Seniausias Ignalinos statinys.
Fotografavo Sonata Žalneravičiūtė
Eiti ratu kur kas smagiau, nei eiti tiesiai – nuo punkto A iki punkto B. Ratas visada linksmesnis, jame daugiau netikėtumų, nuotykių, o monotonijos – nėra. Ignalinoje tokius ratus esu atradusi bent kelis. Vienas jų – keturių ežerų žygis. Tą žygį privalėčiau rašyti kabutėse. Joks tai žygis, tai pasivaikščiojimas. Man – tik smagus pėdinimas keturių ežerų pakrantėmis. Kai kuriems žmonėms, užsisėdėjusiems prie knygų ir kompiuterių, galbūt taptų išbandymu.
Ilgokai tą „žygį“ nukeliaudavau viena. Kol kilo mintis pasitikrinti: o kaip kitiems, ar bus smagu? Tad vieną vasaros dieną traukinių stotyje paskyriau pasimatymą. Į jį atvyko kur kas daugiau žmonių, nei tikėjausi. Ne tik „Meno bangų“ surengtos rezidencijos dalyviai, bet ir ignaliniečiai, patikėję, kad sugebėsiu jiems papasakoti šiek tiek daugiau, nei jie žino.
Nieko tokio jau ypatingo aš ir nežinau. Bet štai jis – traukinių stoties vandens bokštas, seniausias Ignalinos pastatas, štai ir ji – pirmoji mokykla.
Žurnalistė Lina Raginytė yra rašiusi: ,,Kai vedė žydus sušaudyti palei geležinkelį, du berniukai iš kolonos kažkokiu būdu pateko į bokštą ir pasislėpė. Juos rado darbuotojas, berods, Dudanec. Jis juos slėpė kelias dienas. O kai pasitaikė gera proga, sudėjo jiems po lauknešėlį maisto, įkėlė į krovininius vagonus ir nurodė, po kiek dienų iššokti. Vaikai išaugo Rusijos vaikų namuose ir, jau būdami vyrais, buvo atvykę į Ignaliną ir papasakojo patys šitą istoriją. Dudanecą aplankė tik kapinėse“. Istorija daugiaprasmė, iškalbinga, įsimenanti. Net keista, kodėl ji neatskleista aiškiau, tiksliau.
Ilgokai sukiojamės prie kryžiaus tremtiniams: šį meno kūrinį (Juozapas Jakštas, Valdas Ozarinskas) laikau vienu įspūdingiausių Ignalinoje. Tokie skirtingi kūrėjai, o tokia darna ir tiek daug pasakyta išlakiu kryžiumi, bėgiais.
O toliau žingsniuojame Laisvės gatve, einame jos pabaiga, nors kai kas vadintų kitaip: jos pradžia. Abi su ignaliniete Olga Paukštiene stabtelime ties vienu senoku, visko jau patyrusiu nameliu, ir beveik duetu ištariame: štai tokia buvo Ignalina seniau.
Ir tikrai. Kai mudu su Mariumi apsigyvenome Ignalinoje, daug kas ją tik taip ir įsivaizdavo: trobelės, gal net lūšnelės. Bičiulis, lydėjęs Marių pas notarę baigiamiesiems buto pirkimo reikalams, nežinia kodėl nupėdino į buvusį lūšnyną (dabar jo nė ženklo, tik pieva). Pagautas už skverno nuoširdžiai nustebo: o ką, tu gyvensi ne čia? Ne, gyvename ne namelyje, ne trobelėje, juo labiau – ne lūšnelėje, o kuo gražiausiai kelis kartus renovuotame (paskutinis kartas 2014 m.) Atgimimo gatvės name.
Meno bangų rezidentai kelionėje.
Fotografavo Sonata Žalneravičiūtė
Bet dabar – apie Laisvės gatvę, vedančia prie ežero, prie Gavaičio. Pakrantėje verta stabtelti: čia uoliai tvarkoma dviejų menininkių seserų Raupelyčių ne tik nuosavybė, bet ir visuomeninė teritorija. Ir… Čia ežeras, kuriame gyvena paukščiai ir paukšteliai, sukdami lizdus, išperėdami šeimyną ir išdidžiai ją demonstruodami praeiviams.
Buvo metas, kai palei Gavaitį pėdindavome siauru takeliu, lietingomis dienomis drėgnu ar net šlapiu, šokinėdami per balas. Dabar einame asfaltu, patogiu, bet ne visiems patinkančiu. Juk visada atsiras žmonių, kurie kelionėse, net ir trumpose, mėgsta kliūtis, jiems kuo blogiau, tuo geriau.
