Apie Antano Šileikos „Pogrindį“
AURIMAS NOVIKOVAS
Mūsų istorijoje daug kas neegzistavo, buvo slepiama ar tiesiog ištrinta. Sakoma, kad paslaptys bei melas anksčiau ar vėliau išlenda į dienos šviesą. Išlindo. Pasklido gandas. Vaikai mokykloje gavo progą susipažinti su tais, kurie kovojo už Lietuvą, kai kovoti nebuvo vilties. Į lentynas sugulė akademiniai tekstai apie anuomečius įvykius. Rašytojai, rodos, visais laikais bent šiek tiek kainiosojosi po šią temą – po partizanų judėjimą, bet daugiau ar mažiau per tyliai.
Dabar, auštant kitokiam rytojui, vis dažniau gręžiamės į tai, kas ilgus dešimtmečius buvo slepiama, kas tiesiog neegzistavo. Vaikai jau susipažinę, suaugusieji ‒ primiršę. Ekranuose filmai apie vilties kupinus paprastus žmones, kurie, deja, gyveno laikais, kuriuos taiklu vadinti neviltimi. Rašytojai ir toliau kruopščiai dirba, tik, tenka pripažinti, paprastai jų žodis toli nenueina. Ir štai prieš porą metų mūsų literatūros pasaulin sugrįžo lyg ir lietuviškas vardas. Antanas Šileika. Ir jo romanas „Pogrindis“, kuriam pavyko tiek Lietuvai, tiek pasauliui papasakoti, kad po raudonųjų pėdomis suspaustos tautos niekad netylėjo, niekad nenorėjo išnykti ir visad tirtėjo, laukdamos savojo laiko.
Šileikos vardas nėra naujas lietuviam skaitytojui – knygynuose jau esame aptikę šio kanadiečio tekstų. Pirmoji mano pažintis su juo – prezidentūros pašonėje esanti Kanados auditorija ir seminarai apie būtent šios šalies literatūrą. Anuomet ant stalo gulėjo lapai su Antano Šileikos vardu, o mes kreivokai dėbsojome ir svarstėme, kodėl lietuvio apsakymą išvertė į anglų kalbą, kodėl tai skaitome nieko su mūsiška literatūra nesusietame kurse. Po kurio laiko universitete laukėme paties Antano Šileikos, laukiau ir pats, bet galų gale susitikimas teliko iliuzija, o iliuzijos linkusios bliukšti. Pamenu pyktį ant savęs ir arba draugišką, arba ironišką literatūrologės Rūtos Šlapkauskaitės šypsnį.
Knygą atsiverčiau tik po daugiau nei metų, kai subrendau tiek, kad gebėčiau objektyviai vertinti tokio istorinio romano problemą. Galbūt dėl to ši knyga ir yra atskleista. Juk retai kada gali knygą atskleisti pats sau.
Mūsų vis mažiau sustabarėjusiame literatūros pasaulyje dar priimta galvoti, kad vietinės literatūros tinkamumas tik lietuviui skaitytojui yra didis privalumas. Gal tai netiesa? Gal nėra ko džiaugtis? Jausmas, kad užjūrio žmogui pavyko ir įtaigiai, ir kokybiškai pristatyti rytinės senojo žemyno dalies istorijos problemas rodo, kad, galimas dalykas, save platesniame kontekste matyti ne tik smagu, bet ir be galo malonu. Ir vertinga. Šis jausmas padeda didžiuotis save lietuvį esant, o ne tyliai mekenti apie savo istorijos ir kultūros blyškumą.
Šileika itin įtaigiai ir kokybiškai analizuoja partizanų judėjimą Lietuvoje, remdamasis tuo, kas išties vyko, ir tuo, kam vieta tik kūrinio eilutėse ar tarp jų. Tai nepalyginamai žavi istorija apie niekad nesustojančią Lietuvą. Tai pietų ir vakarų Lietuvos, ir Kauno žemėlapis. Tai perpasakota istorija apie vieną garsiausių miško brolių. Tai filmo ir kiekvieno iš jūsų verta meilės istorija. Svarbiausia, tai euroromanas – Lietuvos identiteto problemas sugebantis pažerti kitokio auklėjimo skaitytojui. „Pogrindis“ gali pagaliau nutraukti visas diskusijas apie šio žanro ar požanrio tuštybę ir prietarus. Gali būti, kad tai pirmasis toks veikalas apie Lietuvos istorijos duobes, kuris visiškai atitinka šiuolaikinės literatūros poreikius.
Perskaičius knygą ir prieš pradedant rašyti šį tekstą, permečiau akimis goodreads.com recenzijas ar, geriau, nuomones apie „Pogrindį“ – paprasti skaitytojai bei kritikai iš įvairių planetos kampelių, regis, pirmąsyk pasijuto žiną, kad Lietuva – jokiu būdu ne kokios nors kitos valstybės provincija ar regionas, kad tarp mūsų protėvių būta tų, kurie nepritarė primestai galvosenai. Tai šildo ir ramina. Juk tiek metų mūsų literatūra buvo tyli kaip kapas.
Kyla klausimas, kaip Šileikai pavyko? Romano tema apie laikotarpį, kurį dažniausiai norima pamiršti. Romano žemėlapio taškai – ne romantiškasis Vilnius, o Kauno studentų bendrabučiai, Marijampolė, Merkinė, gūdūs miškai ir išblyškęs žiemiškas pajūris, šiek tiek užsienio, kuriame ryškiausias – spėkit kas – nemirtingas Paryžius. Pagrindinė kūrinio intriga – nuspėjama meilės istorija. Kai pažiūri iš kitos pusės – romano tema pristatoma taip, kad kyla poreikis pačiam domėtis miško broliais. Veiksmo vietos aprašomos taip, kad net didžiųjų meistrų nupaišytas ir mano paties išmindžiotas Paryžius atrodo naujai. Meilės istorija nupiešta taip, kad, net ir nuspėjus įvykius, giliai minčių glūdumoje lieka palaimingas ramumos jausmas.
Kūriniai paprastai lieka neišgirsti, jei būna skiriami siauram ratui. Belieka tik aplankyti kokį senų knygų knygyną, kad ir įsikūrusį prie Kalvarijų turgaus, ir apžiūrėti ten paliktą dulkėti literatūros lobyną. Šileika, galimas dalykas, tam pritartų. Vienas romano veikėjų samprotauja, jog rašytojai nesugeba išsakyti tiesos, jog susitelkia ties nesvarbiais dalykais. Dabar, regis, juntame šiokį tokį atgimimą, tad belieka tikėtis, kad rašytojas sugebės išsakyti tiesą ir nusitaikyti į tinkamą tikslinę auditoriją.
„Pogrindis“ – atgaiva mūsų lentynose. Apie tai buvo klegėta Vilniaus knygų mugėje, apie tai mintis dėstė ir Leonidas Donskis, to buvo apstu rašytojų diskusijose. Donskis net svarsto, kad „Pogrindžio“ išleidimas „vertintinas kaip itin svarbus mūsų intelektualaus gyvenimo faktas“. Taip, tai atskleista knyga. Jei nebūtų laiku atversta, gal liktų tokia pat nežinoma, kaip Balio Sruogos ar šiandien jau primiršto Vytauto Sirijos Giros tekstai – ne ką prastesni, tik, gaila, pasaulį išvydę ne ten ir ne tada.
Taip atskleidžiamos knygos – turime kalbėti ir dalintis. Pasakoti ir įsiminti. Turime, ką išmokti patys apie save.
2011 10 05