Negali netikėti, kai stebuklai nėra magiški

Negali netikėti, kai stebuklai nėra magiški

Vytautas Vyšniauskas

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentas

Esame pripratę žiūrėti pro rakto skylutę, tarsi tik per ten būtų įmanoma pamatyti slaptą tikrovę, kuri yra jau ne visai mūsų. Ne visada džiaugiamės pamatę, kas ten yra, nes nepastebime, kad paprastai į svetimą tikrovę žvelgiame ne pro rakto, o pro spynos skylutę. Juk tai savotiška diagnozė, parodanti, kad labiau susvetimėjusi tikrovė yra ne tenai, o šiapus spynos, kai nepaliaujamai veržiamės pamatyti, kas yra už šitų ar už kitų durų, kurių galbūt niekada nė neatversime.

Gal vertėtų pažvelgti pro tikrąją rakto galvutėje esančią skylutę, per kurią perveriamas žiedas kitiems raktams susegti? Į tikrovę, kuri yra šiapus bet kokių durų, tačiau nuo mūsų paslėpta. Paslėpta mūsų pačių. Kiek daug galima pamatyti žvelgiant pro rakto (ne spynos!) skylutę ir tiek daug yra prarandama per netikėjimą paprastumo reikšmingumu. Tikrovė yra stebuklinga, bet jos stebuklai tūno vienatvėje kiekvieną akimirką, kai tik nėra juos stebinčių ir jais tikinčių.

Milijardai metų begalinės kosmoso vienatvės…

Užuot žvelgę į užrakintas tikroves, nuo tuštuma alsuojančio susvetimėjimo galime atsigręžti į tikrovę, kurios neslepia jokie užraktai, išskyrus nenorą patikėti mūsų pasaulio realumu pilna apimtimi. Tokia yra šimtą metų vienatvės ištvėrusios vienos žmonių giminės pamoka. Giminės, įkūrusios miestą ir pavadinusios jį Makondu. Tai vieta, kurioje rašytojas Gabrielis García Márquezas gyveno labiau nei kūrė ją, miestas, pranokęs savo egzistavimo formą, sunaikinęs įprastą realybę ir užėmęs jos vietą.

Pasakojama, kad kai vieno iš Buendijų gyvybei atėjo metas užgesti, rašydamas Márquezas verkė ir gedėjo tarsi artimojo. Jam jo kūriniai nebuvo netikri. „Šimtas metų vienatvės“ nėra kūrinys, – tai gyvų kūrinių egzistencinė terpė, per kurią, bet ne vien kurioje atsitinka šimtametės vienatvės įvykis. Nesibaigiantis, neužimantis vietos laike, bet vis tiek esantis šitiek metų.

Toks romanas yra įvykis, kuriame magija nėra stebuklinga, o stebuklai nėra magiški. Įvykis, kuris nesibaigia ne knygoje, bet mūsų pasaulyje, savyje sutelkusiame daugiau stebuklingos tikrovės nei bet kokie fantastiniai įsivaizdavimai. Fantastiniu pasaulio gaminiu lengva priblokšti ir apakinti, tačiau visa tai – svetimybių vaikymasis pro spynos skylutę, pamiršus tai, kas yra arčiausiai ir ką galima pamatyti pro menkutę kiaurymę rakte. Šia skylute atrakinamas pasaulis, kurį užrakiname nuo savęs, ir ja žymiai daugiau priartinama nei pačiu raktu, atrakinančiu dar vieną svetimą pasaulį, dar vieną pribloškiantį paviršių, nors gelmė yra kur kas arčiau nei įsivaizduojame.

Šokiruoti gali bet kuris niekas, jei tik gerai įniekintas, tačiau sukrėsti pajėgus tik stebuklas, kuriam įvykti nereikia nieko stebuklingo, o užtenka paprasčiausio pamatymo, kad menkniekis nėra nei menkas, nei niekis. Šokas yra reakcinga būsena, praeinanti sulig pripratimu. Sukrėtimas yra kas kita, tai net ne būsena. Kaip parodo „Šimtas metų vienatvės“, tai yra įsismelkimas į pačius užkampiausius sąmonės paribius, tarytum po visu sąmonės kiemu plačiai ir giliai įsišaknijęs medis, kurį vargiai įmanoma nukirsti ar išrauti, nesuardant ir pačios sąmonės.

