Juozas Žitkauskas. Kęstučio Svėrio nuotrauka
Juozas Žitkauskas – poetas, rašąs gimtąja dzūkų tarme. Jis – ir pagarsėjęs kultūros vadybininkas, be pavydo teikiąs patarimus mažiau patyrusiems kolegoms. Juozas Lietuvos mokyklose, bibliotekose, kultūros centruose nuoširdžiai skleidžia žinią apie lietuvių literatūrą suaugusiems ir vaikams. Už pastarąją sritį yra pelnęs garbingą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos premiją.
Rezidencijoje ,,Kūrėjų rugsėjis“ Juozui Žitkauskui rūpėjo viskas, ką tik Ignalinos kraštas gali suteikti. Labiausiai – dzūkuojantys Ceikiniai. Savrbu minėti, kad Juozas – asociacijos ,,Vilniaus dzūkuliai“ vadovas, dzūkiškų kalendorių kūrėjas ir skleidėjas.
Publikuojame jo rezidencijos metu sukurtas dzūkiškas eiles.
Daugiau apie Juozą Žitkauską galima skaityti čia Juozas Žitkauskas: „Apie save visada kalbu atvirai, koks jau esu, toks esu“
IGNALINOS GALERIJA
I. Peizažai
lango kryžus
užstoja nudziūvusį beržukų:
kiek sulos nutekėjo,
kiek stovėta ir pristovėta
kiek laukta, nesulaukta – – –
žalias kvajynas
an vis dar žalių
lauko krūtų – – –
kaži ar ty
baravykai dzygsta? –
šitais metais
jiej cik aglynuosa,
po lapais, po lapais
paskavojį –
jieškok žmogau
jei sylų turi – – –
in tų Ignalinos
Girminių miškelį
tep sau nenuveisi –
loja šuoj, plecai užtverci – – –
cik langas,
pro kurį
viskas tep arci,
netgi ir kryžus
nekliudo
išaic
Juozas Žitkauskas ir Rasa Milerytė skaitymuose Ceikiniuose. Meno bangų archyvo nuotrauka
II. Nacurmortas (-ai)
drūtos grūšos
an stalo,
raudoni obuoliai,
šnekos aplinkui,
vynas raudonas –
viskas gardu,
inkandama,
užgerama
– – – – – – – – – – –
glostanc raino
kacino vuodegų
III. Koliažas
ne dartės,
paskiau,
po viskam
kap susdėsiu
visus peizažus
su sudzygusiais
grybais krūvon,
suvalgysiu visas
grūšas, išgloscysiu
rainus kacinus
ir važuosiu namo
susdėjis in kelių
maišukan kas liko
2020-09-19
Pasvaksavimai
nusvaksavau batus
nus(i)pirkau dešros
nuvažavau in Ceikinius
savų jieškoc,
kad kitųroz,
užklydis Ignalinon,
gałėtau kur gerai
prisidzienoc.
2020-09-19
Kų gali teikti Ceikiniai
„Vai jojau jojau, dūmojau”
(iš dainos)
dzvi zvaninyčios – zvanų daugiau
ir kožnas savo znokų žino
kadu pazvanyc ir suduoc
gyvam ar jau numirusiam
vartus atkelʼc in čyščių ar in dangų,
o galʼ cik ūpų jam pakelʼc
lig Ceikinių padangės
šak ca užtenka cik pabūc –
vai jojau jojau jojau –
jau stringa gerkłėn ir dangus
mano burnon rasoja
(nuog miško atslanka žmogus,
beveik kap mano kojom)
ir varłė Aneľkutė man pecus
tep glosto, tep dūmoja:
– mažau graudzykis per pietus,
ba spyrsiu terpu kojų!
klausyk, dvaralį jau prijojai,
tai ko gi dar tau raikia?
negi žiedelio, vainikėlio
ar pavainikio vaiko?
2020-09-19
Skaicymai su varlukėm Kaziciškin
Kaziciškin ruduoj. Vėsoka.
Pro ųžuolų saulukė sciepias
ir nuog dangaus lig sano parko švieca,
o man biskelʼ tramoka, ko tai trūksta,
gaľ Ceikinių, Tverečiaus, galʼ Šūralio –
Jaucu kap pakełės kvajynas
man šyrdzį guodzancai ramina:
turεk kantrumo, dar biskelį,
ne svieto galas, duok pakajų,
galʼ sanas ųžuolas net prakałbės,
ar aukštos žalios kvajos…
O lapai šugžda, antrina tuomčės
susrinkusiem rašytojam,
kažkur pilvan cik gur gur gur
ir akys žamėn žlibina:
prieg rudo lapo, akmenuko
ruda varlukė atropojus.
– Nustok drunėjus, Aneľkute!
Prašnekyk tu Kaziciškio varlukį,
gaľ išgirsi ko nežinojus
ir man paporysi vėliau,
ne cik apie gandraicus basakojus.
2020-09-20
Mainancis metų laikam
išłėkė varlukė Anelʼkutė
maliukan lėktuvukan
in maliukus kvajynus
maliukų grybų susrinkc,
pagerc iš maliukų ažarų
ir grįžč namo su dzidełi
puški an katros dugno
paskavojis maliukas žogucis
su maliuki skripkełi,
grajysiancis visų žiemełį – – –
2020-09-20
Juozas Žitkauskas iškeliauja. Meno bangų archyvo nuotrauka