Bildučių publika 2024 m.
Esu iš to laiko, kai kantriai stovėdavome ilgiausiose eilėse prie teatrų kasų, kai net negavę bilietų vis tiek eidavome prie teatrų prieš spektaklius, vildamiesi, kad gal kas turės atlikusį bilietą. Tegu kad ir su vieta ant teatro salės laiptų. Mums labai reikėjo būti ten, kur, pakilus scenos uždangai, įvyksta mažas (neretai – ir labai didelis!) stebuklas. Mums reikėjo savotiško spyrio, išgrynintos tiesos, užslėptos užuominos, kuri leistų keisti savo gyvenimą tinkama, tinkamesne linkme. Teatras išlaisvindavo emocijas, ugdė estetikos suvokimą, priversdavo mąstyti, skatino intelekto augimą. Jis gydė mūsų gyvenimus. Spektakliai būdavo aptariami, aktoriai – sudievinami. Mes pažinome juos pagal jų vaidmenis teatre, kine. Ne televizoriuje. O dabar: jei tavęs nėra tame televizoriuje, tavęs kaip ir apskritai nėra.
Paskui buvo laikas, kai popsu susigundžiusiame pasaulyje ėmė regėtis, kad teatras neatlaikys pigios (turinio, ne bilietų kainos prasme), momentinės kultūros spaudimo. Ši mases viliojo kaip kokie greito aptarnavimo makdonaldai – trumpam užbėgi, užkandi, grįžti vėl į judrią gatvę. Nesivargini prisiminti, ką valgęs. Svarbu – sotus. Tam kartui.
Įvykus tam tikroms transformacijoms žiūrinčiųjų bendruomenėje, pokyčiai turėjo rastis ir scenoje. Keitėsi ne tik dekoracijos. Tai, kas vyko už nusileidusios scenos uždangos, žiūrovui turėjo likti paslaptis. Bet koks virsmas nėra lengvas, neretai – ne be traumų. Tik čia lūžta ne rankos, ne kojos. Teatro žmonėms reikėjo keistis, išlaikant veidą, neparduodant sielos, neišduodant tiesos, nesitaikstant su vidutinybe. Buvo klumpančių, auksinių skambesiui neatsispyrusių, buvo naujų kelių ieškančių ir iš tikrojo išklydusių… Bet radosi ir stipriųjų. Ne kitaip, kaip už dvasios kančias ir stiprybę aktoriams teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“.
Nepaneigsi, kad aktoriams gražiausia muzika yra aplodismentai (dabar juos net mirusius palydi plojimais). Tai dėl jų vis susigundoma įtikti žiūrovui. O jis dabar įnoringas. Pasitaiko – snobas, bet kitas, žiūrėk, prie pasaulio kultūros prisilietęs, išrankus, atidus, kritiškas. Jį reikia nustebinti. Viskuo! Vaizdu, tekstu, judesiu. Teatras tai gali! Jis leidžia mums išgyventi ne vieną gyvenimą, patirti kito skausmą lyg savo, džiaugtis su visu pasauliu (na, bent jau su tais, kurie tuo metu yra žiūrovų salėje), moko pastebėti ne pasekmes, o priežastis. Teatras mums dovanoja šventę, mus nuramina, o kartais kerta kaip žaibas. Kad pabustum. Kad atsikvošėtum. Geras teatras „įdarbina“ akis, ausis. Smegenis! Ir būtinai – širdį. Teatrą verta prisijaukinti, pamilti. Ir to galima… išmokti! Pradėti reikėtų nuo mažų dienų. Taip, kaip tai jau seniai daroma Ignalinoje.
„Ar jūs matėte Bilduką?“
Toks tad buvo mano tylus pasiruošimas į triukšmingus „Bildučius“, vaikų ir jaunimo teatrų festivalį. Klausimas iš smagios „Bildučių“ festivalio dainelės „Ar jūs matėte Bilduką?“ dabar jau net keistokas, nes bent jau Ignalinoje nėra Bildučio nemačiusio ar apie jį nieko negirdėjusio. „Bildučiai“ jau tapo vienu iš Ignaliną simbolizuojančių ženklų. Šiemet „Bildučiai“ Ignalinoje bildėjo jau 29-tą kartą. Iki jubiliejinės šventės – ranka paduot.