Gavio ir Gavaičio susitikimas. Meno bangų nuotrauka
Ir prieiname Gavio ir Gavaičio protaką, o joje aš šiek tiek… chm… susijaudinu? Ne taip jau seniai rašiau pasaką apie Gavį ir Gavaitį, du ežerus brolius, kartais net ir labai susipriešinančius. Tas tekstas pateko į knygą, į „Ignalinos pasakas“, o ir „Meno bangose“ galima jį rasti.
Bet palei Gavį neseniai atsirado ir kita „pasaka“ – poilsiavietė „Pliažo klubas“. Naujutėliai poilsiniai namukai rikiuojasi prie ežero. Ir jie turi savo istoriją. Ignalinos miestas ir poilsiavietė ilgokai ginčijosi, kam priklauso paežerės takas: ar kiekvienas praeivis gali juo eiti? Gal tik jie – už gamtos malonumus nemenką sumą pažėrę poilsiautojai? Laimėjo miestas, bet kiekvieną kartą, eidama ta paežere, jaučiuosi šiek tiek įsibrovėlė: aš stebiu poilsiautojus, jie įtariai stebi mane.
Ir štai jis – tas miesto pliažas, ryto valandomis beveik tuščias. Ir visiškai tuštutėlis, jei tik orai kiek niūresni. Tą dieną, kai ten lankėmės su rezidencijos dalyviais ir prijaučiančiais, galėjome jaustis beveik kaip privačioje teritorijoje: pliažas mūsų. Rugpjūčio mėnesį ežero dugnas nėra labai svetingas: vandenžolės jau suvešėjusios, jos glosto (chm… jeigu glosto kojas…), tą reikia žinoti, kai brendi į skaidrius vandenis.
Apie viešbutį „Lake & Library Hotel“ labai rimta kalba. Man sunku suvokti, kodėl jis „Library“. Tos knygos, kurias matau sukrautas ant palangių, skaityti nevilioja net manęs, mėgstančios senienas: akivaizdu, kad tokiomis atsikratoma. Tikrai žinau, kad naujai įsikūrusi struktūra absoliučiai nesusikalba su šalia įsikūrusiais smulkiais verslininkais. Nuolatiniai ginčai rugpjūčio mėnesį tapo mūšiais, smulkieji su visais blynais ir kitokiais užkandžiais buvo tiesiog išprašyti, prireikė net policijos – ar gali taip būti tykioje, taikioje Ignalinoje?
„Grožis“ ar grožis pakrantėse? Meno bangų nuotrauka
Tą rugpjūčio dieną, kai mūsų rezidencija maudėsi, pliaže buvo tyku. Dar tykiau take, kuris šiek tiek tolsta nuo ežero ir veda keliaujančius degalinės link. Štai ten galima rasti kavos ir kitų žmogui būtinų patogumų.
Kol žingsniuojame, kairėje pusėje mums atsiveria visas sovietinis „grožis“ – apleisti buvusios įmonės pastatai, garažai, sandėliukai. Auksinis krantas, taip mes sakytume, matydami netoliese tviskantį ežerą. Toks auksinis, kad net griūvantys garažai neužstoja jo spindesio. Kiek tolėliau – tai, ką aš be galo mėgstu.
O mėgstu aš savarankiškai (gal net savavališkai) įkurtus daržus, sodus, lysveles, šiltnamius. Tai, ko „euroremontais“, nuglaistytais pastatais kliedinčiame pasaulyje gal ir neturėtų būti. Tai, ko niekada nedaryčiau aš pati. Tai, ką pavadinčiau savotišku folkloru ar bent jau lietuvių gyvensenos paveldu. Tai, kas karo ir pokario metais gelbėjo pakrančių ir pamiškių žmones nuo bado. Kad paveikslas būtų tobulas, tereikia besiganančios ožkelės. Tų mielų gyvūnų visada vengė stiprūs ūkininkai. Bet kiek jų ganėsi mano gimtojo Kauno pakraščiuose.
Ir… kol skęstu prisiminimuose apie mano vaikystės palaukes, prabyla vienas rezidentų, su kuriuo beveik ir susiginčiju.
Štai dėl ko. Kodėl Ignalinoje tiek mažai investicijų, sako jis man, nors ką tik dvi investicijas jau aplankėme – naujutėlę poilsiavietę ir kiek senesnį, nors dar naują, viešbutį. Kodėl Anykščiuose yra kitaip, griežtai teiraujasi jis, nublokšdamas mane į prisiminimus.
Takai takeliai, dėl kurių verta mesti kelią.
Meno bangų nuotrauka
Ir pajuntu: čia ir dabar yra ta vieta ir laikas, kai pagaliau pasijuntu tikra ignalinietė, nes Ignaliną žūtbūt noriu apginti.
Bet užplūsta prisiminimai, ir vėl jie… Vyresnioji karta gerai pamena, kai mus lankę „didžiosios valstybės“ turistai Lietuva žavėjosi, bet vis rasdavo progą šio bei to pamokyti: ir tas ne taip, ir anas.
