Iš lietuvių pažįstamų ne kartą girdėjau: „Tai neblogas filmas (knyga\spektaklis\muzikos albumas ir t. t.) kaip lietuviškas.“ Visada buvo įdomu, kas slypi už šios frazės: šiaurietiškas santūrumas ir kuklumas ar tai, ką Ukrainoje vadina nacionaliniu menkavertiškumo kompleksu – jausmas, kad tai, kas sukurta pas mus, iš esmės negali konkuruoti su užsienio analogais.
Ir Ukraina, ir Lietuva dešimtmečius buvo okupuotos sovietų, kur viskas, kas nacionalu, galėjo egzistuoti tik griežtai apibrėžtų šablonų ribose. Bet kokia kūrybinė laisvė pirmiausia turėjo gauti Maskvos leidimą. 1990-ųjų pradžioje mūsų šalys atkūrė nepriklausomybę, tačiau jokia priespauda nepraeina be pėdsakų – tiek individui, tiek visuomenės sąmonei. Lietuvoje dar negyvenu taip ilgai, kad galėčiau autoritetingai kalbėti šia sudėtinga tema, tad šis tekstas labiau yra noras pasidalinti mintimis ir palyginti mūsų šalių patirtis.
Ukrainoje, kur vertybinis atsiskyrimas nuo Rusijos Federacijos – Sovietų Sąjungos ir carinės Rusijos įpėdinės – vyko lėčiau, menkavertiškumo kompleksas kultūroje buvo gana pastebimas. Daugiau nei dešimt metų dirbau Ukrainos televizijoje įvairiose pozicijose, todėl ne kartą mačiau, kaip iki 2022 m. projektų vadovai savanoriškai į pagrindinius vaidmenis kvietė režisierius ir aktorius iš Maskvos, manydami, kad tai tarsi „kokybės ženklas“. Dažnai pasamdyti darbuotojai gaudavo geresnes sutartis ir darbo sąlygas nei ukrainiečių kolegos. Pasakyti, kad rusų kvalifikacija buvo geresnė, negalima, nes nemažai Ukrainos filmavimo komandų dirbo Rusijoje, kur kūrė laidas rusų televizijai. Žinoma, kad šias pramogines programas kuria ukrainiečiai, nebuvo afišuojama.
Užuot kūrę naują serialą vietinės scenaristų komandos jėgomis, Ukrainos televizijos kanalai dažnai pirkdavo rusiškus formatus. Ukrainos scenaristų darbas apsiribodavo scenarijaus pritaikymu vietinei rinkai, kad būtų galima perfilmavus jį transliuoti. Kartą ir aš sutikau dirbti prie tokios adaptacijos, nes tuo metu nemažai scenarijų darbo pasiūlymų buvo būtent tokie, tačiau jaučiausi nusivylusi. Nors darbas buvo itin lengvas – tiesiog išversti rusišką tekstą į ukrainiečių kalbą, pakeičiant vardus ir kai kurias aplinkybes – vis tiek jautėsi, kad darau kažką neteisinga, ne tai, dėl ko tapau scenariste. Liūdniausia, kad televizijos vadovų sprendimas investuoti į rusiškų idėjų pirkimą pasiteisindavo: daugelis tokių projektų vis dar sėkmingai transliuojami Ukrainos televizijoje.
Džiugu, kad bent jau iš eterio dingo rusiški serialai ir programos. Dabar Ukrainos populiarūs jauni YouTube-blogerai analizuoja medijos produktus, su kuriais užaugo, ieškodami (ir randantys!) imperinę propagandą rusiškuose serialuose, filmuose, humoristinėse laidose. Pasirodo, net filmuose apie meilę galima rasti pašaipų iš stereotipinio ukrainiečio įvaizdžio, taip pat – rusų kariuomenės šlovinimo, sovietinės praeities romantizavimo ir raginimų „broliškų tautų vienybei“.
Tačiau jei tai, kad rusiški filmai, serialai, knygos, muzika ir kt. taip ilgai buvo populiarūs Ukrainoje, dar galima paaiškinti įpročiu bei tam tikru posovietinės patirties artumu, tai kitos menkavertiškumo komplekso apraiškos stebina kur kas labiau. Kaip žinoma, sovietų valdžia ilgą laiką eksploatavo „chachlo“ įvaizdį – neišprusėlio kaimiečio, kurį domina tik kiaulės, lašiniai ir degtinė. Tačiau net ir nepriklausomoje Ukrainoje šį įvaizdį dažnai naudojo patys ukrainiečių menininkai. Žinoma, sveikas saviironijos jausmas būtinas kiekvienai tautai, bet viena yra humoro forma šaipytis iš savo trūkumų, o kita – pataikauti tariamai geresniam ir protingesniam „vyresniajam broliui“. Ryškus pavyzdys – televizijos serialas „Paskutinis maskolis“, pasirodęs Ukrainos ekranuose 2015 metais, jau po Krymo aneksijos ir karo veiksmų Rytų Ukrainoje pradžios. Pagal siužetą jaunas auksinio jaunimo atstovas iš Maskvos Valera slepiasi nuo rusų mafijos giminaičių Karpatuose. Daug juokingų situacijų šiame seriale kyla būtent dėl kultūrinio ir civilizuoto maskvietiško gyvenimo priešpastatymo neišprususiai Ukrainos provincijai. Nors serialas sulaukė nemažai neigiamų atsiliepimų, jis vis tiek buvo pratęstas antram sezonui.