Režisierė Jolanta Narbutaitienė Bildučių festivalyje 2012 m.
Kaip prisimena šio festivalio sumanytoja, įkvėpėja, nepakeičiama jo globėja, nepailstanti režisierė Jolanta Narbutaitienė, pirmieji „Bildučiai“ (tada dar vardo neturintis festivalis) įvyko 1995 metais, kai, pavasarį grįžę iš teatrų festivalio Jurbarke, jaunieji Ignalinos teatralai sugalvojo patys rudenį jurbarkiečius ir kitus pasikviesti į svečius. Festivalis įvyko, bet „krikštynų“ teko palaukti. „Bildučių“ vardas buvo paskelbtas gal trečiame festivalyje.
„Norėjome, kad vardas būtų smagus, vaikiškas, – dabar prisimena Jolanta Narbutaitienė. – Galvojome kartu su kultūros centre tada dirbusia Rasa Juodagalviene, tarėmės su teatro vaikais. Mes su Rasa mokėmės Klaipėdoje, o ten buvo kavinė „Bildukas“. Smagiai skambėjo tas pavadinimas, tad visaip vartydami tą žodį nusprendėme, kad mūsų daug ir mes – tikri Bildučiai. Juk Bildutis – tai triukšmaujanti namų dvaselė, neleidžianti nuobodžiauti. Labai norėjome niūrų Ignalinos rudenį nuspalvinti vaikišku ir jaunatvišku triukšmu, džiaugsmu ir prasmingais teatriniais susitikimais.“
Svajonės pildosi: išties, čia daug emocijų, senų draugų susitikimų, naujų pažinčių. Ignalinos rajono kultūros centras tomis dienomis ūžia kaip bičių avilys ir prityla tik tada, kai kyla scenos uždanga. Tiksliau, kai festivalio dalyvių pasirodymus scenoje rikiuojantys Bildučiai delikačiai paprašo: „Tsss.“
„Bildučiai“ turi nemažai atpažinimo ženklų. Per netrumpą laikotarpį šiame festivalyje susiformavo savotiški ritualai. Tas „Tsss“ – vienas iš jų. Ir visi žino, kad būtina sutelkti dėmesį į sceną: nekalbėti, nekrebždėti, tik klausyti, tik žiūrėti. Festivalio dalyviai, žiūrovai jau seniai choru traukia ir festivalio himnu tapusią Bildučių dainelę, jungiasi prie bildutiškos mankštelės. Dainelei žodžius, muziką sukūrė Jolanta Narbutaitienė. Pirmąkart dainelė suskambo gal trečiajame festivalyje. Ne viskas juk iškart! Pirmąją Bildučių dainelės versiją įdainavo pati teatro režisierė, o dabar jau dešimt metų „Bildučiai“ festivalio dalyvius ir žiūrovus pasitinka Deimantės Malikėnaitės balsu.
Bildučiai 2011 m.
Bildučiai tapo atpažįstami iš spalvingų drabužių, batų, kepurių. Kaip prisimena Jolanta Narbutaitienė, ji savo vaizduotėje matė kažką labai linksmo, spalvingo, tai, kas būtų ryšku ir įsimintina pilkėjančio rudens fone. Išsakė savo „regėjimus“ tuomet Ignalinos kultūros centre dirbusiam dailininkui Vytautui Laurėnui. Pirmajame festivalyje šventės vedėjai dar buvo pasipuošę spalvingomis skraistėmis su varpeliais, o vėliau atsirado tie įstabūs Vytauto Laurėno kurti drabužiai – ryškūs ir tikrai lengvai pamatomi net didžiausioje minioje.
Festivalio istorijoje būta ir smagių bandymų kaip nors susitapatinti su „Bildučiais“, susieti su jais savo veiklą: tarkim, susirinkusieji į dvyliktąjį „Bildučių“ festivalį „Klumpės“ kavinėje buvo kviečiami užsisakyti „Bildutį“ (pyragaitį).
