Gintarė Aukselytė
Pasitaiko tokių žmonių. Nemėgstančių kalbėti apie save, besimėgaujančių faktu, kad apie juos nėra daug informacijos, bet giliai smegenyse trokštančių, kad pasaulis juos pažintų ir priimtų kaip draugus. Tokia esu ir aš, Gintãrė Aukselytė, nestabilios psichikos kaimo vaikas(mužikėlis). Šiuo metu blaškausi nerasdama sau vietos, kartais stengiuosi tą vietą rasti savo rašliavose, darže, šiltnamyje, Žagarės laukuose ir kanaluose. Kol kas esu jauna, bet skristi nemėgstu – bijau (ir tingiu) skleisti sparnus. Šiuo metu mokausi Vilniaus Universiteto gamtos mokslų fakultete, baigiau Joniškio „Aušros“ gimnaziją. Netikiu horoskopais, bet gimiau per Jurgines.
Gyvenimas pagal gyvenimą
Garsiai teliūškavo šiltas alus stiklainyje. Taip jau būna – bijai, kad atims, stengies kuo tyliau, o išeina dar garsiau nei įprasta.
Ar bent taip atrodo.
Bet kokiu atveju, tas garsas susipynęs su gudriais žingsniais keliavo gatve. Pro lūpas neprasiveržė nė viena aimana, nė vienas garsesnis supūkšėjimas, atsikvėpimas.
Visai kaip žiurkės bėgtų nuotėkų vamzdžiais.
Atkelia lentą, lenda į skylę. Per nuotrupas, gružus ir baisingas dulkes aklai iriasi į priekį. Ne pirmą kartą jau taip – žino, kad reikia nebijoti ir tiesiog eiti tiesiai – šviesa, ankščiau ar vėliau, atsiras.
Na, gal ne šviesa, bet iš visiškos tamsos išlindus į prieblandą matyti tikrai daugiau…
Aplinkui lyg drebantys aviliai guli žmonės. Susisupę į dvokiančias milines karts nuo karto išleidžia kažkiek dujų, bet tai vienintelis įrodymas, kad jie gyvi. Kaskart pažvelgus į tuos kukulius jie atrodo taip pat ir nekelia visiškai jokių emocijų.
Nepaisant to, ieško vieno ypatingo kukulio.
O, tėvas!
Paspiria, paniurko.
Lyg drugelis iš savo palaimingo kokono išsirita žmogus.
– Atnešiau,- sušnypščia mergaitė vis dar niurkydama tėvą,- einam, kelkis.
Abu dūlina į kampą.
Prapuola didelėj skudurų krūvoj.
Mergaitė lėtai iš užančio ištraukia stiklainį šilto alaus, kelis gabalėlius lašinių ir pusę riekės duonos. Pamačiusi tėvo žvilgsnį sutrina rankomis, tačiau susizgribusi, kad pritraukti žmonių dėmesį šitoj vietoj būtų savižudybė, pasitenkina išdidžia karo generolo šypsena.
Po šios netikėtai turtingos vakarienės susipylęs alų tėvas pralinksmėja. Dabar jau ir mergaitė pavirto į dukrą, ir škurliai nebesmirdėjo.
– Alus! Pasaulio gelbėtojas! Davė apinys viskam džiaugsmą ir gyvenimą… gyvybę. Ko čia vėpsai, moterška? Haaa, sakysi Dievulis davė tau gyvybę? Nežvairuok, jei nebūčiau buvęs girtas kaip šlepkė tada, kažin ar sėdėtum čia visa laiminga dabar.
– Sakei jau,- atsiliepia dukra kišdama po skvernu tuščią stiklainį,- alus tai dievas, dievas tai alus ir nieko čia nepakeisi.
– Taip taip! – ploja rankom tėvas pamiršęs apie kokonus už nugaros,- Laisvas yra girtas žmogus – bjaurus, toks menkas ir trapus. Vo, mūsų visuomenė dabar sėdi už savo brangių telikų ir apsimeta stipriais. Kokie suvaržyti…
– Sakei jau,- vėl atsiliepia mažytė,- ir išlaisvins visus alkoholis ir visi būsim negražūs, ir pasaulis bus vėl laisvas ir motina gamta atsigaus.
