Fotografavo Ričardas Šileika
Regina Katinaitė – Lumpickienė. Varna su baltu plūksnu. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2021. 128 p.
Integravimosi į visumą užduoties įsisąmoninimas, ko gero, yra viena svarbiausių sąlygų, lemiančių individo būties įprasminimo sėkmę. Stebėti aplinką, ją perprasti, susieti asmenybės ir pasaulio egzistavimo orbitas – temos, aktualios ir žmogaus / aplinkos santykio išryškinimu grįstai poezijai. Utenoje gyvenanti poetė, vertėja Regina Katinaitė – Lumpickienė 2021 m. išleido eilėraščių rinkinį „Varna su baltu plūksnu“ (leidykla „Kauko laiptai“). Rinkinio eilėraščiai parašyti aukštaičių uteniškių tarme, taip tarsi spraudžiant kalbą į siauresnį (tarmės) segmentą, tačiau tuo pačiu atveriant platesnes galimybes skambesio įvairovei, originalesniam minties išreiškimui, žodyno išplėtimui, tarnaujantiems tam pačiam pradiniam tikslui – kuo įtaigiau perteikti žmogaus įsiprasminimo pastangas.
Regina Katinaitė – Lumpickienė. Varna su baltu plūksnu. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2021. 128 p.
Kokia yra individo paskirtis pasaulio raidoje, ar žmogiškoji egzistencija gali būti tikslu pati savaime ar tai labiau misija nei siekis, – kelia klausimą knygos lyrinis subjektas. Ar romus susitaikymas su lemtimi, egzistavimas „tiesiog“ („rozais dūšia unkščia / kaip narvi aždarytas žveriokas // ale gyvindamas pre viska priprunti // ir gyveni / kol turi ką prarast“ (p. 22) gali garantuoti pilnatvę? Eilutėse „vėjas visur / vien vėjas // až ka gi laikytis // a gal neberaikia?“ (p. 108) tarytum sufleruojamas materijos paneigimo scenarijus, kuriama egzistencija paliekama pleventi dvasiniame lygmenyje. Kita vertus, išsižadėjus materialių objektų, su jais susietų svajonių, įgeidžių, iškyla pavojus žvelgti tuštumai į akis: „viskas / ka teip troškai pasrode / tik blūdas / vedžiojįs ratu // a iš ja išsiplėšįs / likai / venišesnis až vienatį“ (p. 21). O „dykynės nigdi nieka neataduoda“ (p. 82). Kai atsisakoma intencijos „savintis“ aplinkos elementus, tuo pačiu komplikuojamas integravimosi į visumą procesas ir rizikuojama suabejoti būties prasmingumu. „Skruzdelai vilkui visiem padaram / daug geriau be tavįs // tai ka vortas asi šitoj žemej / (a kitas – neturi)“ (p. 33), – įkainoti egzistenciją bando eilėraščio subjektas. Tuo pačiu atrandamas ir retesnis materijos atsparumo ardančiam laikui bruožas: „išgyvena tik girnas / stavėjį pirkaitėj“ (p. 57). Tačiau gamtos galia, Kūrėjo veiklos rezultatas rinkinio eilėraščiuose dažniau pranoksta žmogaus rankų dirbinius atsitiktinumo, prigimtinių savybių, laiko pagalba: „genį genali / ne galva tava – kūjelis // kal devuliui akis iškapojai / katras Pikčiūnų liepaj kaboja // kaplytėlaj inkeltas medinej / da užpraita umžiaus gadynėj“ (p. 70). Kintant asmenybės požiūriui, kaupiantis patirčiai ryškėjantis reiškinių reliatyvumas, jų reikšmingumo slinktys atskleidžiamos eilutėse: „ir priraikė gyvenima / suprast / kad paskutinia vieškelia akmeniukai / tik vėjuj žaidžiuntys tapuolia pūkai“ (p. 73) ar „kažkadu atrode / teraikia akimirkas // dabar supruntu / kad gyvenima neužteks“ (p. 105). Toks reiškinių ir objektų subjektyvumo ryškinimas, viena vertus, komplikuoja individo identifikavimosi pastangas, kita vertus, universalizuoja aplinkos erdves iki visuotinai netvarios, tačiau adaptyvios terpės.
