Alvydas Valenta
Danglaras, Kadrusas ir kompanija,
arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant
Bibliotekininkų ir mokytojų teigimu, nors stora, trys tomai, šią knygą
jaunimas skaito iki šiol. Mano vaikystės ir paauglystės laikais ją buvo skaitę daugelis. Daugelis iš tų, kam knyga apskritai buvo vertybė ir kas mokėjo vertinti skaitymo malonumą ar kūrybinės išmonės jėgą. Tai Aleksandre’o Diumas „Grafas Montekristas“.
Žinoma, vaikystės ir paauglystės knygos gražiausios, įdomiausios,
naudingiausios, kai skaitai jas būdamas vaikas ar paauglys ir dar
labai nedaug žinai apie tave supantį pasaulį, kai priešai visada yra tik priešai, o draugai lieka draugai iki paskutinio atodūsio… Vėliau, aišku, pradedi suprasti, kad pasaulis šiek tiek reliatyvesnis nei tada, kai tau buvo trylika ar keturiolika. Bet ši knyga ‒ ne apie pasaulio ir tikrųjų vertybių reliatyvumą.
Pirmiausia, kalbant apie „Grafą Montekristą“, negalima nepastebėti, kad jis gerokai išsiskiria tiek iš paties A. Diumas parašytų knygų, tiek ir iš nuotykinės literatūros apskritai. Užtenka atsiversti „Tris muškietininkus“ ar kurią kitą panašaus pobūdžio knygą ir prasideda: dvikovos, nuotykiai, lenktynės su laiku ir su priešais, kas greičiau pasieks reikalingą tikslą ar išsitrauks špagą. Aišku, greičiau pasiekia ir greičiau išsitraukia autoriaus ir skaitytojo mylimas herojus, jis yra stipresnis, greitesnis, drąsesnis, taiklesnis, ir taip be galo. Kažin, ar kas yra suskaičiavęs, kiek, pavyzdžiui, d’Artanjanas vien tik dvikovose paklojo priešų ‒ kokia dešimtis kita susidarytų nesunkiai… O kiti Prancūzijos, Anglijos ar Ispanijos pramuštgalviai?.. Galima nė kiek neabejoti, kai kurie jų, jeigu gyventų šiais laikais, tikrai būtų pripažinti patologiniais nusikaltėliais ar ligoniais ir uždaryti į atitinkamas įstaigas iki gyvos galvos. Suprantama, buvo tokie laikai, kai kraujas liejosi lyg smuklėje papiltas vynas, kai žmogaus gyvybė buvo visiškai nevertinama, tačiau ,,Grafas Montekristas“ buvo kažkas visiškai kita net ir vaiko supratimui apie tai, kas yra drąsa ir bailumas, gėris ir blogis. Nuo pradžios iki galo tą knygą skaičiau kokius du ar tris kartus, dar keletą kartų atskiromis dalimis, kokiam dešimtmečiui pamiršdamas ir vėl grįždamas. Ir kiekvienąkart užduodavau sau klausimą: kas yra tas ,,kažkas kita“? Kodėl apie tą knygą, žiūrėk, ima ir pradeda kalbėti koks nors žilo plauko sulaukęs žmogus?
Nepasakosiu smulkiai knygos siužeto, bet, norint suprasti, apie ką kalbama, keliais sakiniais jį nusakyti reikia. Visos šios istorijos veiksmas vyksta Prancūzijoje, XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje, po Napoleono pralaimėjimo. Labai greitai paaiškėja, kad tai svarbu! Grafas Montekristas ‒ tai jaunas jūreivis Edmonas Dantesas, sėkmingai darantis karjerą pas žymų Marselio bankininką, besiruošiantis vesti mylimą merginą. Dviejų bendrininkų ‒ pavydaus laivo buhalterio Danglaro ir mylimosios rankos siekiančio varžovo Fernano ‒ anonimiškai įskųstas kaip Napoleono agentas ir suimtas savo paties vestuvių dieną. Aplinkybės Edmonui klostosi nepalankiai, ir jis be teismo, be apkaltinimo atsiduria valstybiniams nusikaltėliams skirtame kalėjime, Ifo pilies vienutėje. Tiksliau, ten jį ilgiems metams įkalina būsimasis karališkasis prokuroras de Vilforas, gelbėdamas savo reputaciją ir būsimą karjerą. Tikėdamasis ir vildamasis, grūmodamas