Ryšulėlis. Ričardo Šileikos nuotraukaNiekada nesakyk „Niekada“
Indrė Stonytė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, IV klasė
Kai buvau maža, labiausiai man patiko būti močiutės padėjėja. Kai ateis laikas pietums, ypač vasarą, kai darže visko užderėję daugiau negu reikia, ji man išvardija sąrašą būtiniausių daržovių:
– Daba tap. Senielis pakas bulbių, kopūsta nupjaus, vo tu nubiek kartu i tinas už svarainių krūmų, pri kaimynis tvoruos, rasi puorų, tumet veiną nupjauk. Cebulaiškių bus netuoli agorkų, anų priskink teik keik į saują tėlps. Da reikies krapų. Juk žina kor anei yr?
– Žinau žinau, močiut, tarp braškių, gi ne pirmą kartą eisiu.
Deja, kiek kartų ėjau, tiek kartų ko nors neradau. Labiausiai mane klaidino cebulaiškiai. Vis kitokių, labai panašių į juos, parnešu. Iš daržo švariais batukais grįžti neįmanoma – visada išsitepu, o tada į galvą vėl dingt močiutės žodžiai:
– Persiauk batus tiktas, išsitiepsi, mama paskiau supyks.
Skubu apsivalyti batukus, kad močiutė nepamatytų. Tai įrodytų jos tiesą (nors taip ir yra) ir man sakytų:
– Aš juk sakiau.
Stengiuosi šitų jos žodžių išvengti, virtuvėlėje nuplaunu visa, ką parnešiau, ir imuosi skusti senelio prikastų bulvių. Šitą darbą mėgstu iki pat šiol. Vaikystėje ne visai lengvai ėjosi. Sudoroju vieną bulvę, o močiutė, žiūrėk, jau ketvirtą į kibirą su vandeniu švystelėjo. Tai manęs neerzino, tiesiog norėjau dirbti taip pat greitai. Piktino tik viena: močiutė vis sugebėdavo mane aptaškyti su vandeniu kiekvieną kartą, kai į kibirą švysteldavo bulvę. Pagalvoju: „Jei aptaškys dar kartą, supyksiu.“ Kaip tyčia, pliumpt! ir aš vėl šlapia:
– Močiut, baik mane taškyt!
– Uj uj, atsiprašau, – tačiau, žinoma, kad nesibaigia, ir man tenka su tuo susitaikyti.
Nuskustas bulves, taip pat ir jau nuplautus krapus, cebulaiškius, porus bei kopūstą pjaustyti močiutė patikėdavo man. O aš žibančiomis akimis čiupsiu viską ir pjaustau… pjaustau ilgai. Matote, kai pradėjau savo pjaustytojos karjerą, buvau vos šešerių. Iš pradžių sekėsi tragiškai. Tačiau padrąsindavo močiutės komentarai:
– Gera gera bus. Juk ne prezidents tevalgys, o savi žmuonis.
Svarbiausia, nuveju blogas mintis ir toliau patenkinta pjaustau. Kai prieina eilė kopūstui, aš jį piktai nužvelgiu ir pradedu doroti. Močiutė, tai pastebėjusi, siūlo pagalbą:
– Gal pailsiek jau, aš pabaigsiu.
– Ne, ne. Viskas gerai. Aš susitvarkysiu, močiut.
Viskam jau burbuliuojant mėlynajame puode su gėlytėmis, pakvimpa kiemas, galbūt ir kaimynus pasiekia tokie skanūs kvapai, o aš vis močiutei tą patį, kaip ir kiekvieną kartą, stovėdama prie puodo, taršku:
– Kaip gerai, kad visko pas tave darže yra. Net į parduotuvę prieš tai eiti nereikia.
Kaip ir daugelis senesnių moterėlių, močiutė tikrus įvykius mėgsta pagražinti, pernelyg išpūsti. Na kaipgi čia nekelsi pavydo kitoms bobutėms, kai turi kuo pasipuikuoti! O man tas nelabai nepatiko ir vis įsiterpdama mėgindavau nutraukti močiutės pagyrimus: „Ne taip tebuvo, nemeluok, močiut.“ Žinoma, ne taip jau ir lengva paprieštarauti jai. Mat jei kas nors atspėja: „Jau čia turbūt tavo anūkėlė…“, tai močiutė mane ne tik anūke pristato, bet ir būtinai priduria: „ Taip taip, pati didžiausia mano pagalbininkė.“ Atsidūstu ir tik dirbtinai nusišypsau, neradusi jėgų besiginčyti. Man patinka padėti močiutei, bet tokių pagyrų nesinori nė iš tolo. Tačiau jos vis sukinėjosi aplink mane taip pat dažnai, kaip ir visos tos senutės. O jų tikrai nemažai. Pamačiusi einančią kurią nors iš jų, mėgindavau atspėti pavardę, o jau kai atspėdavau, pasijusdavau visažinė. Žinote, laikui bėgant, aš išmokau visų tų senučių pavardes. Turbūt jau ir pačiai močiutei įkyrėjau vis kartodama:
– Žiūrėk, antai Ostrauskienė eina.
