Fotografavo Ričardas Šileika
Nesvarbu ką – menininką ar meną (ir ne bet kur, o regionuose) – pabandyčiau įsivaizduoti, tačiau akyse nenumaldomai iškyla mūsų klasiko – M.K. Čiurlionio nupaišyta Mergelė iš 1906 metais pradėto ciklo „Zodiako ženklai“. Nesvarbu ką – meną ar menininką regėčiau, tačiau jis pasirodytų panašus į tą karūnuotą būtybę žydinčių gėlių pievoje (akivaizdu kad šioji veiktų kaip minėtųjų regionų atitikmuo).
Tad pradžioje pabandykime išsiaiškinti – kas yra tie regionai ir kodėl kai kurių vizualumu užterštomis smegenimis pasižyminčių asmenų liguistos fantazijos juos sieja su gėlėtais ir žolingais laukais. Seniau ne tokie lankstūs liežuviai regionus vadino provincija ir periferija, arba tiesiog užmiesčiu, gal net kaimu. Regionai, žinoma, skamba iškilmingiau ir oriau (nepolitikuojant galima pastebėti, kad net ir provincijos ar periferijos partija skambėtų ne taip garbingai), kita vertus, lotyniška „regio“ samprata (žyminti šalį ar kraštą) dažnai yra pernelyg neapibrėžta. Tad tiesiog kalbama apie užmiestį ar kaimą. Beje, primygtinai būtina pabrėžti, kad šioms sąvokoms nesuteikta jokio žeminančio ar menkinančio turinio. Akcentuoju tai, remdamasis asmenine patirtimi, mat vaikystę ir paauglystę praleidus šeštajame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste, tarp bendraamžių didžiausiu įžeidimu būdavo atsainiai metama „kaimiečio“ etiketė. Man, kaip ten bebūtų, mieste ar miestelyje (reikia turėti omenyje Alytų aštuntajame dešimtmetyje ištikusį dirbtinai demografinį kolapsą, kuomet gigantiškoms pramonėms įmonėms reikalingų darbininkų kiekį patenkino iš kaimyninių vietovių ir rajonų atvažiavę buvę valstiečiai, tarybų valdžios performuoti į kolūkiečius) užaugusiame jau trečios kartos miestelėną, toks tarsi paniekinantis apibūdinimas visuomet glumindavo. Mat labai svajojau gyventi kaime arba ten turėti bent senelius, kuriuos būtų galima lankyti laimingų moksleiviškų vasaros atostogų metu.
Fotografavo Ričardas Šileika
Tad užmiestį ar kaimą (na, gerai – regionus) šiek tiek idealizuotai iki šiol matau per čiurlioniškos kompozicijos akinius – tarsi žydinčių augalų kupiną pievą, kupiną ramybės bei harmonijos. O ten atsidūręs menininkas pasijunta didžiu ir iškiliu tarsi toji Mergelė.
Akivaizdu, kad ne dideliuose miestuose, vadinamuosiuose „kultūros centruose“ (kiek jų Lietuvoje iš tikrųjų yra – tiek pat kaip toje vaikiškoje skaičiuotėje, besibaigiančioje klausimu „kas daugiau saldainių ėda“?) gyvenančius kultūros žmones kiek dirbtinokai galima skirstyti į dvi stovyklas: 1) „vietinius“ ir, 2) kaip sakytų šiliniai dzūkai – „užeivius“. Pirmieji – tai gimę ir užaugę, galbūt padarę nedidelę pertraukėlę ir išvykę mokytis, kažkur toliau, tačiau sugrįžę (dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių) ir antrą kartą suleidę šaknis gimton tėviškės dirvon. Antrieji – kuo tikriausi „asfalto vaikai“, pasibaladoję po tolimesnius užsienius ir mūsiškius didmiesčius ir net valstybę visokiais skaičiavimais keleriopai lenkiančius miestus ar metropolijas. Jie, sutaupę ne tik intelektinio, bet ir finansinio kapitalo, perka griūnančias sodybas, restauruoja ir rekonstruoja apleistus dvarus.
