Asmeniškai apie Aistės Gabrielės Černiūtės tapybą
Nesu giesmininkas, o Aistė – taip pat ne gandrė ar gandrienė.
Tiesiog taip poetiškai norėjau pradėti kalbą apie A.G. Černiūtės tapybą. Nes be poezijos čia neapsieisime. Kodėl? Kadangi: 1) (čia jau manifestuoju ir deklaruoju iš pat pradžių) AGČ tapyba yra poetiška. Kas tai yra – „poetiška tapyba“, patikslinsiu 2) Mes su ja esame susieti tam tikrais – santuokiniais, bendro gyvenimo saitais. O be poezijos čia, žinia, taip pat neįmanoma.
Tiesa, nemoku ir nemėgstu dainuoti. Neturiu netgi balso. Aistės vardo etimologija su gandru tartum nieko neturi, tačiau rusiškas šio varliautojo vardas – аист, bent jau tiems, kurie moka rusų kalbą, gali kelti tam tikrų asociacijų. Mano vaikystėje virš mūsų galvų, ketvirtajame aukšte gyveno šeima, jų mažoji mergaitė buvo vardu Aistė, o kieme ją visi šaukdavo Gandriūte. Beje, anuomet galvojau, kad Aistė nėra gražus vardas. Dar pastebėčiau, kad prieš pora metų Paryžiuje mums susipažinus su vienu australų menininku, šis, ją, be jokių ten vingrybių šaukdavo IceTea („Ledinė arbata“) – manau, kad toks apibrėžimas, leidžiantis kalbėti apie AGČ tapybą taip pat yra įmanomas, nes yra joje ir povandeninių ledų, tikrų pavojų keliančių aisbergų, ir arbatiško energingumo.
Bet pradžioje apie poeziją.
Šiaip Aistė rašo poeziją. Anksčiau ji dar kurdavo ir muziką (vis tik mokslai M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kremtant chorinio dirigavimo mokslus, nepraėjo pro šalį). Man netgi vien dėl to patinka Alina Orlova, nes šiek tiek primena prie instrumento sėdinčią sutuoktinę ir dainuojančią dainas. Tokias kaip „pilka diena pilkos pelės…“ arba „jie nusiėmė kaukes ir sustojo ratu..“.
Vis tik vedybinis gyvenimas atliko savo. Muzika, jos kūrimas dingo. Teliko tapyba ir poezija.
Pavyzdžiui:
„… delnuose žiogo veidas… bučiuoju…
…burnoje si bemol skonis…
…pavogiau tik vieną stygą… atsiremti
galiu eidama..
…delnuose žiogo veido atspaudas…
– Ar matote?
!!! Žiogo veidas!
2018 08 02 Parašytas tvarkantis daiktus, valant dulkes“.
Aistės tapyba yra ne tik poetiška, bet ir literatūriška. Anksčiau, prieš kelis dešimtmečius literatūriškumas tapyboje (bent jau lietuviškoje) nebuvo laikomas kažkokia vertybe. Greičiau priešingai. Nes juk tapyba turi kalbėti spalvomis, potėpiais, faktūromis. Neneigsiu, jog A.G. Černiūtės darbuose esama ir šių turtų. O kaipgi gali būti kitaip?!
Vis tik mokytasi J. Vienožinskio dailės mokykloje, tapyba studijuota šios adeptų kalvėje – Tapybos katedroje, esančioje Vilniaus dailės akademijoje. Juolab, kad magistro laipsnis gintas vadovaujant profesoriui Ričardui Povilui Vaitiekūnui (beje, Aistė paskutinė jo studentė. Tais gūdžiais devyniasdešimtaisiais (kalbu tai be jokių perkeltinių prasmių, nes iki šiol studijų metai asocijuojasi su visa smelkiančiu šalčiu ledinėse auditorijose, kažkokiu spingsuliniu apšvietimu buvusio Bernardinų vienuolyno koridoriuose) R.P. Vaitiekūnas daug kam buvo dievu. Anuomet kalbėta apie tapybos mirtį. Tad gali pasirodyti keistai, kad tapyba mirusi, o vienas (kaip ir daugelis kitų) iš jos panteono – sveikas-gyvas kaip ridikas. Nieko nuostabaus, tapyba, kaip ir kiti menai privalo būti keistais. Viena vertus, Profesorius pats atstovauja tapytojų kartai, kurie linkę ne tik tapyti, bet ir eiliuoti ar bent deklamuoti. Iš kitos pusės – pastoziškoji jo tapyba pati yra kupina pažaisliškos ir dzūkiškos poezijos. Taigi – Aistė iki šiol pamena, kaip R.P. Vaitiekūnas yra kalbėjęs apie tai, kad dažų tūbelėje potencialiai glūdi paveikslas. Tereikia jam suteikti reikiamą formą. Šią demiurgiškąją tapybos ir tūbelės viziją uoli studentė realizavo jau eidama savarankišku savo keliu – prieš keliolika metų patyrusi, kad dažui tiesiog reikia leisti suteikti pavidalą. Tai įvyko paslaptinguosiuose Videniškiuose, mistiškajame Siesarties upelio slėnyje, žvelgiant į žmonių kūnus besikaupiančius, besitumuluojančius medžius ir krūmus. Tartum būtų galima tarti, kad būtent ten ir tada Aistės tapyboje įvyko esminis lūžis, savotiška personalinė revoliucija. Galima būtų tarti, jog tapyba įgavo skulptūriško erdviškumo, bet taip tariant, įmanoma jeigu ne įžeisti (ji labiau kremtasi išgirdusi, kad jos paveikslai yra „kaip 3D“ arba esą ji piešianti „lėlytes“), bet tiesiog nepataikyti. A.G. Černiūtės išėjimas iš tradicinio drobės formato yra šiek tiek konceptualus, bet dar labiau poetinis veiksmas. Panašiai Hermanas Hesse viename savo esė aprašė, kaip įkalintas kameroje, iš šios pabėgo pačiu paprasčiausiu būdu – nutapydamas peizažą ir pasislėpdamas aname kalnų kraštovaizdyje.
