdavo prie zinger mašinos ir arba pasakodavo, arba dainuodavo. Ir taip – kiauras dienas. Pasakojimai visada prasidėdavo vienodai, kad tai tikrai tikrai atsitiko mano proseneliui ar kokiam dėdei. Kai istorija imdavo vystytis, ir velnių, ir laumių atsirasdavo, bet ir jie – tikrų tikriausi. Taigi fantazijos tėvas nestokojo. Vieną dieną tai nutiko jo seneliui, po trijų dienų pusbroliui ar tetai. Mama supykdavo: tėvai, baik meluoti, kiek tu gali kvaršinti vaikams galvas.





Galvą kvaršinti reikėjo, tiesa?
Tai buvo pradžiamokslis. Iš tėtės pasakojimų, manau, kažkas užsiliko, o gal genuose tas mano literatūrinis plepumas? Tas pats su dėdėmis. Kai susirinkdavo dėdės ir tėtė, labai įdomu būdavo netoliese tupėti. Aš tik septintoje klasėje išvydau namuose Iljičiaus lemputę. Iki to laiko ir mokiausi, ir rašiau, ir klausiau pasakojimų prie žibalinės lempos. Kertės tamsios, vaiduoklių daugiau nei realių žmonių, aš kojas parietusi, kad koks baubas nenutvertų.
Vis dėlto nutvėrė – vaizduotės vaiduoklis ar literatūros, jei tik leista taip vadinti kūrybinį kelią.
Net minties tada nebuvo apie rašymus, literatūros kelią. Kad juo pasukau, esu dėkinga Punsko licėjaus lenkų kalbos mokytojai Annai Gołąbek. Tai buvo žmogus, uždegęs meile literatūrai. Visus ketverius licėjuje praleistus metus dalyvavau polonistų ratelyje – tokia buvo užklasinė veikla. Neseniai sutikau mokytoją Anną Punsko šios mokyklos šešiasdešimtmetyje, ji atskrido iš Los Andželo. Pirmą kartą išvydome viena kitą po daugybės metų ir labai mielai pasikalbėjome. Kokia buvo, tokia ji ir liko – kaip kareivis, energinga, temperamentinga, pilna humoro.
Per tuos polonistikos ratelio susitikimus tiek daug sužinojau. Sunku būtų dabar įsivaizduoti dešimtokus, kurie nuolat skaito ,,Literatūrą ir meną“, ,,Metus“, „Kultūros barus“… Ar tu, Gintare, pažįsti tokių?
Vieną kitą tikrai pažįstu, tačiau kad visas būrelis…
Turėjome skaityti tuometę Lenkijos kultūros spaudą – nedrįsk ateiti į ratelį, jei neperskaitei didžiausių paklodžių. Ne viską suprasdavau, ypač filosofinius straipsnius, bet buvo įdomu. Diskutuodavome – devintokai, dešimtokai, taip iki mokyklos baigimo. Turėjau puikią ir lietuvių kalbos mokytoją Danutę Pečiulienę, bet ji buvo tyli, rami, – mažai kas ją girdėjo, nes per jos pamokas daugelis užsiiminėjo kitais reikalais.
Štai ir paaiškėjo, kodėl taip noriai ir meistriškai organizuoji jaunųjų literatų mokymus… Bet prisiminkime tuos laikus, kai literatūros vaiduoklio nutverta, mokytojos Annos įkvėpta atkeliavai į Vilniaus universitetą.
Prisimindama Vilniaus universitetą visų pirma minėsiu profesorę Nijolę Eleną Bukelienę. O mano literatūrinis krikštatėvis – rašytojas Juozas Aputis. Pirmasis žmogus perskaitęs mano apsakymus ir publikavęs juos tuometėje ,,Pergalėje“.
Po universiteto, baigusi žurnalistikos studijas, turėjau grįžti į Lenkiją atidirbti už man mokėtą valstybės stipendiją. Iš ten siunčiau apsakymus ,,Pergalei“ ir gavau palankų laišką iš Juozo Apučio, o paskui jis man jau nedavė ramybės. Prašė, kad atsiųsčiau daugiau savo kūrybos, ragino sudaryti pirmąją knygą – taip mane globojo ir lydėjo daugybę metų. Šiems žmonėms (gaila, kad abu pernelyg anksti iškeliavo) esu labai dėkinga.
