Daiva Rinkevičiūtė. Fotografavo Raimondas Urbakavičius
Su Daiva susipažinome senokai, Lietuvai svarbiais 1988 metais. Dirbome toje pačioje redakcijoje. Laikraštyje, ilgainiui pasivadinusiame ,,Lietuvos rytu”.
Ji buvo jaunesnė, kur kas jaunesnė nei aš. Septyneri metai daug reiškia, tai jau kita karta.
Daiva – roko maršų dalyvė, populiariosios muzikos aprašytoja, džiazo festivalių atidi narė. Tai ji mane vežėsi ar vedėsi kur tik galėjo, jos dėka paregėjau ir išgirdau nuostabiausių dalykų. Tas vokalinis džiazas Panevėžyje, tie Birštono džiazai, tos patirtys kuo įvariausiuose klasikiniuose koncertuose. O dar smagūs šokiai Bezdonyse su vietos bendruomene, grojant ir dainuojant ,,Joniams”. Šis vakarėlis vyko gilų, visai tokį kaip šis, lapkritį. Tuose Bezdonyse, nuo kurių neatplėšiau akių, važiuodama traukiniu į Vilnių atsisveikinti su Daiva.
,,Gal judvi buvote lesbietės?” – štai klausimas, kurį išgirstu dabar, kai Daivos nebėra, kai ji mirusi, kai šalia savo
giminės ilsisi Vievio kapinėse.
Ne. Niekada. Net gaila, kad ne tokios. Galbūt Daivos vienatvė nebūtų tapusi tokia skaudi. Ir jei ilgai – neapsakomai ilgai – mudvi galėjome užsisėdėti to meto kavinėse, tai tik todėl, kad turėjome apie ką kalbėtis. Ką skaitėmė. Ką matėme. Ką girdėjome. Ko išmokome iš tėvų, kurias jų tiesas saugome, kurias paneigėme. Priklausėme panašiai kilmei: abi miestelėnės, abiejų tėvai muzikai.
Kavinės, klubai, vakarėliai ar kažkas panašaus nuvargina. Imi norėti namų. Kaip jaukiai Daiva susirangydavo mano senajame krėsle Žirmūnuose, kaip liedavo man savo nerimą, neviltis, norus. Kai Vilniuje, Olandų gatvės atsisveikinimo namuose, vartėme albumą su Daivos nuotraukomis, vienoje radau ir jį, perkrypusį, niekam nebetinkamą baldą. O juk krėslas tiko pokalbiams, išpažintims, ore besidraikančioms svajonėms. Akimirką pajutau paauglišką norą: pavogsiu tą nuotrauką, tą krėslą ir džiaugsmu švytinčią Daivą jame, kažką beskaitančią baltuose popieriaus lapuose. Atsipeikėjau. Nuotrauka nieko nebepakeis. Daiva mano gyvenime vis tiek liks.
Jau tada, dar aname amžiuje, ji buvo pervargusi – nuo meilės popsui ir rokui, nuo priklausomybės Lietryčiui, nuo keisto jausmo: daug kam reikia jos rašymų, jos dėmesio, bet ar tikrai yra žmonių, dėmesingų jai?
Daiva mokėjo, galėjo, kartais labai norėdavo rašyti ne vien apie muziką. Ir rašė. Bet retokai. Tai, kas vadinama pramogų verslu, įtraukė kur kas labiau, nei jai rūpėję kuo įvairiausių žmonių gyvenimų atspalviai.
Sudėtinga įvardinti metus, mėnesį ar dieną, kai mudviejų gyvenimai nebegalėjo susiderinti. Kuo smarkiau aš bandžiau rautis laisvėn, tuo labiau ji tarnavo gal ne visai tikriems žiniasklaidos dievams ar dievukams.
Bet tarnavo kuo nuoširdžiausiai, bandydama prisiderinti prie ano meto vis besikeičiančių dėsnių.
O kadaise, kadaise…
Kaip mudvi Bulgarijos pajūrio kurorte apsigyvenome viename kambaryje net trims savaitėms ir nė karto, nė vieno nesusipykome. Negali taip būti – negali, juk abi garsėjome kebliais, sudėtingais charakteriais. O būna.
Daivos patiklumas. Naivumas. Įsimylėjimai į keistus, nė kiek nepritampančius šiame pasaulyje vyrus. Jokio merkantilizmo. Apskaičiavimo. Gudrumo. Štai kokia buvo ji – mano Daiva. Besimokydama Klaipėdos 12-toje vidurinėje, ji sėkmingai dalyvavo ,,Dainų dainelėje”. Studijų metais dainavo Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Buvo itin muzikali. Retsykiais atrodė, kad scenoje ar įrašų studijoje sudainuotų kur kas tiksliau, jautriau, nei jos aprašomos, trumpam ar ilgam užsižiebiančios, popso žvaigždutės. Prisimenu karštą kolegų ginčą apie lietuvių tautinius drabužius, labiau persmelktą panieka nei pagarba. Kas kitas, jei ne Daiva, daug kam nelauktai stojo paveldo pusėn: madingoji, ryškioji, savo stiliumi iš minios išsiskirianti Rinkevičiūtė.
Kad galėčiau pasakyti, kada aš ją mačiau paskutinį kartą? Tolusią ir nutolusią, mane palikusią (arba mano paliktą) anų dienų draugę?
Galbūt žinau, galbūt tik įtariu, kodėl mes tolstame vieni nuo kitų, anų dienų bičiuliai.
Kaip sklaidosi ore ji – mūsų svaigi bohema, mūsų subraižytos, užsikertančios vinilo plokštelės, mūsų skaitytos ir nutrintos knygos, mūsų pėdintos gatvės Vilniuje ar Klaipėdoje: visa tai esi tu, Daiva Rinkevičiūte.