Visur tyla, visur gražu ir tėvo plikė pasidengia rūpesčio klostėmis. Jau žino mergaitė kas bus – „iš kur vogei, ar buvai išpažinties, kada prauseisi”… Tradicinė litanija tėvui prablaivėjus.
– Kas lūpą praskėlė? – atsidūsta tėvas.
– Šiukšlininkas,- rūščiai atsiliepė mergiūkštė,- buvo ten konteinery dar visai nieko batai, aš jau kad čiupsiu, tas man kad žiebs! Aš sakau jam:”Kur tu tuos batus dėsi?” Jis sako, kad aš jo žmonai piniginę nudžioviau, tai jis mane dabar mane konteinery užrakins. Bandė pastvert mane, bet aš susimečiau šmutkes, pasiėmiau tuos batus, uždariau jį konteinery ir dar piniginę pavogiau.
– O kaip ištikrųjų buvo? – nusijuokia tėvas žinodamas, kad šiukšlininkas neturi nei piniginės, nei žmonos, kuri galėtų turėti piniginę.
– Ai, pas atmatas prisitryniau…
– Taip tau ir reikia. Tu geresnė nei jie, velniai griebtų. Bet dabar… pasižiūrėk į save. Purvina, pridaužyta, dar ir suskė – kiek dabar tau metų?
– Aštuoni…
– Vo, jau aštuoni, visa pana jau. Tu jau per didelė, kad vaikščiotum kaip sutrė. Tu gailesčio nebekeli, tu jau šlykšti. Pasivok gerus rūbus, įsirišk kaspiną, kitą mėnesį gal Motiejus išsiris, galėsit vogt ligi valiai – koks jis kalbininkas! Tai vat, per tą laiką dirvą pasidaryk.
– Mane medžioja,- suburbėjo mergaitė.
– Motina atkuto, ką? – nusikvatojo tėvas,- tai varyk, nežinau, į kitą miestą kuriam laikui, kol apsiramins. Ir nebevok tu iš jos, matai, kad be širdies žmogus.
– O iš ko vogt? Užkniso.-ėmė ašaroti dukra,- Visi be širdies, nėra iš ko vogt.
– Kiek tau galima sakyt? Geras vagis visada ras iš ko pavogt.
Ima ristis žmonės. Maurodami ir visaip raivydamiesi, čiepsėdami jie leidžia savo galūnes iš kokono bailiai liesdami prišnerkštas grindis. Paleidę į orą galingą tūrį dujų jie bando atsimerkti ir ištiesia savo viltingas akis į geradarį pasaulį. Mergiukė nusišluosto ašaras, pabučiuoja tėvą ir išlenda iš skarmalų krūvos. Lyg gyvačiukė išlaviruoja pro evoliucionuojančius žmones ir leidžiasi į tamsą…
Išlindusi į gatvę kurį laiką bėga autobusų stoties, lenda po suolais prie bomžų, kad neiškristų iš konteksto.
Laikas planui.
***
Eina gatve, link vitrinų. Pažvelgusi į save turi pripažinti – gailesčio ji seniai nebekelia, ir niekas išmaldos jai jau nebeduos. Kažkaip ir nemandagu prašyti atrodo… Žinojo, kad vogti iš gimtinės būtų labai sudėtinga – visuose kampuose varvančiais nasrais laukia pedagogai ir trokšta ją prausti, mokyti ir kitaip linksmintis. Ne, per daug pavojinga.
Sėda į autobusą. Susiraito po sėdyne ir sunkiai susilaiko nepūkšėjusi – vos telpa. Pirmąkart susidūrusi su šia problema ji leidžiasi į filosofinius apmąstymus, tokius kaip „laikas bėga”, „kažkada būsiu didelė” ar „greit niekur nebetilpsiu”. Mintis nutraukia kontrolieriai – medžioja zuikius. Laimikis šiandien gausus – dvi ruso pasiilgusios pensininkės, kurioms rusas mokėjo, kad jos autobusiu važiuotų, trys varvanosiai paaugliai atsikalbinėjantys ir kenčiantys dėl per gero gyvenimo ir baisiai raudonas studentas, kuriam šiandien pasibaigė mėnesinis bilietas. Nedaug trūko, kad mūsų pažįstamas po sėdyne gulintis keleivis garsiai reikštų pasipiktinimą. Iš tiesų, to betrūko… Jeigu visi nepirks bilietų, kontrolierė ir autobuso vairuotojas neturės pinigų, gal net autobuso nebebus, o tada ji negalės važiuoti ko nors apvogti ar tiesiog vogti iš keleivių.