Ignalinai šis festivalis buvo neregėta naujiena. Išsiruošti į teatrą dviem dienoms? Kur tai matyta?! Žiūrovai turėjo mokytis būti su teatru, tiesiog „apsigyventi“ teatre. O kai esi svečiuose, kad ir labai lauktas, kad ir labai savas, turi laikytis tų namų taisyklių. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, nes pas „Bildučius“ ateina ne menkesni bildučiai. Nenusėdintys nenuoramos, nepasotinami smalsučiai ir nenutylantys kodėlčiukai. Lygindama pirmuosius „Bildučius“ su pastarųjų metų festivaliais, negaliu nepastebėti, kad užaugo ne tik aktoriai. Ignalina užaugino žiūrovą, kuris moka būti teatre!
„Be „Bildučių“ – nesmagu!“
Greitai festivaliui prilipo tradicinio pavadinimas. Jo imta laukti. Ryškiaspalviai, linksmai pašėlę ir geraširdžiai, kasmet vis augantys ir besikeičiantys Bildučiai kaskart dovanodavo nepakartojamą šventę, kaskart turėjo kuo nustebinti. Tiesiog negalėjo festivalio nebūti, nes tikrai visi šaukė choru, jog „Be „Bildučių“ – nesmagu!“. Aplink Jolantą Narbutaitienę būrėsi scenos pavilioti vaikai ir jaunimas, pasidžiaugti jų talentu skubėdavo tėvai, seneliai, sesės, broliai, kaimynai, bendramoksliai… Vieni mokėsi vaidinti, kiti – patirti teatro stebuklą. Šis reiškinys turi ir diagnozę – teatraligė. Ignalinoje ja serga ištisos šeimos. Liga sunkiai gydoma, neretai su liekamaisiais reiškiniais, atspari visiems skiepams. Užkrečiama! Pastebėta: jei teatrą lankė vienas iš šeimos vyresniųjų, tai būtinai paskui juos ateis ir jaunesnieji. Dabar jau atsirita ir kita banga – vaidinę tėvai patiki teatrui ir savo vaikus…
Šiemet, gausiu būriu susirinkus, smagiai suabejota, ar nederėtų „Bildučiams“ Rimtučiais pasivadinti, mat Lietuvoje jaunu žmogumi laikomas asmuo iki 29 metų. Taip yra ir daugelyje ES šalių, nors Vokietijoje ir Estijoje viršutinė jauno žmogaus amžiaus riba yra 26, Latvijoje ir Lenkijoje – 25 metai. Tiesa, praėjusiais metais Lietuvoje buvo bandyta pratęsti jaunystę iki 35-erių metų, bet tam nepritarė nei Seimas, nei Vyriausybė.
Bildučiai 2024 m.
Kita vertus, net 29 metų sulaukęs Ignalinos Bildutis be savo mamos – nė žingsnio. Ar tai nebus vienintelis Ignalinos vaikas, kurį augino ir savinosi visa Ignalina, kurio krykštavimu, pirmaisiais žingsniais ir tvirtu jaunatvišku užsidegimu džiaugėsi? Žinoma, darė tai nepamiršdami, kad „Bildučiai“ pirmiausia priklauso Jolantai Narbutaitienei. Tai ji sukūrė jį iš savo minčių, vilčių, svajonių. Tai ji žino, kad, ir šiam vaikui augant, be švenčių ir blizgesio būta ir ašarų, ligų, kaprizų. Bet – užaugo vaikis!
Trumpai pasvarstyta, ar pritinka, tokio amžiaus sulaukus, bildėti, žaisti. Rasta svarių argumentų: daugeliu kalbų žodis „vaidinti“ reiškia ir „žaisti“. Juk teatras ir gyvenimas kartais taip susipina, kad teatrą gali suvokti kaip gyvenimą, o gyvenime matai nesibaigiantį teatrą. Ir amžiaus ribos čia tiesiog neegzistuoja!