Ieškodamas savasties, lyrinis subjektas dažnai atsigręžia į gamtą. Gamtos objektai pasitelkiami į pagalbą ir siekiant išreikšti veikėjo būsenas, savijautą, pasaulėžiūrą. Taip tarsi pabrėžiamas žmogaus – aplinkos vienis, individo vidinis pasaulis pateikiamas kaip kosmoso atspindys: „sumuštas ir privargįs / mana aniuolas / mirka kojas žaizdotas / upej / katrų savy ažutvinkiau // neraudam ne vienas / tai to upe sūri“ (p. 36). Panašiai atskleidžiamos ir mikro – makto, elemento – visumos sąsajos: „ruduo / in ajera lapa / visas dungaus liūdesys atsispaude“ (p. 51). Visa susipynę į neišraizgomus trajektorijų gniutulus. Nuo skruzdės iki pilno mėnulio. Identifikuodamas save aplinkos dalimi, knygos eilėraščių subjektas visiškai eliminiuoja destrukciją iš savo intencijų. Rinkinyje pabrėžiamas romus susitaikymas su vyksmu, juntama (neperšama, veikiau, subtiliai užmaskuota) meilė supančiam pasauliui, atjauta, gailestingumas, pagalba silpnesniam, kenčiančiam („akys juokes ne iš manįs / net ne iš mana širdes – // iš ta viena maža kųsnalia / badu mirštunčiam šuniui / paduota“ (p. 53). Vis dėlto, tapatinimasis su aplinkos dalele (o gal atskilusia šuke?) negarantuoja lyriniam subjektui integravimosi į kosmosą sėkmės ar įsiprasminimo pilnatvės. Eilėraščio veikėjas abejoja, ieško savosios paskirties ir tiki (tikisi?), jog pasaulis įsileis į savo glėbį: „kaip ažblūdijus upe / grįžtu atgalio // a savųjų kruntų nerundu / arba jau nebelaukia“ (p. 77). Noras išvengti destrukcijos, atsiriboti nuo griaunančiosios minios valios iškelia ir pritapimo iššūkius: „pešas varnų pulkas / pre kurmia gaišenas // a maniške / letaus balalaj / prausia sava baltųjų plūksnų“ (p. 83). O skausmingas romantiškojo idealizmo, buities neigimo pasekmes galima aptikti eilėraštyje: „nu ir prisirišei pre tas kamėtas / vadegas / palaisk tu jų – / pasidžiaugė širdis – / jai savas kelias // ajai ažvertįs galvų / umžinai / runduotos pėdas / ir švesas daugiau / negu gali panešt“ (p. 112).
Laiko matmuo rinkinyje traktuojamas dvejopai: viena vertus, stipriai juntama nostalgija, nesistengiama neigti mirties („debesiu tėvas praplaukia / virš sava mirusia soda“ (p. 55) ar „apskabinį čiabraliai / kauburėlius kapų // ir vijoklis kaip rože / virš baltųjų kaulalių“ (p. 69); antra vertus, kartkartėmis laiko ribos išplečiamos iki begalybės („svieta tverimui / ragis nėr gala / ragis nebuva ir pradžias“ (p. 27) ar cikliškumo („neskubink jau žinau: / laikas teka tik venon pusan / nars saka – žeme apvali“ (p. 39). Taip lyrinis subjektas į egzistenciją įterpia amžinybės dėmenį, pagrindžia anapusybės egzistavimo galimybę. Į amžinybės koliažą įspraudžiama ne tik laiko, bet ir jausenos dedamoji: „saniai čia nieka jau nebėr / (tik akys vis da mata) // na ilgesia lig unžinybes / puse žungsnia // gal“ (p. 95). Laikui blukinant materijos reikšmingumą, atsigręžiama į įspūdį, prisiminimą, emocinius randus, kitaip tariant, objektų ir reiškinių subjektyviuosius atspindžius veikėjo jausenose. Vis dėlto, laiko ribų išplėtimas, amžinybės įsisąmoninimas neužmaskuoja ilgesio, tirpstančių sekundžių suvokimo ir su tuo susijusių pasaulio sanklodos pokyčių: „viskas kaip ir gerai / tik pasikeite vėjas: / nei verčia iš kojų / nei kelia in sparnų“ (p. 119).