Na, kaip neatspėsi, kad ten ji: amžinai ta pačia skarele – juodam dugne raudonos rožės. Tiek žiemą, tiek vasarą! Netrukus pasirodys ir Atarienė. Kaip nežinosi! Jos balsas toks garsus, kad sklido per visą kaimą. Neišgirsti neįmanoma. Su ja pletkais dalijasi ir Pagojienė – putlutėmis kojomis, nuo kurių negalėdavau atitraukti akių. Niekur nebuvau tokių mačius! Štai ir Žukauskienė atrieda savo dviračiu, senesniu už ją pačią. Ji ne viena – kartu ir penki milžiniški maišai, vos besilaikantys ant jos ratų. Su kiekvienu pedalų apsisukimu vis baisiau darosi – atrodo, nukris ir ji, ir jos terbos. Bet senyvo amžiaus moteriškės negalėjo būti mano draugėmis… Tikrai nerasčiau su jomis bendros kalbos, nes amžinai jos mėgsta skųstis dėl prastos sveikatos, pasakoja intrigų kupinas istorijas apie savo suaugusias dukteris, sūnus, kurie bando iš jų iškrapštyti paskutinius pinigus. Tie pasakojimai kartais atrodo tarsi iš filmo:
– Vo jetus mona… ar aš galiejau pamanyti, kad mona pačiuos sūnus tap galietu padaryti. Priš mona valia nuor išvešt į miestą gyvent. Kor aš tinas dingsu? I tuo negana… pardous mona trobeli i tun krūvą pinigų juk ne monei tedous. Savei savei pasiliks. Matyset kap su nauji mašina jau važious. Sakyk ku nuori…Vis teik nepaisa monis. Be draugiu, be pinigu… kor aš dingsu. Gers Dievs težėna. Vo jerguiteliau.
Baisiausia, kad kai šitokias kalbas užlieja ašaros iš pavargusių senučių akių, net žemaitiška tarmė, kuri man visada buvo juokinga, tampa rimta. Be abejo, yra ir ne tokių baisių istorijų, kurių aš mėgau paklausyti pasislėpusi už durų:
– Vo jei, vo jei! Juk vagių kaiminystie rondas. Juk palikau nakvuoti dešimt vištų, vo spiek keik beradau rytmetie nuvėjus? Šešias beradau, vos šešias višteles! Persigondau i nebežinau kun daryti. Nei šauk, nei biek. Vo juk tujaus pradiejau kaltinynkus mislyt. Monei ruoduos ka če a nebūs tas žaltys Muolis. Uns į moni tap piktą vis pažiūr, pavyd musietas. Aš anam da paruodysu. Vo juk Vitkauskieni saka ka ne onsa če. Saka ka tasa, kur Šatrijas gatvie už kompa naują atėjis gyven. Nu bet monei atruoda ka ana tiktas gėn Muoli.
Maža būdama draugų neturėjau šiame miestelyje. Tik dabar galiu pasigirti, kad turiu su kuo į lauką išlėkti. Maža, baili galvojau, kad vaikai iš močiutės miestelio gali būti pavojingi ar agresyvūs. Tamsoje man būdavo baisu lauke, nes iš įvairių nugirstų šnekų, televizijos ir dar visokiausių šaltinių buvau prisiklausiusi istorijų bei susidariusi neginčijamą nuomonę – kaime pilna nusikaltėlių, girtuoklių. Galiausiai man pas močiutę darėsi vis neįdomiau. Nebenorėjau nei bulvių skusti, nei patvorio ravėti. Tuo metu, kai iš mažos mergaitės keičiausi į panelę, pakito ir mano interesai. Norėjau būti su draugais ir kaimas manęs nebedžiugino. Vos mama pasakys: savaitgalį praleisime Tryškiuose, iškart suirzdavau. Ne kartą paslapčia net verkiau, nes mano planus sugriaudavo toks sprendimas. Man, tokiai panele bandančiai tapti paaugliukei, kaimas atrodė per žemas lygis. Ne tik ašaromis, bet ir įvairiomis kalbomis bandžiau paveikti mamos sąžinę:
– Mam, pati pagalvok, ar tu, būdama penkiolikos, norėjai sėdėti su močiute?