„Bilda batų mūs šimtai…“
Ignalinos „Bildučiai“ skaičiuoja jau ne tik savo metus. Per kone tris dešimtmečius susikaupė ir kitų įspūdingų skaičių. Ne veltui 2016 ir 2023 metais šis festivalis kasmetinėje Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvo nominuotas kategorijoje „Geriausias vaikų ir jaunimo teatrų festivalis Lietuvoje“ ir apdovanotas diplomu.
Festivaliai Ignalinoje kaskart virsta spektaklių puota. Tiesiog – „švediškas stalas“, ant kurio ką nors sau tinkamo gali atrasti mažas, jaunas ir jau žilti pradėjęs. Kiekviename festivalyje parodoma vidutiniškai 10–12 spektaklių, taigi ignaliniečiai jau turėjo progos pamatyti kone tris šimtus spektaklių!
Idėjos kitų metų jubiliejiniam festivaliui
Marga ir festivaliuose dalyvavusių kolektyvų geografija. Yra labai Ignalinai ištikimų, kelią į ją jau užrištomis akimis atrandančių, bet kone kasmet atsiranda ir naujų draugų, bildėti panorusių. Prie pirmųjų, ištikimiausių, festivalio draugų, kurie tikriausiai nepraleido anei vienų „Bildučių“ – šio festivalio įkvėpėjai – teatras iš Jurbarko „Vaivorykštė“. Ignalinos žiūrovams jau pažįstami bei labai laukiami ir teatrai iš Rokiškio, Alytaus, Troškūnų, Plungės, Panevėžio…
Jolanta Narbutaitienė paskaičiavo, jog per visus metus Ignalinoje viešėjo teatrai iš 28 šalies miestų ir miestelių. Festivalyje be Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų dar būta svečių iš Latvijos (Gulbenės ir Tukumo), Lenkijos (Bialystoko), Baltarusijos (Minsko), Estijos, Ispanijos (Torevjechos), o šiais metais – iš Ukrainos (Lvivo).
Ignalinoje bildėjusių skaičius preliminariai būtų toks: vidutiniškai festivalyje dalyvauja apie 160 jaunųjų aktorių (bet, tarkim, dvyliktajame festivalyje jų buvo per du šimtus), tad padauginus iš 29… Artėjam link penkių tūkstančių. Taigi batų Ignalinos rajono kultūros centro scenoje bildėjo jau ne šimtai, o tūkstančiai. Kone dešimt tūkstančių!
„Ignalinoj šokam, bildam“
Ir tikrai yra vilties, kad dar daug čia tų batų bildės. Nes ta dviejų dienų teatrinė šventė ir Ignalina – neatsiejamos. Kai kam gal net atrodo, jog „Bildučių“ festivalis – tiesiog privaloma metinė šventė. Kaip Naujieji, Velykos. Būta šio festivalio istorijoje tam tikrų force majeure, dėl to tekdavo koreguoti susitikimo datas: kiaulių gripas, kovidas, kitokios krizės, kultūros centro remontas. Ir kažko labai labai trūkdavo. Kiekvienas laukimas būdavo apdovanojamas nauju teatrų susibėgimu, pabildėjimu, gerų emocijų banga.
Bildučiai 2024 m.
Kalbėjimas apie „Bildučių“ festivalį nebūtų išsamus, nepaminint to, kuo kaskart apdovanojami žiūrovai. Tas dvi dienas žiūrovams nėra net kada parbėgti namo, mat pertraukų metu laukia ne tik prekybininkai, pasirengę suvilioti dalyvius saldumynais gardumynais. Kiekviena pertraukėlė – dar viena meno dozė. Kol teatrų kolektyvai keičia dekoracijas kitam spektakliui, veiksmas perkeliamas į fojė. Čia irgi būna tiršta žiūrovų. Pritrūkus kėdžių, nutupiamos palangės, susėdama tiesiog ant grindų. Svarbu matyti, girdėti tuos, kurie pasirodys improvizuotoje scenoje. Su „Bildučiais“ pertraukų metu yra pasirodę gal visi dainuojantys, šokantys Ignalinos darželinukai ir moksleiviai, savo talentais žavėjo kaimyninių rajonų kolektyvai, ne kartą džiugino ir profesionalūs atlikėjai, jaunimo mėgstamos grupės. Šiemet galimybe pasirodyti ignaliniečiams džiaugėsi buvę Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos gimnazistai, dabar visai Lietuvai gerai žinoma grupė „Spurr“.