Ne toks jau dažnas įvykis – meno šedevras yra ne kas kita – gali nešokiruodamas sukrėsti. Márquezas nuo pradžios iki pabaigos paneigia bet kokią šoko galimybę. Vienintele įeitimi į Makondą, į realų šio pasaulio atspindį, tampa sukrėtimo būsena, apimanti tik minėtam medžiui įsišaknijus sąmonėje. Šaknijamasi ilgai – kai kada gal net ir šimto metų nepakanka, net jeigu kiekvieni iš jų yra kupini vienatvės. Tačiau pats šaknijimasis yra juntamas, jei tik nepamirštama laistyti.

Mąstydamas apie „Šimtą metų vienatvės“ neretai jaučiuosi lyg prisiminčiau man labai brangų ne taip seniai mirusį žmogų. Matyt, tai yra tas įspūdis, kurį aukščiausios egzistencinės formos įvykis įrėžia visam gyvenimui ir maksimaliai priartina prie vienas nuo kito nutolusiųjų.

Siaučiant kai kieno gal net nepastebimai vienatvei, vienas mokytas katalonietis prasitaria, jog pasaulio pabaiga ateis tą dieną, kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose. Pranašiški žodžiai. Pasaulio pabaiga yra nepaliaujamas procesas, kurį užbaigia kiekviena nauja netikėjimo forma, ryšio su paprastumu praradimas, stebuklų nejutimas užmarštin garmančiuose įvykiuose, kurie nutinka tyliai ir nepastebimai, kai labiausiai to nesitikime. Knygų sudaiktinimas, jų gyvasties ištrėmimas iš realumo lemia ryšio su tikrovės stebuklingumu praradimą. Mes jau netikime, kad šis pasaulis savimi dar gali nustebinti, nebent įvyktų grandiozinis reginys, užbombarduosiantis visas sąmonės pakampes savo didingu neįprastumu.

Tačiau, kaip sako vienas mano draugas, – ne taip veikia pasaulis. Įstabu yra tai, kas vyksta čia ir dabar, ir tik mūsų nematymas ir netikėjimas įprastos akimirkos prasmingumu užrakina duris, sukuria dar vieną spyną, per kurios skylutę, pamiršę viską aplink, stebime dar vieną svetimą pasaulį, kuriame turėjome patys gyventi… Net pati mirtis, kuri yra intensyviausias būties išgyvenimo momentas, yra tapusi susvetimėjimo šalutiniu reiškiniu, kuris tėra dar vienas reginys spynos angoje, skirtoje įkišti raktui, kuriuo jau nieko nebesitikime atrakinti.

Raktu galima atrakinti daugiau nei tai, ką slepia durys, kurių spynai tas raktas pritaikytas. Pasaulio realumas prasideda nuo rakto skylutės, per kurią žvelgiame į savo pačių vienatvę be jokio susvetimėjimo. Svetimas yra tik tas pasaulis, kurį matome pro spynos skylutę, nes vaizdas ten, net jei yra šilčiausias pažiūrėti, savo nepasiekiama gelme tėra vienišas sielos tuštumos atspindys, kurio, lyg to būtų maža, gerai neįžiūrime.

„Šimtas metų vienatvės“ moko mus atsirakinti tą tikrovę, kurią užmiršome kadaise turėję, kurią nuvainikavome kaip prietarą. Tačiau galbūt pats realiausias tikrovės magiškumo požymis yra jos stebuklingumas visapusišku paprastumu? Tikri stebuklai neturi jokios antgamtiškos magijos – stebuklas yra pats magiškojo būties elemento egzistavimas. Tikroviškiausia yra tai, kas paprasta ir įmanu tik vieną kartą, „nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje.“

Gabrielis Garcia Márquezas