prieš Dievą ir prieš jį ištikusį likimą, Edmonas čia praleidžia bene keturiolika gražiausių gyvenimo metų. Už sienos, kitoje vienutėje, sėdi taip pat politinis nusikaltėlis, italų abatas Farija. Kalėjimo administracija jį laiko pamišėliu, nes šis už savo išlaisvinimą siūlo milžiniškus pinigus, sakosi žinąs už šimto mylių paslėptą lobį. Kaliniu niekas netiki. Vieną dieną Edmonas ir abatas išgirsta vienas kitą, pradeda bendrauti, rengiasi pabėgimui, bet šis neįvyksta. Ištiktas antro mirtinos ligos priepuolio, abatas Edmonui atskleidžia nuošalioje negyvenamoje Montekristo saloje užkasto lobio paslaptį ir miršta. Jaunasis jūrininkas, paguldęs mirusį abatą į savo lovą, pats tampa ,,numirėliu“: išnešamas iš kalėjimo vienutės ir, kaip visi negyvėliai, numetamas nuo uolų į jūrą. Bet Edmonas gyvas, jis yra jūrininkas! Kalinys išsigelbsti, kartu su kontrabandininkais nuplaukia į Montekristo salą, ten iš tikrųjų randa lobį, apie kurį jam kalbėjo mirdamas abatas Farija. O tada prasideda ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų vertos istorijos. Auksas, brangieji akmenys, kelionės, nuotykiai, plėšikai, akcijos, čekiai, vekseliai, biržos spekuliacijos, bankai, lyg kortos įgudusio lošėjo rankose į kairę ir į dešinę žarstomi tūkstančiai ar net milijonai. Dar pridėkite gerą porciją rytietiško paslaptingumo, jau minėtą ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ rūmų prabangą, o kartu ‒ vis labiau artėjančio neišvengiamo finalo nuojautą ‒ koks paauglys galėjo (dabar jau nežinau, ar gali) tokiam išmonės ir realybės kokteiliui atsispirti ir jo neparagauti, o paragavęs ‒ neišgerti iki dugno?
Tačiau ši istorija ‒ ne apie pelenę, virtusią princese, ir ne apie vargšą kalinį, tapusį neregėtų lobių savininku. Edmonas, arba kitaip ‒ Grafas Montekristas, neslepia, kad vienintelis jo gyvenimo tikslas ‒ kerštas tą gyvenimą sugriovusiems žmonėms. Tačiau čia ir stabtelėkime, įsiklausykime, įsiskaitykime: Montekristo kerštas nėra primityvus laukinis jausmas, o greičiau atpildas, kurio kiekvienas anksčiau ar vėliau sulaukiame už šiame pasaulyje atliktus gerus ir blogus darbus. Naujajam grafui užtenka ir pinigų, ir įtakos, ir jam tarnaujančių plėšikų, kad galėtų su jam prasikaltusiais žmonėmis ar jų šeimų nariais susidoroti greitai, lengvai ir paprastai. Taip, grafas pats prisipažįsta, kad greitas kerštas jo visai nevilioja, jis nori, kad jo priešai kentėtų, kaip kad kentėjo jis pats, be teismo, be jokio nuosprendžio ilgiems metams įkalintas Ifo pilies vienutėje. Bet naujasis grafas nėra sadistas, kuriam ilga kitų žmonių kančia teiktų pasitenkinimą. Tai kas tada jis yra? Dangaus įrankis, kurį Dievas pašaukė iš nebūties ir per kurį turi būti įvykdytas teisingumas. Grafas neslepia skepsio žmonių sukurtiems įstatymams, dažnai kur reikia ar net ir kur nereikia demonstruoja savo galią ir pranašumą, bet jis nuolankus Dievo akivaizdoje, akivaizdoje to, kuris iš nebūties prikėlė vargšą kalinį, apipylė jį turtais ir savo malone. Dantesas keršija, bet jo kerštas labiau panašus į dangaus siunčiamą atpildą nei į žmogaus rankomis vykdomą teisingumą. Įvykdęs tai, kas jam skirta, naujasis grafas visai rimtai ketina dingti iš visuomenės, pasitraukti į šešėlį ‒ gal gyventi atsiskyrėlio gyvenimą, gal net jį sąmoningai pabaigti. Bet teisingumas dar neįvykdytas ir apie pasitraukimą iš pasirinkto kelio negalima net galvoti.
