Apie Kiplingo ,,Džiunglių knygą“ – kitaip, savaip, lėtai
Marius Kraptavičius
Jei kas nors manęs teirautųsi apie svarbiausiąją vaikystės knygą, sutrikčiau. Jos dvi. Nežinau, katra svarbesnė. Defo ,,Robinzonas Kruzas“? Kiplingo ,,Džiunglės“?
Galbūt ,,Džiunglės“… Pirmoji mano savarankiškai skaityta knyga. Įsimintina. Visiems laikams.
Neapsakomai mylėjau Mauglį. Norėjau būti juo. Svajojau, kad mane pamiltų visi pasaulio žvėrys ir žvėriukai.
Svarbu minėti, kad augau Šiauliuose, senoje miestelėnų giminėje. Esu vienas iš nedaugelio Lietuvoje, niekada jokio kaimo neturėjęs. Nebūta mano vaikystėje nei žvėrių, nei gyvulių. Laimei, knygų būta – visada. Kuo įvairiausių.
Pantera Bagira visiems laikams tapo mano… chm… kaip čia pasakius? Kuo ji man tapo ir tebėra?
Tiesą sakant, atrodė man vaikystėje, kad Bagira panaši į mano mamą. Gerą, švelnią, mylinčią, bet… Pantera atrodė tobula. Baugu prisipažinti, bet taip: kur kas geresnė nei mama.
Ar galėjau vaikystėje įtarti, kas skaitau šiek tiek (ką ten šiek tiek, gerokai…) palengvintas, adaptuotas Kiplingo istorijas? Pritaikytas vaikams?
Išaugau. Subrendau (galbūt). Beveik ir pražilau (tikrai). Atradau leidyklos ,,Pasviręs pasaulis“ išleistą ,,Džiunglių knygą“ (2011). Rasčiau jai begalę priekaištų. Nevykusiai versta Kiplingo poezija. Proza – kiek geriau… Na, šiek tiek geriau. Primityvios iliustracijos. Jokios sklaidos, jokio garsaus šūksnio, kad pagaliau, po daugybės metų, Lietuvoje turime tikrą Kiplingą – abi ,,Džiunglių“ knygas.
Vienaip ar kitaip, reiškiu leidyklai pagarbą. Pagaliau lietuviškai perskaičiau bene stipriausią (dabar, šiandien man taip regis) Kiplingo kūrinį. Tai ‒ ,,Pamaldžiojo Puruno stebuklas“.
Nesikvatokite, mano mieli bičiuliai, šį tekstą skaitą. Nebuvau ir nesu pamaldus. Nekliedžiu Indija. Nekeičiu tikėjimo. Tiesiog – jei tikite manimi – atraskite tą Kiplingo sodrų pasakojimą apie valdininką, stropiai tarnavusį britų imperijai. ,,Kartą Indijoje gyveno žmogus, kuris buvo vienos pusiau nepriklausomos vietinės valstybėlės, esančios šalies šiaurės vakaruose, ministru pirmininku. Jis buvo brahmanas ir priklausė tokiai aukštai kastai, kad kastos jam galiausiai gyvenime išvis nustojo ką nors reikšti“, – tokia pasakojimo pradžia.
Pasakojama apie kilmingą indą, baigusį mokslus Anglijoje, turėjusį neva viską – ir turtus, ir valdžią, ir garbę.
Kuo tampa jis?
Žmogumi, kuris atsistatydina iš postų. Tampa elgeta. Klajūnu. Savo valia.
,,Dvidešimt metų jis prabuvo, kaip reikalavo Senasis įstatymas, jaunuoliu, dvidešimt metų – kovotoju – nors niekada gyvenime nelaikė rankose ginklo, ‒ ir dvidešimt metų – namų ir ūkio galva. Savo turtus ir galią naudojo ten, kur manė esant reikalinga; prisiėmė garbę, kuri buvo jam tuo metu duota; matė daug įvairiausių žmonių ir miestų, ir tie žmonės ir miestai jam atidavė pagarbą. Dabar jis visų šių dalykų atsisakė, nusimetė kaip žmogus drabužį, kurio jam daugiau nebereikės“.
Tik nemanykite, kad atpasakosiu visą legendą (gal sakmę, pasaką) apie žmogų, įžengusį į septintą dešimtį ir peržengusį tuštybės kalvas. Basakojis, išmaldos dubenėliu nešinas, jis pagaliau atgauna savąją laimę: lėtą judėjimą.
Neišsižadėjau nei Mauglio, nei Bagiros. Ataidi, laimei, vis dar ataidi, švelniu šešėliu driekiasi mano vaikystės rašytojas, jo knygos. Ir vaikystės Šiauliai tėra švelnus šešėlis, vertas visai kito pasakojimo.
Dabar gyvenu Ignalinoje.
Nelendu į sengires. Tik į Ignalinos pamiškes. Bet ir ten: iš po kojų, kai uogauju, išlekia manęs išsigandęs kiškis; kai grybinėju palei eglaites, pastebiu susirūpinusį žvilgsnį: briedės akys reikliai žvelgia į mane. Stirna laigo per pelkynus: kad aš taip galėčiau perlėkti klampiu taku. Kartą regėjau: miestelio pakraštyje klydinėja kuoduota pempė.
O vakarais, beveik naktimis… Kai pasirodo danguje Vakarė žvaigždė, kai mudu su Gintare vakarieniaujame ant suoliuko, atlekia smagus žvėrelis. Laigo po kiemą. Kiek slapstosi, tiek ir rodosi. Bene kiaunė? Žinoma, ji.
Esu šeštoje dešimtyje. Niekada neišsižadėsiu nei Mauglio, nei Bagiros. Nei elgetų. Net ir Laimutės, kuri pati save tituluoja vienintele Ignalinos bomža.
Šiukšlių konteineriuose rausiasi ne tik ji. Ir kiaunė.
Kas belieka man?
Tik svajoti, kad ilgainiui ir aš visiems laikams nusivilksiu, nusimesiu tuštybės drabužį, tik linkėti artimiems: dar kartą – daugybę kartų – atsiversti vaikystės knygą.
