Fotografavo Ričardas Šileika
Labas! Esu Evita, man 14 metų ir rašau Tau iš praeities… Nustebinau, ar ne? Dabar yra 2024-ieji metai. Atmenu tą naktį, kai mano laikrodis išmušė vidurnaktį, o aš niekaip negalėjau užmigti. Nekrutėdama gulėjau lovoje ir žvelgiau į liūdnas lubas, ant kurių, regis, kaip koks viesulas sukosi mano nerimstančios mintys… Mąsčiau apie ateitį, bandžiau įsivaizduoti pasaulį po šimto ar daugiau metų… Kaip drastiškai jis pasikeis, o kas išliks iš šių dienų, ką Jūs, ateities kartos, paveldėsite iš mūsų?
Ramybės man nedavė tokia viena netikėta, bet labai gąsdinanti mintis: o kas jei nebeliks kalbos, mūsų – LIETUVIŲ – kalbos? Kas tada? Kokia kalba kalbėsi Tu, mano vaikaiti?
Taigi kitą dieną, neišsimiegojusi sėdėjau lietuvių kalbos ir literatūros pamokoje, mokytoja aiškino įvadinę fonetikos, kirčiavimo ir rašybos skyriaus temą apie taisyklingą ir raiškų kirčiuoto teksto skaitymą. Rymojau suole apstulbusiomis akimis ir stebėjausi, kaip kirtis šokinėja tai ten, tai šen, tai nutupia žodžio pradžioje, tai jo gale Õ kai̇̃p atródo pasáulis põ ti̇́ek lai̇̃ko, anūkė̃l?
Prieš kirčiavimo vingrybes kibom į fonetikos kartojimą. Fonetika – tai mokslas apie garsus! Ši tema man patinka, mėgstu pažaisti artikuliuodama, o lietuvių kalbos artikuliacija tokia įdomi… Atsistoju prieš veidrodį ir maivausi. Bandau tarti trumpuosius balsius, vėliau ilguosius, tada ateina skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių eilė… O dar pusbalsiai, bet labiausiai man patinka mišrieji dvigarsiai. Stoviu ir mankštinu savo balso stygas: al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir iš naujo…
Po mėnesio kartojome morfologijos kursą. Daugiausia dėmesio kreipėme į veiksmažodžių neasmenuojamąsias formas. Ak! Prisipažinsiu, man tos veiksmažodžių neasmenuojamosios formos yra sunkus dalykas, niekaip negaliu su jomis susibičiuliauti! Jų mūsų kalboje tiek daug, tai dalyvis, tai pusdalyvis, o štai dar ir padalyvis man pakiša koją kontroliniame atsiskaityme. Ne, tikrai nepasiduosiu, privalau jų darybą, požymius ir vartojimą išmokti kuo puikiausiai! Tik taip gyvendama ir ateityje gyvensianti jausiuosi užtikrintai!
Visi žinome, kad lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Smulkiau tarmės skirstomos į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti skirstomos į šnektas ir pašnektes. Tarmės pavadintos laikantis geografinio principo: tai rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių – suvalkiečių, ir pietų aukštaičių – dzūkų, vakarų žemaičių, šiaurės vakarų žemaičių ir pietų žemaičių. Ten, kur gyvenu aš – šiaurės rytuose – Zarasuose, kalbame aukštaitiškai, bet labai žaviuosi savo seneliais, kurie moka kalbėti ir žemaitiškai. Atsimenu, skaito man močiutė: Gerk gierima, kad troszkimas užgestu, valgik, kad dusze kuna nepamestu.
Man reikėjo dar tris kartus paprašyti, kad senutėlė pakartotų, kad suprasčiau, ką ji norėjo man pasakyti… Juokinga, tiesa?
Tai štai vis galvoju, kokia nuostabi ir įdomi yra mūsų lietuvių kalba! Ji yra archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Lietuvių kalboje yra daug balsių, priebalsių, dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių.
Kirtį turime nepastovų, šokinėjantį iš vieno skiemens į kitą, nes mes išlaikėme indoeuropietiškas priegaides. Unikali mūsų kalba, kaip sakė Simonas Daukantas, „žalia bruknelė“, savo tarmėmis. O jau kokia turtinga ji veiksmažodžių formų, tokių neturi jokia kita indoeuropiečių kalba! Galėčiau vardinti ir vardinti daugybę nuostabių dalykų apie lietuvių kalbą… Mums ją mokėti yra būtina. XVI amžiuje kunigas, humanistas, vienas iš lietuvių raštijos kūrėjų Mikalojus Daukša rašė: „[…] koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos..“ O ar žinojai, ateities vaikaiti, kad lietuvių kalba vos per plauką neišnyko? XIX amžiuje Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba, tačiau mūsų protėviai tam priešinosi. Čia jau pasidarbavo knygnešiai. Jie slaptai nešiodavo, platindavo knygas lietuvių kalba ir šitaip padėjo žmonėms jos neužmiršti. Knygnešiai rizikavo gyvybe tam, kad kalba gyvuotų. Ir jiems pavyko. Bijau sakyti tą žodį, jis toks neužtikrintas… bet, dabar mūsų kalba yra saugi. Tačiau mes nežinome, kas bus ateityje. Aš tikiu ir viliuosi, kad mūsų gimtoji kalba savaime keliaus per mus – žmones – ir gyvuos dar labai ilgai, bet, jei taip neįvyks, tebūnie šis laiškas šaltinis, kuris kalbės garsiau už visus.
Aš be galo myliu savo gimtąją kalbą ir, tikiuosi, ją mylėsi ir Tu. Lietuvių kalba yra tik mūsų – lietuvių, tad turime ją labai vertinti ir branginti. Ja kalbėdami mes dalinamės mintimis, jausmais, visos tautos papročiais ir tradicijomis. Ji glūdi žodžiuose, gestuose, širdyse… Ji leidžia išreikšti save pasauliui… Todėl mano siekis ateičiai yra iš lūpų į lūpas, liaudies dainomis, pasakomis, smulkiąja tautosaka, knygomis… galų gale šiuo laišku perduoti lietuvių kalbą Tau ir Taviškiams. Tegul lietuvių kalba žaliuoja kaip amžinas ąžuolas! Tegul lietuvių kalba gyvuoja!
Su meile, viltimi ir svajonėmis dėl Tavo ateities – Evita.
EVITA JUREVIČIŪTĖ
Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija
Gimtoji kalba, 2024 m. Nr. 10, p. 20–21
MENO BANGŲ informacija: konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (2024 m.) Evita Jurevičiūtė (Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija, mokytoja Vilma Valainienė) užėmė I vietą. Sveikiname!
1 komentaras
Šaunu, mielas vaike 💚