Per tą laiką, kol Edmonas sėdėjo kalėjime, kol ruošėsi savajai užduočiai, jo priešai padarė stulbinamą karjerą: buhalteris Danglaras tapo bankininku Danglaru, kareivis Fernanas ‒ generolu de Morseru, Marselio prokuroras de Vilforas ‒ karališkuoju prokuroru. Tik smulkiam niekšeliui Kadrusui nepasisekė, jis tapo smuklininku, o vėliau ‒ nusikaltėliu. Taigi norint atkeršyti tokiems žmonėms, reikia būti tarp jų, tapti vienu iš jų! Knygos veiksmas iš Ifo pilies vienutės ir kontrabandininkų laivų persikelia į Paryžių ‒ į aukštąją visuomenę. Aukštuomenės pobūviai, mandagumo vizitai, operos, gandai, paskalos, vedybų sutartys, pasijodinėjimai, pasivažinėjimai karietomis ir virš viso to pakibęs grėsmės šešėlis. Autorius meistriškai kuria intrigą, supina atskiras siužetines linijas, tarsi netyčia, tarsi atsitiktinai suveda reikalingus žmones. Jau skaitydamas knygą pirmą kartą nujaučiau, kad už to aukštosios visuomenės tuštumo, už tų į kairę ir dešinę žarstomų milijonų, už tų brangakmenių ir rytietiškos prabangos slepiasi kažin kas gilesnio. Ir kiekvienąkart, paėmus „Montekristą“ į rankas, tas jausmas vis stiprėjo. Edmonas, siekdamas savojo tikslo, nepaiso priemonių, jis sąmoningai sukietina savo širdį, demonstruoja aukštuomenės liūto rafinuotumą ir šaltumą, pinigų galią, tačiau tuo pat metu iš tik jam vienam suprantamų ženklų nuolat tikrinasi, ar tikrai yra dangaus įrankis, siųstas nubausti šio pasaulio nedoruosius. Ir net jeigu iš tikrųjų taip, jeigu Dantesas yra įrankis, per kurį turi būti įvykdytas tikrasis teisingumas, jis nėra to teisingumo režisierius ar vyriausiasis teisėjas.
Antai bandžiusiam jį nužudyti pabėgusiam katorgininkui Kadrusui, kurio paties tykoja kitas žmogžudys, jis pareiškia: „Jei grįši namo gyvas ir sveikas, tai žinok, kad Dievas tau atleido, todėl ir aš tau atleidžiu.“
Knygoje yra scenų, kurios sukrečia net ir suaugusį žmogų, žinantį ir suprantantį, kad viskas, kas joje rašoma, yra tik autoriaus vaizduotės žaismas. Viena jų ‒ karališkojo prokuroro de Vilforo septynmečio sūnaus mirtis. Nepalenkiamasis grafas irgi supranta, kad keršydamas ir bausdamas kaltuosius, peržengė leistiną ribą, ir, nors ta šeima, kaip pats sako, yra pasmerkta, bet nekaltieji už kaltuosius vis tiek neturi kentėti. Gal dėl šios priežasties, gal dėl kurios kitos knygos pabaigoje dieviškojo atpildo įrankis vienam iš žmonių, sugriovusių jo gyvenimą ir jo laimę, subankrutavusiam bankininkui Danglarui, prieš daugelį metų parašiusiam lemtingąjį skundą, netikėtai pareiškia: „Atleidžiu, nes pats esu reikalingas atleidimo“. Kad šitaip pasakytų, žmogus turi būti daug supratęs ir daug iškentėjęs, ir nebūtinai tos kančios turi būti fizinės. Kad suprastum tikrąją tų žodžių prasmę, kad skaitydamas juos atpažintum, pats turi būti suvalgęs ne vieną kilogramą druskos ir nuplėšęs ne vieną porą batų. Tačiau, kad pradėtum nujausti, jog visa ši istorija nėra vien istorija apie grafu tapusį jūrininką ir jo priešus, kad ji iš esmės skiriasi nuo „Trijų muškietininkų“ ar „Meksikos įlankos piratų“, nereikia nei labai daug nugyventi, nei labai daug suprasti.
Yra vaikystėje ar paauglystėje skaitytų knygų, kurių, būdamas suaugęs žmogus, negali paimti į rankas ar skaitai su atlaidžia šypsena. Yra ir tokių, kurioms laikas neturi didesnės įtakos. Nesakau, kad „Grafas Montekristas“ ‒ iš pastarųjų. Tenoriu pasakyti, kad retas literatūros ir gyvenimo gurmanas galėtų be virpulio skaityti sceną, kai po daugelio metų Edmonas, jau tapęs garsiuoju grafu Montekristu, susitinka su buvusia sužadėtine, o dabar ‒ ponia de Morser, jos namuose. Arba štai kita scena, kai tas pats Edmonas rengiasi mirtinai dvikovai su buvusios sužadėtinės ir pikčiausio savo priešo sūnumi, ir ši ateina jo maldauti, kad sūnaus nenužudytų.
,,Grafas Montekristas“, priešingai nei daugelis A. Diumas knygų, vis dėlto šio to išmoko.