Fotografavo Ričardas Šileika
Abi šios stovyklos turi savų privalumų ir minusų, savo stipriųjų ir silpnųjų pusių. Štai, tie tikrieji vietiniai yra apdovanoti prigimtiniu ir išugdytu žinojimu apie savąją aplinką. Jie žino artimesnių ir tolimesnių kaimynų charakterio ir gyvenimo būdus, taip pat puikiai išmano čionykštį natūralųjį peizažą ir kultūrinį landšaftą. Tačiau vietinės visuomenės nariu iki kaulų smegenų esantis individas žino visas normas ir paprotinius reikalavimus, kurie jį norom-nenorom stabdo vykdant kažkokius ambicingesnius projektus. Tuo tarpu tie, „naujieji“ būna nesaistomi įpročių ir papročių. Jie imasi didelių, valstybės mastu skambančių užmojų. Pavyzdžiui, atidaro ne tik vietinės spaudos giriamą kavinę, kurioje dažniausiai maitinami, net šeriami, savaitgalinio nuobodulio alkį malšinantys dykinėtojai iš didelių miestų ir kitų šalių. Masalu atvykti tampa kokie nors lokaliniai kulinariniai šedevrai, kurių receptai būna perskaitomi internetuose arba, geresniu atveju, pelių apgraužtuose namų šeimininkių vadovuose. Tai pateikiama kaip neatsiejama vietinės kultūros dalis. Tūlas, atpalaidavęs ir taip nuo kultūrinio lavinimosi išpampusį pilvą, pasijaučia kuo tikriausiu kultūrtrėgeriu. Kita vertus, nebeironizuojant, reikia pastebėti, kad naujai apsigyvenusių žmonių pastangos tikrai duoda gerų rezultatų, inspiruoja ir katalizuoja kartais blankoką, rutiniškai rusenantį vietos kultūrinį gyvenimą.
Šioje vietoje galima pateikti vieno pietinės Lietuvos miestelio istoriją kaip simptomą. Dar prieš dvidešimt metų atsikėlęs pilietis, kraštotyros fanatikas, dirbamų laukų pakraštyje aptiko didelių riedulių sankaupą. Neaišku, kokios žvaigždės ir mėnuliai konfigūravosi jo galvoje, tačiau tas iki-krikščioniška religija ir mitologija, tradiciniu gyvenimo būdu besidomintis entuziastas įžvelgė tame senovinę dangaus stebyklą. Vietiniai gyventojai su vienu iš jų priešakyje (beje, irgi aistringai besidomėjusiu savo protėvių žemės praeitimi) juokėsi iš to naivuolio, esą šią paleo-observatoriją iš tiesų prieš sovietiniais laikais sustumdė kolūkio buldozeriais – ruošiant papildomą plotą pasėliams. Laikai praslinko, niekas nebeatsimena ankstesnių kolizijų, prie minėtųjų akmenų kaip vieno iš reikšmingo traukos tako veda gerai sutvarkytas takas, informuoja puikiai parengta skelbimų lenta ir rodyklė.