„Lėkit šen greičiau, vaikai!“
Netiesa, kad greitai sklinda tik blogas gandas. Ignalinoje labai greitai susidomėta čia kuriamu teatru, netrūko norinčių būti jo dalimi. Jolantos Narbutaitienės suburtas teatras „Iki“ užaugino ir išleido visą būrį gražiai Ignalinos scenoje bildėjusių ir sėkmingai savo ateitį kuriančių jaunuolių. Visus tuos metus jaunieji aktoriai uoliai mokėsi iš savo vadovės režisierės Jolantos Narbutaitienės, drauge ieškojo meninių išraiškų repeticijose, jaudinosi premjerose, tryško džiaugsmu įvairiausiuose konkursuose, festivaliuose, šventėse, iš kurių grįždavo pastebėti, įvertinti, apdovanoti. Ne viena žvaigždelė sužibo Ignalinos scenoje, būtent Jolantos čia atvesta. Čia ne vienas gal ir malonia žvaigždžių liga persirgo, save giliau pažino ir kitiems teatro kalba padėjo susivokti savo jausmuose, siekiuose, svarstymuose. Ir neprarado noro bildėti, belstis į žiūrovų širdis.
Teatre „Iki“ užaugo režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė, aktoriai Eimantas Pakalka ir Šarūnas Januškevičius, scenografė Gabija Kondratavičiūtė, LMTA Klaipėdos teatro fakultete režisūrą studijuoja Brigita Musteikytė. Šiemet „Bildučių“ festivalyje žiūrovams teatras „Iki“ pristatė Agnės Dilytės pjesę „Didžiausia pasauly paslaptis“, o Jurbarko kultūros centro teatro studija „Vaivorykštė“ priminė Ignalinai Simonos Smirnovos pjesę „Mėnulis turi veidą“, kurios premjera įvyko dvyliktajame „Bildučių“ festivalyje. Bene ryškiausias šių metų pasirodymas – Šarūno Januškevičiaus dovana Ignalinai: monospektaklis pagal Larso Noreno pjesę „Lapkričio 20“.
Šarūnas Januškevičius pas Bildučius
Buvusio savo auklėtinio „ikiečio“ Šarūno fantastišku pasirodymu nuoširdžiai džiaugėsi jį Ignalinos scenoje Didžiajai scenai auginusi Jolanta Narbutaitienė. Jei į gerą dirvą grūdą pasėji – jis būtinai sudygsta, užauga, subręsta. Geras sėjėjas tą dirvą atranda. Ant asfalto grūdus berdamas, kaži, ar derliumi džiaugsies…
Apskritai didžiausia „Bildučių“ festivalio sėkme ir ilgaamžiškumo pagrindu režisierė laiko teatre „Iki” augančius ir užaugusius vaikus ir jaunimą, kuriems šis festivalis – Didžiosios Teatrinės Kalėdos. „Nes čia galima susitikti su teatrais – draugais, parodyti savo draugams ignaliniečiams, kad mes ne vieni, ne baltos varnos, kad teatras suburia ir užburia šimtus Lietuvos jaunuolių“, – sako Jolanta.
„Bildučiai” dabar jau tapo ir proga buvusiems „ikiečiams“ kartą metuose susitikti, atskristi iš Anglijos, Airijos, Danijos ir kt. Teatras jau užsiaugino ir savo rėmėjų – jaunų verslininkų, kurie mielai padeda rengiant festivalį. Žmonės, kurie užaugo ir auga teatre ir su teatru, – didžiausia festivalio stiprybė. Kai jiems nebereikės, festivalis nustos gyvavęs.
