Neužšąlantis. Neringos Dangvydės nuotrauka,,Kaip gera, kad jaunimas turi kur publikuoti savo kūrybą“, ‒ taip rašė MENO BANGOMS ne vienas autorius, siųsdamas naujametinius linkėjimus ir sveikinimus.
Tikrai turi. Ir turės. Mes dar banguosime. Ačiū, kad esate kartu.
Ko galėčiau linkėti MENO BANGŲ gerbėjams? Matyt, viskas, kas rūpi man, redaktoriui, jau parašyta mūsų autorės Vaivos Petrylaitės impresijoje.
Belieka nerti į jos žiemiškus žodžius.
Marius Kraptavičius
Vaiva PETRYLAITĖ
Šventinio dangaus šiek tiek. Neringos Dangvydės nuotrauka
Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal
O žiemos dangus dar žvaigždėtas. O žiemos dangus dar byra smilgų smiltimis į mintis. O žiemos dangus dar tamsumoj slepia sužeistus ir išsigandusius žvilgsnius. O žiemos dangus dar tyliai atpučia cinamoninį vėją pro skilusį lango rėmą. Susuka jam guolį palubėj. Palubėj sukabina visus taškuotus puodelius – dugnu aukštyn. Išpilsto garuojančius skysčius, sumaišytus iš ašarų, rūko, ilgesio apsikabinimams, troškimo šypsotis, mirtenėmis kvepiančios odos aksomo. Pakabina pilnatį, kuri šitokiu baltumo ryškumu kvapą gniaužia pažinimo paslaptimis.
Kaip įeiti į žmogų, įduoti jam grūdą, kad už(si)augintų norą pažinti. Patirti. Išgirsti. Matyti. Nebijoti. Kalbėti. Įsileisti.
Kai jauti, kad žodis, lėkdamas virpančiais žaibolaidžiais, gumulu užstringa kažkur gerklugaly ir lūpomis išsprūsta tik kvailas šnypštimas ar susivėlęs šveblenimas, pertraukiantis vis dar nedrąsią tylą, nedrąsų ir nevienodą alsavimą, kuklų asfalto pėdavimą. O visi klausimai. Jų tiek daug! Jie visi lieka vilkėti klaustukais. Kyboti Mėnulio briaunoje iki kito šilkinio ryškios nakties pluošto.
Būti ar nebūti? Bus ar nebus? Retorika pasikabina ant tos pačios mėnesienos ryškumos.
Tuomet nakties dangų užtrauki muzikos garsų ir melodijų roletais, kad dar bent truputį galėtum būti arčiau. Bent įsivaizduoti esąs arčiau. Bent pamaitinti mintis ir sušildyti rankas širdkišenėse. Užuosti jūros ošimą ir bangų srovenimą Tavo kūno ląstelėmis. Bent aliuzijomis į iliuzijas surasti oksimoroną, kuris sušildys nors vieną mintį apie tai, kad gali būti ne vienas.
Šviesmečiais praskrieja priešaky matoma iškraipyta pojūčių interpretacija, akimirkos, kuomet gali pasiekti debesis džiaugsmu, kuris kengūrų šoklumu veržiasi lauk. Sumušti asmeninį plačiausios šypsenos rekordą, kuomet šalia esantis Tavęs nebaugina, o būdamas savimi iššaukia pa(si)tikėjimo ir saugumo pojūčius. Kuomet išlaisvinęs sielą iš „KąPasakysKiti“ gniaužtų išlaisvini ir kūną, išlankstai judesius, kurie ilgam buvo įsprausti į per mažą šalto metalo dėžutę.
Prabyli. Savo žodžiais, kurių nebebijai. Kuomet gali vaikščioti visais spalvotais Vilniaus stogais, jų skardžiais, šokti grojant tylai, sėdėti ant jų plevėsuojant šalikų skvernams, sutręšusių kėdžių ranktūriais serviruoti arbatą ir… kalbėti(-s). Taip, kaip jau niekada nebekalbama. Taip, kaip jau nebemokama. Akimis. Sielomis. Širdimis.
…o jūros per daug nebūna. Neringos Dangvydės nuotrauka
Klausyti(s). Išgirsti.
Belyčiai. Besvoriai. Betūriai.
Žmogui reikia nedaug, kad prisimintų, kas jis yra. Kad sušiltų ir sušildytų. Tik kito žmogaus ir kitos Mėnulio pusės.
Gal dar lašo lietaus, savo įlašėjimu į garuojantį arbatos puodelį akimirkai sustabdančio miesto laikrodžio rodyklių sukimąsi.
Tris tūkstančius šviesmečių pirmyn ir atgal. Išdrįsti pa(si)tikėti atvirumą.