Fotografavo Ričardas Šileika
Bet grįžkime prie menininkų, panašių į MKČ Mergeles. Provincijoje (ech, juk taip tas dažnai yra vadinama iki šiol) būti menininku ir lengva, ir sunku vienu metu. Nes a priori kuriantis žmogus tarp nekuriančių (nediskutuojant apie kūrybos apibrėžtis ir ribas) jaučiasi jeigu ne didesniu ir aukštesniu, tai bent kažkokiu ryškesniu, ypatingesniu, nepakartojamesniu (be jokių romantizuotų mistifikacijų). Savaime tai kuria savaiminio išskirtinumo ir nepakaltinamumo iliuziją. Didmiestyje menininkas pranyksta tarp panašių į jį patį. „Tačiau čia yra didesnės galimybės“, – pastebėtų bet kuris menamas ankstesniojo sakinio kritikas. Ir jis būtų teisus. Bet tik iš dalies. Pranykdamas bendroje ambicingų ir karjerų siekiančių kolegų, didmiesčio menininkas gauna geriau išvystytą infrastruktūrą – tankesnį galerijų tinklą, gausesnę kuratorių, dailės kritikų ir dailėtyrininkų, galop – publikos populiaciją… Šioje vietoje vėl galima sutikti tik dalinai. Mat, jau seniai yra aišku (bet nebūtinai įrodyta), kad mūsų visuomenėje meno gamintojų ir vartotojų skaičius yra pakankamai pastovus. Menininkų viename kvadratiniame kilometre nepadidėja ir nesumažėja jau kokį šimtmetį. Aukštosios dailės mokyklos (Lietuvoje jų yra lygiai viena, tačiau su regioniniais fakultetais – Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose) kiekvienais metais, dar nuo sovietinės okupacijos laikų, į pasaulį išleidžia gana pastovų diplomantų kiekį. Vieni jų – pranyksta, neatlaikę aršios evoliucinės kovos, kiti atkakliai dirba bei kuria – dėl savęs ir kitų.
Zitos Žemaitytės leidinio (1984 m.) apie Lionginą Šepką viršelis
Šioje vietoje būtina ap(si)brėžti – kas vis tik yra tas menininkas? Nes siejimas su čiurlioniška Mergele yra gana paviršutiniškas. Taigi, menininkais šiais laikais gali būti kiekviena ir kiekvienas. Tai skelbia ne tik konceptualūs užrašai ant garbių šiuolaikinio meno bastionų sienų, bet ir pats gyvenimas. Menininkais ir menininkėmis tampa tuščiagarbės ir tuščiagalvės namų šeimininkės ar reklamos ir šou versle besisukiojantys jaunuoliai. Tam reikia labai nedaug – kelių valandų kursų kokioje nors žinomo, tačiau gana silpno menininko studijoje arba atidžiai išklausyto savitaigos seminarų ciklo. Dar daugiau reikia paiko įsitikinimo, kad gali daryti tai, ką geba žmonės, išėję ne vienerius metus trukusius mokslus kolegijose ir akademijose. Laikykite mane senų pažiūrų subjektu, tačiau iki šiol manau, kad tikru menininku tampama patyrus rimtas studijas konkrečioje humanitarinėje terpėje. Žinoma, neneigiu savamokslių, autodidaktų unikalumo bei reikšmės. Kai kada jie būna įdomesniais ir autentiškesniais, nei tie „diplomuotieji“. Bet todėl ir šnekame apie juos kaip išskirtinį fenomeną, daugeliu atvejų įtakojantį net ir rimtus klasikus. Galima prisiminti, kad ir Lidijos Meškaitytės ar Liongino Šepkos atvejus…
Nustačius, kad tikras menininkas regionuose (ir ne tik!) yra diplomuotas specialistas (gebantis kurti tapybos ir skulptūros, keramikos ir grafikos, performanso ir instaliacijos, fotografijos ir video meno srityse), galima išdrįsti ir nustatyti meno regionuose (ir ne tik!!!) turinį. Pirmiausia galima pastebėti, kad menas apskritai (ne tik regionuose) yra tradicinis ir šiuolaikinis. Pirmuoju atveju tai dar senaisiais amžiais susiformavusios vaizduojamosios ir taikomosios dailės rūšys. Didžioji dalis žmonių – ne tų diplomuotųjų specialistų, kurie yra linkę tapti ar tapatintis su dailininkais, būtent eksploatuoja šių sričių teikiamas galimybes – tapo ir piešia, skaptuoja ir drožia, lipdo ir žiedžia, pina ir audžia. Kai kuriais atvejais tai vadinama liaudies menu arba tautodaile – ir visa tai yra gerai, kol netampa pretenzijomis į galerijas ar muziejus. Nes viena yra, kuomet savo saviraiškai leidi lietis artimoje aplinkoje, ir visai kita – kuomet tuo net kankinti visiškai nesuinteresuotus žiūrovus ir nesidominčią publiką. Žinoma, tame nėra jokio nusikaltimo, tačiau tūlas kultūros vartotojas ar net skleidėjas (omenyje turima valdininkų ir biurokratų armija, kuriems menas ir jo sklaida tėra dar viena eilutė mėnesinių ir metinių ataskaitų pildymo formose) tai ir tapatina su pilnaverte, profesionalia kultūra. Bet aiškinti kuo skiriasi „aukštoji“ kultūra nuo „popamokinės“ veiklos yra lygiai taip pat vaisinga, kaip ir bandyti nustatyti skirtumus tarp Dizzy Gillespie‘io trimitinių improvizacijų ir kur nors galulaukėje skrabalus daužančio piemenėlio barškesių. Vėlgi tik būtina pabrėžti, kad toks ne-lyginimas neturi jokios vertinamosios potekstės, nesakoma kad tas yra „gerai“, o anas – „blogai“. Tiesiog kiekvienam yra savo laikas bei aplinkybės.