Kad ir kaip būtų keista, pirmaisiais Nepriklausomybės metais lygiai taip pat elgėsi išeiviai iš JAV. Buvau pritvinkusi jų patarimų ir pamokymų, kaip reikia tvarkyti valstybę – jos žemes, jos miestus, jos pastatus, – nors neturėjau nė menkiausių įgaliojimų kurti įstatymus ar potvarkius.
Ir dabar, čia… Girdžiu tipines didesnio miesto (Vilniaus ar Kauno) intonacijas: mane tvarkyti Ignalinos reikalus moko žmogus, pats savo tėviškę pardavęs ir gal net… išdavęs, bent jau palikęs visiems laikams.
Lyginti Ignaliną su Anykščiais (myliu juos nuo vaikystės, prisimindama ekskursijas po muziejus) yra nedora. Žvelkime į tarpukarį, į Lietuvą, padalintą ir beveik užgrobtą. Ignalina – Lenkijos nuošalybė. Anykščiai – rašytojų žemė. Ne tik jų. Ir vyno, tebesiliejančio lig šiol.
Aš nežinau, net neprivalau žinoti, kaip privilioti į Ignaliną jaunimą. Ne mano tai reikalas – tai paties jaunimo reikalai, tai jų jausmai ir savivoka, tai patriotizmas, tai nuostata: ne man valstybė ir gimtinė turi duoti, aš pats, pati privalau daryti bent šį tą kraštui, kuriame gimiau.
Vienaip ar kitaip, oponentui esu dėkinga: jis man padėjo susivokti, kad noriu gyventi ramioje Ignalinoje, o ne triukšmingame krašte, ne kurorte, amžinai nepatenkintame turistų gausa, jų blogu elgesiu, spūstimis gatvėse, kavinių triukšmu.
***
Kur eisime toliau?
Ogi peržengsime judrų plentą, atvingiuojantį iš Utenos, eisime palei privačių namų ir daugiabučių kvartalą, rasime nežymų takelį, vedantį į mišką – dabar jau mišką / parką prie ežero Palaukinio. Ten takai sutvarkyti, suoliukų galybė ir daugybė išmintingai pateiktos informacijos apie augalus bei gyvūniją.
Mano rezidentai kiek sutrinka, pamatę europinio projekto „Visi lygūs, visi skirtingi“ pasekmes tame miške / parke. Jų reakcija tik patvirtina projekto pavadinimą: kas tai, nejaugi menas? Ar tikrai reikia mišką apkarstyti ne itin meistriškos tapybos kūriniais, panašiais į padžiautas paklodes?
Pagražintas miškas. Fotografavo Sonata Žalneravičiūtė
Tai ne barnis. Tai ginčas, gal diskusija. Tai pokalbis, dabar jau ties ežeru Palaukiniu. Kiek leista žmogui kištis į gamtą, kaip leista? Ar tikrai būtina ją „gražinti“?
Kelionę baigėme prie tilto per Paplovinį – prie Linos ir Igno skulptūros, o nuo jos rezidentai ir rezidentės pasisklaido po Ignaliną. Kas eis kavos į Laisvės gatvės naująją kavinę, kas pėdins į „Saulėtekio“ sodybą Budriuose, kas važiuos į ją kartu su projekto savanoriu Edmundu Kilkumi.
Ar matavome šiame žygyje žingsnius, kilometrus, valandas? Buvo, žinoma, kad buvo tų matuotojų. Gavau visą statistiką ir… čia pat ją pamiršau.
Nebematuoju ir nebeskaičiuoju. Jau ne. Visa tai dariau kadaise – Trakų ežerynuose, Dnipro ir Dnistro upėse, kitų miestų kanaluose. Kai sportavau, kai yriausi akademine valtimi, kiekviena akimirka buvo svarbi. Rūpėjo laimėti.
Dabar yra kitaip. Dabar rūpi eiti. Kad grįžtų prisiminimai. Kad liestųsi su dabartimi. Kad grįžusi namo jausčiau malonų nuovargį. Kad niūrią žiemos naktį savo pamėgtą ratą apsukčiau dar kartą, dabar tik mintyse. Bet rudenį, rudenį… Žinau, kad baigusi šį tekstą keturių ežerų ratą nukeliausiu ir vėl.
Ežero Palaukinio pakrantė. Fotografavo Birutė Žemaitytė
Bet jei kam rūpi… Visa tai, apie ką jums pasakoju, itin greitu žingsniu nueinu tik per 45 minutes. Jei be maudynių, be kavos gėrimo, be fotografavimo, be jaukių pasisėdėjimų ant suoliuko…
Kita vertus – viename rate, tose 45 minutėse, telpa galybė mano gyvenimo.