Aš ‒ Gabija Jurkšaitytė, Garliavos Jonučių gimnazijos antrokė. Kiek save atsimenu, visada mėgau knygas. Pasakas ir įvairias istorijas patiko ne tik skaityti, bet ir pačiai kurti. Iš pradžių rašinėjau atsargiai, nedrąsiai ir tik sau. Kai penktoje klasėje įstojau į mokykloje veikiančią Borutaičių draugiją, savo nedrąsiais bandymais pradėjau dalintis su kitais. Ilgai ieškojau sau artimiausio išraiškos žanro – kūriau pasakas, rašiau trumpus apsakymus, eilėraščius. Dalyvavau įvairiuose kūrybiniuose konkursuose ‒ nuo rašinių įvairiomis temomis iki poezijos. Kartais paimu į rankas pieštuką ar akvarelę, retkarčiais padraugauju su fotoaparatu. Vis dėlto kuo toliau, tuo vis labiau žodis man atrodo stipriausia jėga savo mintims išreikšti. Dabar bandau prisijaukinti baltąsias eiles. Kartais jos išsiveržia staiga ir netikėtai, o kartais bręsta ir auga nesuvokiamai ilgai, kol pagaliau galiu jas užrašyti.
Laiko spiralė
girgždėdama sukasi,
nusinešdama užmarštin tavo akis.
Noriu sustabdyti tą begalinį laiko skrydį.
Suspaudžiu saujoje –
skauda…
***
Žodžiai kaip paukščia
atskrenda tarsi iš niekur,
atveria mintis,
atidaro sielą.
Veržiasi ištrūkti,
išsiveržti,
išsilieti…
Prabėga aštriais kulniukais,
palikdami žymę
sieloj
gyvenime
mintyse…
Kartais sminga lyg peilis.
Siela verkia…
Kartais pakelia virš debesų,
minčių sparnais
nuplasnoja.
Bandau sugauti,
uždaryti.
Nepavyksta…
Leidžiu jiems laimėti…
***
Sudėlioju savo gyvenimą
tarsi šachmatus.
Mintys,
jausmai,
žodžiai,
viltys,
baimės,
skausmas…
Juoda.
Balta.
Perbraukiu pirštais,
užsimerkiu.
Žaidimas prasideda…
***
Saldus ir lengvas šviesos spindulys perskrodžia tamsą.
Žvilgsniu palydimas
jis nuplaukia,
nusinešdamas
kažką, ką turėjom brangaus.
Ir tik po nelengvo,
slogaus,
įkvepiančio,
ir žudančio
pusvalandžio
pagaliau suprantam,
kad tai jau niekad negrįš.
Ištirps
margo pasaulio
juodam fone…
Bauginančiai tamsus debesis uždengia saulę
pasėdamas tylą…
***
Debesys šiandien skuba –
plukdo nerimą mums virš galvų.
Skuba mintys užkliūti už žodžių.
Pauzės.
Viena po kitos.
Tylu…
Žodžių nėra.
Nežinau, ar moka širdis skubėti,
nes viskas,
kas su ja susiję, dvelkia paslaptimi.
Nežinau, ar akys moka meluoti
taip subtiliai ir įtikinamai,
kad norėtum jas įsirėminti.
O jeigu moka,
kur tuomet eiti?
Raudonais batukais per sniegą.
Mintyse palikti išdžiūvusius pėdsakus.
Drugelius užmigdyti pilve.
Būti nebe širdyje,
o tik greta jos…
***
Nublukę,
pageltę
knygos puslapiai,
vartomi vėjo.
Jis skaityti nemokėjo,
bet mokėjo mėgautis…
Puslapiai tarp jautrių pirštų,
šiugždėjimas
juos verčiant.
Kvapas,
dvelkiantis iš senos knygos.
Žodžiai,
sudėlioti taip,
kad sudarytų
pasakojimą.
Tai daugiau nei knyga…
***
Juoko pilnas kambarys
dabar atrodė
pilkas kaip niekad.
Gal dėl to,
kad jis
nenuoširdus,
o gal ‒ kad jis ne tavo.
***
Troškau
šalto,
gaivinančio
ir tokio švaraus
šaltinio vandens.
Kuris nuplaus
mano pyktį,
kaltę
ir nusivylimą.
***
Amžinybė ‒
didžiulis laiko tarpas.
Toks didelis,
kad, rodos, niekad nesibaigs.
Bet tądien,
kai skriejau keliu
vėsią vasaros naktį,
supratau ‒
amžinybė baigiasi,
kai aš ištirpstu
laiko begalybėje,
savo mintyse,
trapiuose prisiminimuose…