Man regis, esi pasakojusi, kad Marcelijus Martinaitis skatino Tave poeziją rašyti? Ar pradėjai savo slaptus, dar vaikiškus bandymus, nuo poezijos?
Pirmas rašinėlis pasirodė Lenkijos lietuvių tautinės mažumos leidinyje ,,Aušra“, kai buvau šeštokė ar septintokė. Tada ,,Aušra“ buvo laikraščio formato, išeidavo du kartus per metus. Dabar ji – dvisavaitinis žurnalas. Tas pirmasis mano rašinys – miniatiūra apie audrą ir ozono prisotintą orą po jos, vandenyje plūduriuojančias šieno kauges – tiek atsimenu. Nežinau, ar pirmąjį bandymą rasčiau. O vėliau? Nuo eilėraščių pradėjo daugelis – aš irgi. Eilėraščių buvo nemažai. Kai atvažiavau studijuoti, poetas Marcelijus Martinaitis dėstė Vilniaus universitete ir jau turėjo savo literatų būrelį. Nuėjau į porą užsiėmimų, parodžiau jam pluoštelį kūrybos. Lig šiol saugau, branginu tą rankraštį: poeto ranka pieštuku paraštėse pastabos užrašytos, kas gerai, kas blogai. Tuo metu lietuvių poezijos nelabai išmaniau. Deja, spragų būta. Į užsienio literatūros egzaminus eidavau beveik nesiruošusi – juk viskas jau buvo perskaityta, jau aptarta su ponia poloniste Anna. Belieka tik nueiti ir išlaikyti egzaminą. Kas kita lietuvių literatūra – reikėjo gerokai pabėgėti iš paskos. Marcelijaus Martinaičio būrelyje man visi pasirodė tokie protingi, tokie išprusę, tokie savimi pasitikintys. Galvoju, Dieve, kur aš čia su tais savo eilėraštukais, pelė pilkų pilkiausia. Nepritapau, nedrįsau ir nesilankiau, o gaila, kad pasidaviau nepagrįstai baimei. M. Martinaitis man sakydavo: tai ko neateini? Prisipažinti nedrįsau, tiesiog – nėjau.
Tikriausiai jau nebe taip baisu, tad prisiminkime ne Tavo prozą, o poeziją – knygą ,,Vaikas pražilusiom akim“.
Tai viena vienintelė mano poezijos knyga, bet, regis, jau prisirinko eilėraščių ir antrajai. Gal ir vėl paprašysiu poeto Donaldo Kajoko pagelbėti man atrenkant eilėraščius. Ant lapelių, ant kažkokių skrajučių tie eilėraščiai lyg ir patys pasirašo: traukinyje, autobuse, kokiam nors nuobodžiame posėdyje… Tačiau nebežinau, ar tik nebus ta mano poezija proziška.
Daugybė žmonių įsivaizduoja, kad poezija – neredaguotinas, šventas reiškinys, o Tu pati kreipiesi pagalbos.
Kreipiausi į Donaldą Kajoką, kuris man numeris pirmasis tarp poetų, kuriuo pasitikiu – mes seni geri bičiuliai. Visada reikia pasitikėti žmogumi, kuriam duodi skaityti ar redaguoti savo kūrybą.
Labai svarbu turėti atidų, kruopštų, protingą redaktorių. Vienu metu sklido ,,pasakos“, kad redaktoriai išdarko autorių, jį sumenkina. Aš tokias kalbas vadinu kliedesiu ir neprofesionalumu. Kad ir kaip gerai autorius moka lietuvių kalbą, kad ir koks puikus, įdomus, originalus jo stilius, jis visada palieka klaidų. Ne tik kalbos kultūros ar stiliaus – kartais susipainiojame savose mintyse.
Nesakysiu kokią knygą vakar pradėjau skaityti, bet susinervinau. Tuoj pat verčiu, ieškau: kas redaktorius? Tai jo duona sudėlioti mintis sklandžiai, stilingai. Dabartiniai leidėjai taupo pinigėlius, redaktorių nesamdo, o juk reikia. Ir prozai, ir poezijai.
Štai, Birute, mano lentynoje – almanachas ,,Viržių vasara“ (1992, išleido Lietuvos liaudies kultūros centras). Jame Tavo du apsakymai, tai ,,Madona be kūdikio“ ir ,,Rudens malda“. Pasak almanacho, Tu – Ukmergės kultūros namų metodininkė. Ar tebeturi tą almanachą? Ir… kokie tie provincijos viržiai?
Almanachą tebeturiu ir kuo puikiausiai viską atsimenu.
Ukmergėje sutikau puikių žmonių, ačiū jiems, kad mane į savo „bohemos“ ratą įsileido. Lig šiol draugauju su dailininke Laima Dzigaite, Teatro studijos vadove Natalija Kovarskiene ir kitais. Bet iš pradžių man ten buvo labai liūdna. Atvažiavau į Ukmergę su vyru, kuris gavo čia paskyrimą dirbti. Tris mėnesius ėjau per visas įstaigas ir niekur darbo negavau. Dabar galėčiau pajuokauti: jaučiausi kaip šių dienų musulmonė pabėgėlė, – niekas nenorėjo manęs integruoti. Vieną dieną lyg ir sako taip, o kitą, kai jau nunešu dokumentus – ačiū, ne. Kam reikia bėdų: pasas lenkiškas, pilietybė Lenkijos. Su užsieniete – problemos… Tada nuėjau pas pirmąją partijos sekretorę ir griežtai pasakiau: ar su Vilniaus universiteto diplomu galiu gauti Ukmergėje darbą, ar taip ir numirsiu bevaikščiodama? Tada ji labai greitai sutvarkė reikalus. Kultūros skyriaus vedėjui pasakė: ateis moteriškė, ją pasodinsi pas inspektorę ir tegu sėdi, o tu rašysi apie ją raportus saugumui. Taip aš, žurnalistė, tapau Ukmergės krašto muziejaus jaunesniąja moksline bendradarbe.
Nedirbau tame muziejuje, sėdėjau kabinete su Kultūros skyriaus inspektore, šaunia lituaniste Loreta Kliviene (iki šiol padraugaujame) ir rašiau apsakymus. Skyriaus vedėjas puikiai mokėjo raportus apie mane rašyti – nei prie jo nesikabino tarnybos, nei prie manęs. Prisimindami tuos laikus, abu skaniai pasijuokiame.
Jei gerai suprantu, Ukmergė Tau dovanojo gražią dalį knygos ,,Eksperimentas“ (2005), kurią labai mėgstu. Joje esi atidi ne tik Vilniaus, bet ir provincijos menininkams – Laimai Dzigaitei, Gintarui Gavėnavičiui, Henrikui Orakauskui. Kaip ta knyga radosi?
Tai mano pačios eksperimentas pabandyti papasakoti apie kultūros žmones. Knygoje – penkiolika nepriklausomos Lietuvos metų sudėta. Rūpėjo žmonių atsivėrimai, jausenos, būsenos. Kas pasikeitė jų gyvenimuose po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip susiskirstė visuomenė. Tuomet Vievyje gyvenęs aktorius Valentinas Masalskis yra pasakęs: šių dienų elitas – žmonės, einantys per mišką ir į vieną maišelį renkantys grybus, o į kitą – šiukšles. Elitas – vairuotojas, sustojęs kelyje paimti ir pavežėti močiutę.
Provincija, periferija, regionai – juk beveik tas pats reiškinys. Ką apie provinciją manai?
Senokai protingesni už mane yra pasakę: provincija ne kažkur Ukmergėje, Ignalinoje ar Pabradėje. Yra apsčiai tokių, kurie ir ant Gedimino kalno gyvendami, iš provincinio mąstymo neišsivaduos.
Lietuva keičiasi į gražiąją pusę – kiek menininkų išvažiuoja į savo sodybas kur nors tarp miškų, į didžiausius užkampius, į tylą. Džiaugiuosi, kad kiekviename rajone yra žmonių, kurie pajutę, kaip juos smaugia didmiesčių provincijos, atsitraukė. Ir gyvena laimingi, ir kuria, ir nesijaučia esantys už pasaulio ribų. Juk turi būti valstybėje balansas tarp miesto, miestelių, kaimo.