Rinkinyje vis pasikartoja varnos įvaizdis, dar naudojamas ir kitiems objektams apibūdinti („ataina varnas žungsnaliu žiema“ (p. 38) ar asmens jausenoms išreikšti („varna tu varna / nesakiok iš paskas / ir nesgnievak // ne aš / a mani šitas kelias pasrinka“ (p. 121). Šiek tiek atsitraukiant nuo tautosakinio baltos varnos motyvo („nebuvau balta varna / bet buvau su baltu plūksnu“ (p. 11), įvedama įvairiapusiškesnė baltos plunksnos alegorija. Balta spalva pabrėžiant tyrumą, skaidrumo, taurumą, švarą (ir sielos), plunksnai suteikiant ir kūrybos (rašymo) instrumento reikšmę, tarsi pabrėžiamos lyrinio subjekto pastangos atsigręžti į šviesiąją būties pusę (ar bent jau vengti destrukcijos). Šviesos svarba savęs pažinimui, bekompromisinis jos siekis atskleidžiamas eilutėse: „tų švesalį / katrų man indėjai kelionen / apskabinus ajau / klupdama nepalaidžiau / misliau: / geriau jau duntis išsipilsiu // kaipgi rasčiau tumsoj / savi pačių“ (p. 15).
Visi knygos eilėraščiai parašyti aukštaičių uteniškių tarme. Ryšį su liaudies išmintimi, tautosaka, etninėmis šaknimis dar labiau paryškina buityje sutinkami įvaizdžiai, posakiai ir deminutyvai: „širdis ulioje kaip durnarapių apsrijus“ (p. 45); „jas varniokai užauga / išsilakste padebesiais“ (p. 75); „vėja čiūčiuojamų lopšį / su saulas šilkų kutasiukais“ (p. 62) ir pan. „Neapstručyk mana ailėraščiais / kad locka // iš roza / navatni anys biškį / jag nemoki sanosios kalbas / arba ažmiršai // pati savįs klausiu ka čia daugiau – / ailėraščia ar kalbos“ (p. 44), – perspėja lyrinis subjektas. Vis dėlto, galima drąsiai teigti, jog net įspraudus eilėraštį į ankštą tarmės rūbą, jo mintis ir emocinis užtaisas nepraranda savo aktualumo ir universalaus pritaikymo galimybių. Taip tarsi pagrindžiama poezijos visuotinumo idėja ir jos temų neblėstanti svarba. Bandymo nustebinti inovacijomis ar modernių įvaizdžių vingrybėmis rinkinyje nėra daug. Raiškoje vyrauja gamtos motyvai, laiko patikrinti simboliai (akmuo, šukės, kraujas, medžiai, varna, mirtis ir kt.). Subtiliai išreikšto, meditatyvaus išjautimo dėka sukuriama paveiki eilėraščių energetika, užpildanti puslapio erdvę romia melancholija: „šita lapkričia kartūs šermukšniai / juos paukščiai aplinkia / kaip ažnuodytas vasaras krauja lašus“ (p. 61).
Katinaitės – Lumpickienės „Varna su baltu plūksnu“ – nostalgijos ir ilgesio prisodrinta knyga, kurioje subtiliai, naudojant tradicinius įvaizdžius atskleidžiamas žmogaus ir aplinkos vienis bei būties netvarumas. Rinkinio tekstuose romus minties sruvenimas tarsi gludina baigties įsisąmoninimo akmenėlius. Eilėraščiai, rašyti aukštaičių uteniškių tarme, simbolizuoja skaitytojui, jog formos rafinuotumas ir segmentacija veikiau praplečia raiškos galimybes nei riboja minties erdvę. „Jakinga ir graudu / kai viskas slysta nuplaukia / ne abiem runkam nesuturėsi // taks dalikotnas dūmelis“ (p. 31), – pabrėžia materijos laikinumą knygos lyrinis subjektas. Dūmai išsisklaido. O akis dar ilgai graužia. Kol plunksnos sudygsta.