Kita vertus, dar po Euromaidano 2014-aisiais ukrainiečiai ne tik vis dažniau pradėjo kasdien bendrauti ukrainietiškai, bet ir dažniau prisiminė dalykus, laikytus normaliais, nors tokiais nebuvo. Tai darbdaviai, vertinantys rusišką išsilavinimą labiau nei ukrainietišką, tai primestos svajonės apie darbą Maskvoje kaip profesinį idealą, tai ukrainiečių kultūros suvokimas kaip mažiau svarbios ne tik lyginant su rusiška, bet ir su europietiška.
Šis renesansas, deja, dar labiau suintensyvėjo po plataus masto invazijos 2022 metų vasarį. Kai pasaulis pradėjo labiau domėtis ukrainiečių kūrėjais – nors ir dėl tragiškų aplinkybių – atrodė, kad dar daugiau ukrainiečių kitaip pažvelgė į save. Tikrą klestėjimą patiria leidyklos, perleidžiančios klasikinius ir šiuolaikinius ukrainiečių autorius, o žmonės mielai klausosi ukrainietiškos muzikos ar žiūri Ukrainoje sukurtus filmus.
Imdama interviu leidiniui „Tie2“ iš lietuvių poeto ir ukrainiečių kūrinių vertėjo Vyto Dekšnio 2023 metais, paklausiau, ką bendro jis mato tarp ukrainiečių ir lietuvių literatūros. Pažymėjęs, kad bendrumas, jo nuomone, yra postkolonijinis atsiribojimas nuo įvairių nepilnavertiškumo kompleksų, Vytas pridūrė, kad tiek lietuvių, tiek ukrainiečių klasikinėje literatūroje yra didelis „kaimiškos“ prozos ir poezijos kiekis, kuris nedaug ką pasakys urbanizuotam miesto skaitytojui, nes sovietiniais laikais, viena vertus, buvo brukamas socialistinis realizmas ir „gamybinė“ tematika, kuri iš karto paseno, kita vertus – buvo remiamas tam tikras nacionalinės klasikos kanonas ir kuriamas pseudoetnografinis ukrainiečių ar lietuvių kultūros stereotipas – mielas „didžiosios rusų kultūros“ priedas, kuris kalba apie svarbius dalykus ir tiesiogiai bendrauja su pasauline kultūra. Pasak Vyto, dabar tiek lietuvių, tiek ukrainiečių autoriai ir autorės atsisako šio pseudoetninio kičo, o autentiškos tradicijos atsiriboja nuo postkolonijinių įtakų.
Visgi mano asmenine nuomone, nors Lietuvoje ryšiai su viskuo, kas rusiška, buvo nutraukti greičiau ir radikaliau, potrauminis įprotis rimtai nevertinti savo kultūros vis dėlto išliko. Mane, užsienietę, besidominčią lietuvių kultūra, net šiek tiek liūdina, kai pažįstami lietuviai nenoriai pataria, pavyzdžiui, žiūrėtiną filmą, laikydami vietinį kiną nevertingu.

Utenos Kamerinio teatro spektaklis ,,O norisi (ne)tylėti“ pagal
Birutės Kapustinskaitės pjesę ,,Terapijos“.
Nuotrauka iš teatro internetinio puslapio
Kitoje apklausoje – su scenariste, režisiere ir dramaturge Birute Kapustinskaite – paklausiau, ar lietuviai, jos nuomone, turi nepilnavertiškumo kompleksą. Birutė pasakojo, kad prieš kelerius metus į Lietuvą tikrai dažnai kviesdavo režisierius iš kitų šalių, kartais net „žvaigždes“ su abejotina reputacija. Pasak jos, „žvaigždės“ gaudavo nemažai pinigų už pastatymus, tačiau tuo pačiu metu jauni lietuvių režisieriai negaudavo nieko arba labai mažai.
„Manau, tai toks mąstymo šablonas – kad kažkas iš užsienio turi Didesnę Viziją tik dėl to, kad jis iš užsienio, – tada sakė Birutė. – Mano nuomone, tai sovietinių laikų liekana, „mažos šalies“ kompleksas, tarsi mes visada žinome ir darome per mažai. Jei kas nors atvyks iš užsienio ir paaiškins mums, kaip ir ką daryti, tai mes seksime lyderį, užuot kūrę savo kelią.“
Po to interviu daug galvojau apie tai, kaip neteisinga man atrodo, kad lietuviai kartais neįvertina savo senos, turtingos ir labai įdomios kultūros, kurios atradimo galimybė mane džiugina ir kuria didžiuojuosi. Žinoma, būdama žmogumi iš užsienio, neturiu teisės nieko mokyti, galiu tik pasidalinti tuo, kad ir pati kažkada nepaisiau Ukrainos literatūros, rinkdamasi užsienio autorių knygas, nes maniau, kad mūsų autoriams labai toli iki pasaulinės klasikos. Žinoma, girti viską, kas ukrainietiška, vien dėl to, kad tai ukrainietiška, neketinu ir dabar (mano nuomone, tai kitas menkavertiškumo komplekso pasireiškimas), bet džiaugiuosi, kad Ukrainoje kuriami filmai, rašomos knygos, kuriama muzika – net jei ne viskas man patinka. Tai reiškia, kad mūsų kultūra gyva, o „vyresnysis brolis“, pirma, nelaimėjo, o antra – nėra toks jau didelis.