Su minia išslydusi į stotelę mergiukė leidžiasi ieškoti kito į tolimą vietą vežančio autobuso. Kelis kartus netyčia parvažiavo atgal – nemoka skaityti. Susirūpinusi, kad grįžtant atgal nežinos į kurį autobusą lipti leidosi nakvynės namų link.
– Laba diena, – prieš piktą reveransą padarė mergaitė, – galima į vonios kambarį?
– Žinoma žinoma,- linktelėjo moteris ir įleido ją, – tu neskubėk.
Mergiukė žinojo, kad dabar moteris springdama lekia prie telefono, skambina į vaikų teisių apsaugos tarnybą. Bet nieko, kol jie atvažiuos, ji jau bus nusipraususi. Užrakino duris, jas net užrėmė, mėgavosi pašiltintomis vonios grindimis. Maudėsi.
Prieš rankų džiovintuvą sušildė plaukus ir jos rūpestingai išskalbtus rūbus. Užsliuogė ant kriauklės, atidarė mažytes langines. Pasidžiaugusi, kad viską kas jai reikalinga pasiekia, pradėjo brautis pro langą laukan. Pirmas aukštas – pasisekė, bet langinės mažos, prakeiktai mažos, o panelė didesnė nei įprastai. Užstrigusi mergiukė netyčia išsinėrė iš savo drabužių ir skaudžiai žnektelėjo žemėn. Nukritusi apsižiūrėjo – visai nieko, galima kentėti, bet drabužiai – problema. Kelnės, batai ir palaidinė liko, tačiau striukytė ir megztinis liko viduj. Velnias!
Jau lapkritis, ji kels įtarimą taip apsirengusi – niekas ja nepatikės! Tuoj atvažiuos jos gynėjai ir ji nebepabėgs, gal net pas motiną grąžins, kas tada? Drabužių nepasiimsi. Šalta.
Spjovusi į viską bėga miestan. Pakampiais, pakampiais. Niekad čia nebuvo, nejauku gal, bet viskas absoliučiai miestiška, orientuotis nesunku. Parduotuvės pačiame linksmume, vogti būtų gal ir lengva, jei ne modernios etiketės. Lekia į škurlinyką, pasipuošia, vos išnešia kudašių. Neprofesionaliai, neprofesionaliai čia – vaikų teisių apsaugos tarnyba tikriausiai jos jau ieško, o ji paliko pėdsakus. Į bet kokį tašką nesinori lėkti, ji švari, kokia galimybė prisivogti visko!
Kad taip Motiejus čia būtų, tikrai ją išsuktų…
***
Grąžino pas motiną. O varge…
Kaip kad tėvas pasakytų – ,, tu, katyt, nepatyrus.” Gerai, nepatyrus ji, bet kaip Motiejų pagavo? Mįslė mįsliausia. Abu aprengti, pavalgydinti ir prirakinti prie radiatoriaus.
– Ką tėvas pasakys? – keikėsi Motiejus.
– O ko jis gali pasakyt? Idiotai, mes, idiotai… – ašaroja mergiukė.
– Tik nebliauk… Pabėgsima kažkaip, bet nežinau kaip greitai. Sako, užsienin vešis…
Užsienin? NE. NE NE NE. Vežti juos į užsienį mergei reiškė viską mesti. O ir Motiejus, jam daug pasiekti lemta… Jis net gražus būtų buvęs jeigu ne degtine užverkti jo akių vokai.
– NEBLIAUK SAKIAU,- riktelėjo Motiejus ir sužvangėjo jo antrankiai,- pabėgsim. GIRDI? PABĖGSIMA.
Tyla, ji neatsako. Mergiukei sudreba širdis pagalvojus, kad mamytė čia. Motiejus bandė atsitraukt nuo sesers, bet prie vieno radiatoriaus jie prirakinti. Paauglys nebesusivaldo ir laisva ranka griebia Mariją. Abu verkia, abu rauda, abu nori pabėgti iš šio pasaulio, bet tuo pačiu metu ir myli jį, myli motiną, myli tėvą, myli du to pačio poliaus magnetus stumiančius vienas kitą.
Sutraška grindys.
Ateina motina.