Tapybos plastikos aspektu didelių nusikaltimų, regis, nepadaryta. Čia parafrazavau ne vieno tapytojo pasakytą, ištartą, net pagalvotą frazę. Ji tinkama apibrėžiant tapybą, kurioje svarbūs yra spalviniai santykiai (žemiškiems pigmentams besiglamonėjant su ultramarinais), taip pat fizinės dažo ypatybės – tiksliau potėpiai. Autorė šiuos minko, manko, tepa, lieja, spando, gniaužo, brauko. Esmė slypi tame, kad net šie formalūs dalykai yra traktuojami poetiškai, netgi labai lyriškai. Daugiau gal nereikėtų ir nieko aiškinti, nes verbalizuoti tapybą yra lygiai taip pat sudėtinga ar, priešingai – kvaila, kaip ir tikėtis, kad Paulio Celano eilėraščio atpasakojimas prilygsta pačiai poezijai. Geriau žiūrėkime paveikslus!
Lygiai taip pat kažin ar verta atpasakoti – ką savo tapyboje (vis tik vizualiame mene) vaizduoja Aistė. Komentaras: „čia matote medį, o čia mergaitė iššsiskiria su mylimuoju“ primena kūdikišką tyrelę, kurios nereikia net kramtyti, telieka tik nuryti. Tapybos suvokime mentalinis kramtymas yra tiesiog būtinas. Nes ten, kur kažkas mato medį, kitas gali stebėti sprogstančias venas. Esmė slypi tame, kad A.G. Černiūtė poeziją kuria iš situacijų, iš būsenų. O pats poetiškiausias bruožas – visiška laisvė interpretuojant. Panašiai (atleiskite už banalybę) mes visokių regėjimų patiriame besižvalgydami į kamuolinius debesis, asfalto dėmes ar rusenančią ugnį.
Man asmeniškai patinka, kad poetiškoji Aistės tapyba pasižymi savotišku rupumu. Kaip ruginė duona – ne saldi, o aitriai karstelėjusi. Tai galima suvokti ir tiesmukai, žvelgiant į netgi šiek tiek gruboką, ne komerciškai nulaižytą potėpį, į ne visuomet ir linksmus (holivudine, t. y. „popsine“ prasme) spalvinius santykius, ir, ikonografiniame lygmenyje. Vaizduojami personažai čia nėra žurnalų gražuoliai, ant šakos tupintis paukštis gieda sužeistu snapu. Tai ne saldi poezija. Prieš akis stovi vienas ankstyvųjų A.G. Černiūtės darbų, sukurtas dar studijų metais. Vakaro peizažas su vangogiškai – eidukevičiška saule (tokia – sprogstančia iš paveikslo gelmių), o pirmajame plane – mėlynu apsiaustu apsigaubusi moteris – Aistė, Šv. Marija Magdalietė dar kuri nors kita? Šaltos spalvos tiesiog pjaunasi su net ne šaltomis, o karštomis. Šalia moters figūros – besileidžiančios saulės spindulių deginamas ir skausmingai rėkiantis gandras. „Taip – čia mano atributas“, – kažkada patvirtino autorė.
Manau, kad tas ikoniškas vaizdas galėtų būti tapybiniu A.G. Černiūtės herbu.
Panašiai kaip šiame jos eilėraštyje:
„***
Horizontas pervėrė širdį
Krito kiras į marias įsimylėjęs!
Apokalipsė!
2020 03 22, parašytas buvo ilgas, bežiūrint į Marias, bet bemiegėmis naktimis vis trumpėjo. Štai kas iš jo liko…“
Vienas šiek tiek erzinantis dalykas (et, tai tikrai bendro gyvenimo pasekmė) yra patirti kaip ilgai Aistė tapo savo darbus. Net komentuoju: „Baik, jau, sustok!“. Bet ji atsako: „Nesikišk, aš žinau geriau“. Procesas gali trukti net kelis metus, tą pačią kompoziciją pertapinėjant iš naujo ir vis naujo, keičiant kolorito visumą, transformuojant personažus, perrežisuojant situacijas. Kartais regisi, kad jau seniai viskas baigta, arba kad su teptuku prie tapomo paviršiaus galima prisiliesti ir greičiau. Taip, beje, rašomi net ir trumpučiais atrodantys eilėraščiai. Bet Aistė, nepaisydama, tai daro tokiais net ritualizuotais judesiais ir primena po pievą maklinėjantį gandrą.
Tiems, kam toks palyginimas nepatinka ir šių eilučių autoriaus nelaiko jokiu ten giesmininku, siūlyčiau pagalvoti apie šaltą arbatą!
Vidas Poškus