Pasitaikydavo dienų, kai tai suveikdavo, nes šiuo atveju iš tiesų turiu supratingą mamą. Matot, ji neretai vis sako:
– Na ne, kaimas tikrai ne man.
Juokas juokais… irzli paauglė ir tiek. Močiutės nebemyli, vien draugai ir papuošalai galvoj. Tačiau kažkur giliai širdyje buvau pasiilgusi kaimo tylos, minkštos žolės, kokios nepajusi mieste, giedro tamsaus dangaus su begale spindinčių trupinėlių, nuo kurių mirgėjimo net galva apsisuka, kurių mieste nepamatysi tiek daug. Visada, kai tamsoje eidavau iš vienos močiutės pas kitą (jos abi gyveno Tryškiuose), užvertusi galvą, atsargiai žingsniuodavau ir stebėdavau tokias ryškias žvaigždes. Buvau to pasiilgusi, tačiau noras būti su draugais visa tai užgoždavo.
Paklausius močiutės, rodos, niekur nėra taip smagu ir linksma kaip kaime. Dešimtis kartų čia geriau. Griūk negyvas! Patikėsiu aš ja! Galėjau klausytis ilgų pasakojimų, kaip čia gera ir ramu. Bet mano širdis sakė visai ką kita. Nors įkyriai nesiginčijau (juk aš – angelėlis!) – jokios kalbos nebūtų pakeitusios nuomonės. Tačiau nuo ko bėgi, tas pats pas tave ateina.
Aš pripratusi prie Mažeikių, o stebina mane būtent Tryškiai. Šitoje situacijoje yra ir kita pusė. Baimė… Aš bijau, kad jei daugiau laiko praleisiu čia, man atsibos ir aš vėl sugrįšiu prie tų kvailų minčių, ieškosiu, prie ko galėčiau prikibti. Norėčiau tikėti, kad taip nebus. Nes kaimas labai jau visapusiška vieta. Būdama pas močiutę ir surimtėju besigėrėdama gamta, ir pavargstu besidarbuodama, retkarčiais pasiilgstu miesto patogumų, tačiau neretai ir stebiuosi bei žaviuosi kaimo žmonėmis. Nežinau kodėl.
*
Gali atrodyt net nenormalu, kad kadaise, kai buvau mažutė, su seneliu Zigmantu eidavau į kapines. Jis dirbo kapų sargu (aš tiesiog jį vadinau kapsargiu) ir man ten netgi labai patiko.
Mano mamai kėlė juoką, kad maža mergaitė svajoja tapti kapinių sarge. O man vaizduotėje šis darbas atrodė įdomus ir save aš būčiau vadinus net ne sarge, o kapinių valdove, kuri perimtų didžiosios koplyčios raktelį iš senelio rankų. Tačiau, būdama tik senelio padėjėja, betvarkydama prosenelės kapelį, atkreipiau dėmesį į visai kitokį paminklą nei kiti. Jis – tarsi stora kvadratinė kaladė. Iš pažiūros tikrai labai senas. Spausdintinėmis nemažomis raidėmis užrašas LAZDYNŲ PELĖDA mane kiek nustebino: „Gal čia kokios mandrios veislės pelėda palaidota?“ Bet tada įžiūrėjau ir viršuje kiek nusitrynusį užrašą rašytoja. Pati savo tokių ne visai gražių minčių, jog čia paprasta pelėda gali ilsėtis, nusigandau. Čia juk tikra rašytoja! Krūmeliais iš šonų apsodintas paminklas, tarsi tvorele aptvertas, man priminė namelį su nedideliu kiemeliu. Nebuvo jis gausiai gėlėmis apsodintas. Tikrai kuklus kaip rašytojos. Tačiau šis kapelis visada tvarkingas. Ir išvis, kas gi ta rašytoja Lazdynų Pelėda? Iš karto paprašiau senelio, kad apie ją papasakotų – turi apie ją žinoti, juk kapų sargas yra, seniai miestely gyvena. Senelis kiek susimąstė ir taisyklinga kalba (kai ką nors pasakoja, visada taip kalba) tarė:
– Žinai, šią rašytoją galėtume pavadinti tarsi mūsų miestelio pažiba. Tik jos jau seniai nebėra, jos vardas netgi ir Tryškių vienintelę mokyklą puošia ir dar gatvė jos vardu pavadinta yra. O kas svarbiausia ir arčiausia mūsų, Indrute, tai ji net ir mano paties tėvą, tavo prosenelį, rašyti mokė ant didžiulio akmens, pasislėpdama, žvake pasišviesdama. Kad niekas nematytų. Tais laikais, kai tavo prosenelis dar mažas pipiras buvo, lietuviškai rašyti buvo pati didžiausia blogybė.
Nuo tada aš, kaskart tvarkydama prosenelės kapą, nužvelgdavau ir ponios Lazdynų Pelėdos, užliedavau laistytuve likusio vandens, nurinkdavau užkritusius rudeninius lapus, žemę papurendavau. Kartą mes su visa šeima, močiute ir seneliu bei teta ir vaikais važiavome į Paragių dvarą. Tada dar sužinojau, kad ta pati Lazdynų Pelėda ten gyveno! Iš to smalsumo, kiek pamenu, man net šiurpuliukai per nugarą perbėgo. Aš netgi turėjau galimybę prisėsti ant to paties akmens, ant kurio sėdėjo ir pati rašytoja! Ir lakstyti po pievą, po kurią ir ji vaikščiojo. Tiek žinių apie ją ir teturėjau, kas ką pasakė, prikūrė ar nugirdo iš kitų, nelabai ir gilinausi į jos istoriją. Tačiau neseniai šventėme senelio gimtadienį ir visa giminė sėdėjome prie stalo, netikėtai nugirdau tėvus kalbant apie rašytojąLazdynų Pelėdą.
– Rimtai… O ką ta Lazdynų Pelėda rašė? – netrukus užstalė beveik klausimų ir atsakymų viktorina pasidarė.
– Gal „Irkos tragedija“?
– Ne ne, tikrai nee… – tuoj pat kiti paprieštaravo.
Ir aš pati (visgi gimnazistė esu ir mokausi neprastai) visaip bandžiau spėlioti, ką toji rašytoja rašiusi. Taip niekas nieko ir neprisiminė. Taip ir paliko nieko neišsiaiškinę. Tačiau savo žinių spragą ėmiau lopyti. Iš pradžių pasitelkusi greitą paiešką, paskui ir seniau žinomą šaltinį – knygą. Kai išsiaiškinau, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo dvi seserys, viskas pasirodė daug painiau. Tai kuri iš šių rašytojų mokė mano prosenelį? Kuri ilsisi po antkapiu, kurį vis nužvelgdavau, kape, kurį kartais patvarkau? Galiausiai, kuri parašė tokį jaudinantį kūrinį „Motulė paviliojo“? Jį perskaičiau susidomėjusi. Taip pat išsiaiškinau,kad šioje vietoje ilsisi vyresnioji sesuo – Sofija, sužinojau net tai, kad ji turėjo Meškikės pravardę. Vis dėlto kuri iš jų mokė mano prosenelį? Kol kas nėra atsakymo…
Vienas, du, trys…vienuolika, dvylika… Taip aš eisiu ir skaičiuosiu betonines Tryškių takelio plyteles. Ne per blogiausiai jaučiuosi, kur esu dabar. Manau, neblogai jausiuosi ir kitur, besiblaškanti po savo jaunystės metus. Tačiau kai viskas nurims ir mano veidą jau puoš keletas patirties raukšlelių, aš neatsispirsiu norui nueiti į savą daržą Tryškiuose pasiskinti tų apgaulingų cebulaiškių bei pasikasti bulvių. Ten manęs jau lauks už tvoros besicekavijanti kaimynė. Aš tik nusijuoksiu ir pasakosiu jai savo istoriją, kaip aš niekada negyvenau kaime. Galbūt ir pavojinga dabar taip manyti, kad likimas, o tiksliau – mano pačios noras nuneš mane į tą vietą. Bet kai manęs paprašo per keletą sekundžių įsivaizduoti ateitį, aš matau savo brandų gyvenimo laikotarpį leidžiančią būtent Tryškiuose. Būsiu ten ir siųsiu šiltus pasisveikinimus bei girdėsiu juos iš kitų. Galbūt net apžiūrinėsiu besiilsinčių ramybėje kapų paminklus. Su draugėmis šnekėsiu ilgiau, nei reikia. Galbūt net kelsiu lengvą juoką kitiems, kaip dabar man jį kelia kai kurie tenykščiai žmonės…
Dangaus vanduo. Ričardo Šileikos nuotrauka