Taigi, nustačius, kad menas egzistuoja tradicinėmis ir šiuolaikinėmis saviraiškos ir raiškos formomis, regioniniu aspektu konkretizuoti galima jį klasifikuojant į 1) konservatyvų ir 2) hermetišką. Apibrėžimas „konservatyvus“ vėlgi meno nei paaukština, nei pažemina. Čia turimi omenyje tie autoriai, kurie kuria taip, kad nedirgintų publikos. Tokiais dažniau būna aukščiau minėtieji „vietiniai“, turintys savo artimuosius ir puikiai žinantys, bei esantys pažįstami, aplinkinius. Išsisakydami jie neretai įjungia vidinius cenzorius – nenorėdami papiktinti, šokiruoti kaimynų. „Hermetiški“ menininkai gal ir nėra saistomi jokių tabu, tačiau tai, ką jie daro, dažnai būna tiesiog nesuprantama. Aplinka, kur tai randasi ir veikia, nepriima, netgi atstumia, visai veiklai užsidarant tegul ir saugioje, tačiau pernelyg poveikio nedarančioje cistoje. Tokios definicijos tinka tik kalbant apie nekomercinį meną. Nes pardavimui skirti kūriniai (kaip ir jų prekeiviai) yra saistomi kitokios logikos, yra susieti kitokios priežasties ir padarinio grandinėlės.
Įtariu, kad aš pats, kaip menininkas, o ir kartais menų organizatorius regionuose, labiau atstovauju pirmajam („konservų“) tipui – ypač tais atvejais, kuomet lendu į viešumą oficialių ir legalių parodų (tokios vyksta specializuotose erdvėse), taip pat plenerų bei simpoziumų, dėka. Pasijusti antrojo kirpimo atstovu galiu tik tuomet, jeigu kažką darau „į stalčių“ arba dedikuoju socialiniams tinklams.
Fotografavo Ričardas Šileika
Bet šiaip visokiausios sistematizacijos ir įvairiausios klasifikacijos, neretai nenurodo esmės. Svarbiausias dalykas slypi fakte (ar šias eilutes rašančiojo nuomonėje), kad visuomet yra ribotas menu besidominčiu – jį darančių ir, juo labiau, – vartojančių, kiekis. Jis, nesikeičiant geopolitinėms ir kultūrinėms sąlygoms, yra pakankamai stabilus. Tie kas nori – tie kuria. Tie kas nori ir gali (nekalbant apie aukštas koncertų ar spektaklių bilietų, taip pat knygų kainas ir panašiai) – žiūri, klauso, skaito. Vartoja. Ir nesvarbu kokiomis sąlygomis, kokiomis aplinkybėmis. Regionuose ar kažkur kitur.
Projektą KULTŪROS VERSMĖS iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba
