Rašytojai Alvydas Valenta ir Gintarė Adomaitytė. Nuotraukos Birutės Žemaitytės.
Sulėkė, suskrido, suplasnojo
Apie neregių kūrybos popietę Ignalinoje
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
Taupi ir tiksli žinia yra ši: kiekvienų metų spalio 15 – tarptautinė Baltosios lazdelės diena.
O jei plačiau… Spalio 10 dieną Baltąją lazdelę minėjo Ignalina. Miko Petrausko muzikos mokykla sulaukė svečių: atvyko operos solistas Vladas Bagdonas, pianistė Dovilė Bagdonaitė, poetė Vilija Dumbliauskienė, rašytojas Alvydas Valenta, žurnalistas Vytautas Gendvilas. Juos lydėjo Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė ir bibliotekininkė Janina Vilimienė.
Jei dar plačiau… Tai – viešosios įstaigos MENO BANGOS projektas, remtas Lietuvos kultūros tarybos. Ir ne tik… MENO BANGOS, dovanodamos profesionalų meną Ignalinai, paminėjo savo gimimo dieną. MENO BANGOMS – vieneri.
KODĖL?
O jau dabar leisiu sau rašyti sentimentaliai. Visų pirma atsakysiu į klausimą kodėl. Kodėl būtent toks projektas, kodėl būtent tai dienai, kodėl būtent tie jo dalyviai?
Gal ir per miglas, bet prisimenu dieną, kai mano neregys tėvas atsinešė baltąją lazdelę. Kad žinotumėte, kokių jis turėjo dailių lazdų! Raižytos, drožinėtos, lenktos ir riestos – jos puošė mūsų prieškambarį. Baltoji atrodė per gležna, per grakšti, net per trapi. Aklieji buvo pratę ant savo lazdų remtis. Baltoji – kaip paaiškėjo – prašėsi kitokio elgesio. Baltoji – tai ženklas, kad gatve eina neregys.
Jau ir nebežinau, kur iš prieškambario išsivaikščiojo mano tėvo dailiosios lazdos. Kažkas apšlubdavo, apsirgdavo, pavargdavo. Išdovanojau… Neįsivaizduoju, kam atidavėme jo paskutiniąją, tą baltąją.
Jau ką gerai atsimenu, tai keliones po Lietuvą. Mano tėvai nuolatos išvažiuodavo. Buvo toks metas, kai vyko į tolimiausius Lietuvos užkampius su chorais, kuriems vadovavo tėvas. Iš pradžių vadovavo Kaune, vėliau Vilniuje. Kai paaugau, į keliones imdavo ir mane. Prisimenu koncertus mažose ar didesnėse salėse, prisimenu ir publikos nuostabą: nejau tikrai atvažiavo aklieji?
Apie tas aklųjų, silpnaregių ir juos lydinčių asmenų keliones galėčiau pasakoti ir daugiau, gal kada nors… Svarbiausia, kad mano tėvui Antanui Adomaičiui rūpėjo įrodyti pasauliui: aklieji tiek visko moka ir gali. Jį patį vaikystėje norėjo užkišti į užpečkį. Kaimas mąstė taip: ,,Yra namuose neregys? Tai tegu kalba poterius, nes mes dirbame, nespėjame.“
Tėvas svajojo rasti lazdą ir iškeliauti į prieglaudą. Pats. Vienas. Savarankiškai. Laimei, pateko į Kauno aklųjų institutą. ,,Žmonės man buvo geri“, – taip tvirtindavo. Ir tikrai – geri, dosnūs. Padėjo mokytis, studijuoti, kurti.
Man regis, jau beveik atsakiau į klausimą, kodėl sumaniau neregių kūrybos popietę.
Tą dieną prisiminsiu ilgai. Stoviu Ignalinos namuose prie lango, o kitoje gatvės pusėje – muzikos mokykla. Laukiu, kol atvažiuos iš Vilniaus mano projekto dalyviai. Nerimauju. Ir kartoju pati sau: tai Tavo garbei, tėve.
KAS?
Alvydas Valenta yra mano bičiulis. Man patinka jo energija. Pasitikėjimas. Kartą tamsioje laiptinėje suglumome: nė švieselės, o mums – į trečią aukštą. Alvydas beveik nudžiugo: ,,Tai leiskite mane pirmą“. Ir atvedė iki reikiamo buto durų. Jis – publicistas, pasakų žinovas, romano autorius, poetas. Tereikėjo užsiminti apie projektą, ir Alvydas paklausė: ,,Ką aš turiu padaryti?“ Ir padarė: ,,Sulėkė, suskrido, suplasnojo“ – tai jo sumanytas popietės pavadinimas. Veiksmažodinis.
Poetė Vilija Dumbliauskienė – iš tyliųjų, ramiųjų, subtiliųjų pasaulio. Jos poezija minimalistinė, beveik gležna. Nors… Yra manančių kitaip. Kartą Alvydas Valenta sakė, kad tai, ką Vilija rašo – barokas. Man patinka Vilijos sumanyta (pajausta) baltoji gervelė, ištikimiausia eilių personažė.
Vytautas Gendvilas pažįstamas Vilniaus knygų mugės lankytojams. Galbūt galėčiau jį vadinti mugių žvaigžde. Daugybė žmonių būriuojasi prie Vytauto stalo. O ant stalo – rašomoji mašinėlė. Ji rašo ne raides, o taškus. Daugybei žmonių rūpi savo vardą ir pavardę parašyti Brailio raštu.
Operos solistą Vladą Bagdoną lig šiol tik žinojau, juk ne kartą jo klausiausi. Bet… nepažinojau… Kviesdama į projektą, nerimavau. Po jo koncerto stebiuosi: ir ko nerimavau? Tai balsas, kuriame maudaisi. Tai artistinis žavesys. Tai gebėjimas jausti publiką, su ja bendrauti.
Popietę savo kūrybos daina vainikavo Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė.
Lyg ir regėjome, lyg ir girdėjome kaip jiedu – Vladas Bagdonas ir Birutė Paukštienė – jau planuoja savo projektą.
Jei į Ignaliną atvyktų Vlado Bagdono vadovaujamas „Vilniaus“ choras, jei … jei… jei…
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė ir operos solistas Vladas Bagdonas
KAIP?
Belieka aprašyti, kaip vyko popietė. O vyko jaukiai, nuoširdžiai. Kol Vladas Bagdonas ir Dovilė Bagdonaitė repetavo, kiti dalyviai pasivaikščiojo: ėjome per tiltą, paklajojome po mišką. Ruduo tą dieną buvo maloningas.
Didžiąją publikos dalį sudarė Ignalinos viešosios bibliotekos skaitytojų klubo nariai, muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai, neįgaliųjų bendruomenė. O juk bijojau – neapsakomai bijojau – tuščios salės, abejingų veidų.
Salėje būta ir vyresnių, ir jaunesnių. Abejingų, regis, nebūta.
Publika buvo atidi ir jautri
Kokia tyla, kai skaitė poetai… Kokie šūksniai „Bravo!!!“, kai dainavo Vladas ir skambino Dovilė.
Dabar stebiuosi pati savimi: tai ko aš baiminausi ties langu rymodama? Ko?
Mums, projekto sumanytojams, padėjo Ignalinos viešoji biblioteka, Miko Petrausko muzikos mokykla.
Projektą noriu tęsti. Jei kam rūpi kodėl noriu– arba kas dalyvaus ir kaip dalyvaus – maloniai kviečiu grįžti į rašinio pradžią.
O spalio 15 dieną…
Arba po dienos, kitos…
Po mėnesio…
Apsidairykime po savo miestą, miestelį. Ar matote gatvėse bent vieną baltąją lazdelę? O prekybos centruose? O geležinkelio stotyje?
Kaip manote, kodėl?