„Šoksim, dūksim ir vaidinsim, dar ilgai mes nenurimsim“
Atnešę tiek daug gražių emocijų, senų draugų susitikimų bei naujų pažinčių, su pačiais geriausiais linkėjimais „Bildučiai” kaskart atsisveikina iki kitų metų. Jau šių metų festivalyje ne kartą užsiminta, jog kitais metais vaikų ir jaunimo teatrus į Ignaliną sukviesiantis festivalis – jubiliejinis. Ir jis būtinai bus ypatingas. Kas gi galėtų tuo abejoti?
Jolanta Narbutaitienė su savo „ikiukais“ ir Bildučiais tikrai ką nors sugalvos. Pasidalyti pasiūlymais būsimai jubiliejinei šventei buvo kviečiami šiemetinio festivalio dalyviai. Įrašams skirtame stende antros dienos popietę jau sunkiai buvo atrandama tuščia vieta. Kas žino, kuriems pasiūlymams, palinkėjimams bus lemta po metų išsipildyti, bet pirmąją paslaptį atskleisime: jubiliejiniame festivalyje ketinama bildėti (šokti, dūkti ir vaidinti) net tris dienas. Draugų tiek, kad dviejų dienų jau maža! O dabar Jolanta tik atsidūsta: „Labai norime ir toliau išlikti BILDUČIAIS, netapti RIMTUČIAIS, kuriems reikia rūpintis, kur gauti pinigų, kaip pamaitinti, apnakvindinti svečius, ką jiems dovanų įdėti… Būtume laimingi, jei festivaliui, kuris garsina Ignaliną visoje šalyje jau beveik tris dešimtmečius ir surenka pilnas sales žiūrovų, būtų skirta eilutė rajono finansuojamų kultūrinių renginių prioritetiniame sąraše.“
Gal Bildučiai pabildės ir eilučių padaugės?!
Šiemet jie jau išbildėjo, bet sugrįžt juk pažadėjo!
***
O po festivalio Ignalina vėl nyra į pilką rudenį. Į gyvenimo teatrą. Kas – į dramą, kas – į komediją.
Prie teatro, kuriame vaidino Šekspyras, stovėjo Atlanto statula, laikanti ant savo pečių gaublį su emblema „Totus mundus agit histrionem“, tai reiškia „Visas pasaulis aktoriauja (vaidina)“. Patys sau gyvenime pasiskyrę vienokį ar kitokį vaidmenį, vis dėlto neužmirškime kelio link Teatro. Jis išmokys įsiklausyti į save. Ir didžiausiame triukšme ten, teatre, išgirsime vidinę tylą. Išeisime iš jo didesni, geresni. KITOKIE!
Autorės nuotr.
P. S.
Knyga apie Giedrių Mackevičių
2018 metais Ignalinoje ir Vilniuje buvo minimos Ignalinos rajono Grybėnų kaime gimusio (ten ir palaidoto) aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo, choreografo, pedagogo, plastinio teatro įkūrėjo Giedriaus Mackevičiaus 10-osios mirties metinės. Tai vienintelis lietuvis, kurio vardas įtrauktas į pasaulinę teatro enciklopediją. Tuomet gimė idėja įprasminti didžiojo kraštiečio atminimą. Taip buvo įsteigtas Giedriaus Mackevičiaus prizas, kuris įteikiamas „Bildučiuose“ už plastiškiausią festivalio spektaklį.
Giedriaus Mackevičiaus atminimui skirtos statulėlės įteiktos:
2018 m. Alytaus jaunimo centro miuziklo grupei „Skrajokliai“ už spektaklį „Baltaragio malūnas“,
2019 m. Kretingos teatrui „Atžalynas“ už savos kūrybos šešėlių spektaklį „Kretingos istorija vaikų pasakose“,
2023 m. Alytaus jaunimo centro dramos studijai „Skrajokliai“ už spektaklį „Kaja“ pagal D. Owens romaną „Ten, kur gieda vėžiai“,
2024 m. Šiaulių meno mokyklos vaikų ir jaunimo teatro studijai „Kompanija šauni“ už spektaklį „Karalius Elnias“ pagal C. Gozzi pjesę.