Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Sveiki! Man septyniolika metų, aš Adomas ir aš paauglys. Nemažai laiko praleidžiu viešąjame transporte. Ir nėra čia nieko gėdinga, ankščiau žinau, kad buvo. Autobusai, troleibusai ‒ mano kasdienybė. Jie mano kasdieninio playlist’o dalis. Kaip džiaze nėra taisyklių, taip autobusai bei troleibusai groja savo preliudus. Jie niekada nebūna tokie patys, kiekvieną kartą skamba kitaip ir keičiasi kasdien, lieka tik grojimo grafikas. Jie skambina man ‒ o aš klausau. Tad kol kas aš ‒ tik jauna maištaujanti ausis. Ausis savo miesto, ausis savo autobusų, ausis kasdieninio jauno žmogaus gyvenimo.
Adomas Vasiliauskas
MENO BANGOS primena, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės gimnazisto Adomo Vasiliausko kūryba Jaunųjų filologų konkurse, publicistikos ir eseistikos sekcijoje 2016 metais Pasvalyje ir 2017 metais Palangoje pelnė prizines vietas.
Iš ciklo Jauno džiazo sinkopė
Largo
Aš rūkau.
Rūkau ne kokį cigarą, taikos pypkę ar tiesiog mėlyną Winston cigaretę… Juokauju. Aš stoviu lauke ir pučiu orą, kurį ką tik iškvėpiau, ir jis virsta garu. Lauke temperatūra žemiau nulio. Štai dėl ko taip atsitinka. Ir aš įsitikinęs, kad rūkau. Viskas labai tikroviška.
Aš ne kartą mačiau, kaip kiti rūko. Vieni moka į ploną lapelį susukti daug tabako ir rūkyti savo susuktą ,,cigariuką“. Kiti tiesiog išsitraukia kapitalistinę mėlyną Winston cigaretę (nebūtinai) ir elegantiškai įstatę ją tarp dviejų pirštų pirma prisidega, paskui jau traukia jiems mielą dūmą. O treti, kaip aš, stovi šaltyje ir žaidžia su garu. Įkvepia, iškvepia ir plaučiai džiaugias, ir nėra taip jau prastai. Bet nepagalvokit, kad aš netolerantiškai žvelgiu į tuos kitus du, kurie jau tikrai rūko. Visai ne. Sakyčiau, jie tokie pat kaip ir aš.
Cigaretė, cigaras ar pypkė – dūmas lemia viena. Galvojimą. Didžias mintis. Atrodo, vakarą prisėdęs rūkai, plūduriuoji tyloje ir lėtai įkvėpęs, iškvėpęs dūmoji, bet ne tik, kad rūkai, tačiau dar ir galvoji.
Ar pasiekia tave mintis, kad kiekvienu plaučių krustelėjimu pripildai save, padidini, prapleti savo ribas. Tai, ką iškvėpė medžiai, žolės ir gėlės, įkvėpei tu. Tai tampa tavimi.
Adagio piano
Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.
‒ Nusibodo.
Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišęs jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą. Kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.
‒ Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio. Jei naudosi peilį, skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne? Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą ‒ nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tų specialių skustukų būna įvairių. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai. O jei tau pasitaikė pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.
‒ Pamiršai išmesti šiukšles, ‒ prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.
Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną kaklą.
‒ Gerai. Išnešiu, bet…
‒ Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.
Ratas kvadrate. Neringos Dangvydės nuotrauka
Andante
Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.
Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescensinės parduotuvių, reklamų lempos ‒ jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…
Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.
Tačiau vis dar nežinau, kur.
Vivace
Krateris. Štai, ką aš pamačiau savo sąsiuvinio lapo kampe. Raudonas, mažesnis už mažojo piršto nagą krateris. Jo viduje – tuščia. Jis turi tokį gražų sidabro blizgesio atspindį. O stalinės lempos šviesoje žvilga – kaip bala su nešvariausiu vandeniu niekad nežvilga. Kraterio viduje matau žmogeliuką, kuris šaukia: „Man skauda dantį. Padėk.“
Nusispjaunu. Čia juk tik vaizduotės triukas. Ir sutraiškau ,,vaizduotėje“ iškilusį kraterį su žmogeliuku viduje. Ištrykšta skystis. Pasirodo, skruzdė ropojo sąsiuviniu. Gaila vabalo. Ne laiku ir ne vietoj užlipo ant scenos. O gal laiku – juk pavasaris.
Presto
Reikia bėgti. Bėgti, bėgti, bėgti. Jisai supranta, kad bėgti neužtenka, kad pabėgtum, reikia ne tik eiti, bet ir bėgti, ir eiti vienu metu. Jums tai gali atrodyti per daug sunku ir per daug sudėtinga suprasti, kaip įmanoma tai padaryti vienu metu. Bet jisai žino, nes ne kartą yra bėgęs ir ėjęs. Jo tikslas nubėgti iki pabaigos. Tačiau jis nežinojo, kur ta pabaiga. Mat niekad nebuvo jos pasiekęs. Čia ne šimto metrų bėgimo takelis, kuriame viskas taip paprasta: startas, bėgimas, finišas. Ir pabaiga. Nubėgai tuos šimtą metrų ‒ bravo. Čia buvo bėgimas be paliovos. Be sustojimo. Be to sistemingo kvėpavimo ‒ kas tris žingsnius. Bėgimas be atsisukimo ir sužinojimo, kas liko užnugaryje. Tai buvo jo paties savanaudiškas bėgimas.
‒ Kaip tu nesupranti! ‒ šaukė jisai kiekvienam, kuris stovėjo pakely.
‒ Kaip jūs nesuprantate, ‒ šaukė visiems, kurie nebėgo.
‒ Bėkite! Nestovėkite! Surambėję medžiai. Net jūsų lapai nebėga nuo jūsų. Jums taip patogu? ‒ tai pasakęs jisai neatsisukdavo ir net nesustodavo išgirsti atsakymo.
Visi, kurie sakėsi matę jį bėgantį, – taip tik sakė. Nieko daugiau. Tai buvo jų iliuzija. Mat jis bėgo už stiklinės sienos. Viskas turėtų persišviesti. Bet ji buvo kaip veidrodis. Iš tiesų tai jie ‒ stori pingvinai ir kupranugariai. Bėgo ant bėgimo takelio sporto klube. Pumpavosi raumenis gyvenimui. Jie matė save risnojančius, keistai krypuojančius bei šokinėjančius tuo takeliu į savo paties gyvenimo iliuzijos pabaigą, kurią jie vadino tikslu. Uždaviniu, kurį trokšta išspręsti. Kaip kad mokiniai matematikos pamokoje ieško mėnulio spindulio ilgio, žinodami, kiek plunksnų turi višta. Absurdas. Tačiau jų iliuzijos pabaigos juk niekada ir nebuvo.
Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka