Birželio pradžioje Antazavės (Zarasų r.) dvare atidaryta unikali paroda. Iš Niujorko čionai atvežti unikalaus menininko, brandžiausius darbus sukūrusio išeivijoje, Vlado Žiliaus (1939–2012) paveikslai.
Kaip atidarant parodą pasakojo kuratorė Rasa Katiliūtė-Bačiulienė, Vladas Žilius – tikras užsispyręs ir atkaklus žemaitis, gimęs 1939 m. gegužės 13 d. Varsnelių kaime, Šilalės apskrityje. Studijavo Lietuvos dailės institute (įgijo grafiko specialybę), dalyvavo dailės parodose (Vilniuje, Malborke, Krokuvoje, Barselonoje, Taline ir kt.). baigęs studijas dėstė piešimą M. K. Čiurlionio meno mokykloje, tapo Dailininkų sąjungos nariu.1965–1966 m. dirbo „Vagos“ leidyklos meno leidinių redakcijos vedėju, 1971–1974 m. – „Minties“ leidyklos vyriausiuoju dailininku. Iš šio laiko parodoje eksponuojamos knygų iliustracijos, liudijančios ne tik kūrėjo kruopštumą, dėmesį smulkiausiai detalei, bet ir savitą braižą, modernų požiūrį į knygos iliustracijas bei viršelį, gebėjimą įsigilinti į iliustruojamą kūrinį ir pažvelgti į jį iš įvairių pusių. Iliustruotos A. Baltakio, K. Binkio, J. Degutytės, J. Janonio, Maironio, Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, E. Mieželaičio, V. Šimkaus, V. Mozūriūno, R. Skučaitės lyrikos rinktinės, kurti viršeliai S. Šaltenio, M. Sluckio prozai, vaikiškoms knygoms. Menotyrininkė Ingrida Korsakaitė taip apibūdino V. Žiliaus iliustracinę kūrybą: „Vlado Žiliaus medžio raižinių ir oforto technika sukurtoms iliustracijoms, taip pat estampams ir piešinių ciklams būdinga filosofinė refleksija, žmogaus būties problematika, simboliniai motyvai. Nuo nedidelio, net miniatiūrinio formato iliustracijų, jautraus juvelyriško grafikos štricho dailininkas netruko pereiti prie didelių dekoratyvių tapybos kompozicijų, paženklintų modernizmo žyme.“
Apmaudu, kad daugumoje bibliotekų šios knygos dėl susidėvėjimo jau išimtos iš lentynų ir sunku jas surasti norint pasigrožėti unikaliomis didelę vertę turinčiomis iliustracijomis. Tad paroda Antazavėje suteikia puikią progą pamatyti kai kurių knygų iliustracijų originalus, taip pat Vilniui skirtų atvirukų seriją, kurioje Vilniaus bažnyčių bokštus vainikuoja lietuviškos saulutės, o ne kryžiai, nes pastarieji neįtiko to meto ideologijai.
1974 m. dėl kūrybos „formalizmo“ ir neatitikimo „sovietinio meno kanonams“ Vladas Žilius atleistas iš darbo, jam uždrausta dalyvauti oficialiose parodose, jis pašalintas ir iš Dailininkų sąjungos. Tačiau kūrėjas dalyvaudavo slaptose parodose, surengtose Miestų statybos projektavimo institute, skulptoriaus Vytauto Šerio dirbtuvėse ir kt.
1974 m. V. Žilius išdrįso parašyti beprecedentį ir garsiai nuskambėjusį atvirą laišką Lietuvos SSR Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Laiške menininkas išreiškė nepasitenkinimą kūrybinės laisvės suvaržymu ir nepritarimą sovietiniam režimui. Po tokio akibrokšto sulaukta KGB „dėmesio“, buvo galima tikėtis tik kalėjimo ar geriausiu atveju priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau laiškas iš už geležinės uždangos kažkokiu būdu pasiekė Vakarus, tad po dvejų metų V. Žiliui, kad ir labai sunkiai, bet pavyko gauti leidimą emigruoti. Jau 1977 m. pradėjo dalyvauti parodose Niujorke, Čikagoje, Vašingtone, Naujajame Džersyje, Toronte, Hagoje ir kt. Niujorke gyveno iki mirties 2012 m. gegužės 28 d. Palaidotas Kaltinėnuose, šeimos kapavietėje.
Dailininko kūrybinis palikimas – milžiniškas. Daugybė jo darbų pasklido po visą pasaulį, iškeliavo į privačias kolekcijas, muziejus ir galerijas. Į Lietuvą grįžo tik nedidelė jų dalis.
Antazavės dvare eksponuojama dailininko Niujorke sukurta serija „Ženklai“, paveikslai iš ciklų „Medžio gyvenimas“,
„Mirties gėlės“, „Atspindžiai“, „Juodieji koralai“, „Žmogėdrų sala“ ir kt. Parodos moto pasirinkta citata iš dailininko dienoraščio: „Aš nepaišiau konkrečių dalykų. Paišiau įspūdį, paišiau ženklus, kurie nėra įskaitomi, jie nėra senų įrašų pakartojimas, jie – tiesiog mano ženklai.“ Parodos kuratorė Rasa Katiliūtė-Bačiulienė dvaro svečius vedžiojo po ekspoziciją pasakodama, kokiomis aplinkybėmis kurti paveikslai (pvz., „Mirties gėlės“ sukurtos gavus žinią apie Sausio 13-osios įvykius, ryškiaspalvė „Žmogėdrų sala“ – įspūdžiai po kelionių į egzotiškus kraštus), rodė, kiek daug spalvinių niuansų ir paveikslo gylio galima pamatyti keičiantis apšvietimui ir pakvietė neskubėti, skirti laiko pabūti su kūriniu, apžiūrėti jį skirtingais rakursais. Parodos atidaryme dalyvavę profesionalūs menininkai stebėjosi potėpio ekspresija ir daugiasluoksniškumu, – kai kuriuose darbuose galima įžvelgti kone reljefiškumą. Įspūdingi darbai, kuriuose naudota aukso folija, keičiantis apšvietimui suspindinti skirtingais atspalviais ir atskleidžianti naujas abstrakčių paveikslų prasmes.
Daugumą serijų, kaip pasakojo parodos kuratorė, V. Žilius sukūrė vienu ypu. Pagautas įkvėpimo, tapydavo tol, kol išsemdavo idėją ir piešdavo tai, ką jausdavo tą akimirką, piešdavo be jokių suvaržymų, leisdavo atsipalaiduoti pasąmonei.
Paklaustas, kas yra įkvėpimas, tarstelėjo: „Įkvėpimas yra gera darbo nuotaika. Tikiu, kad ją patiria kiekvienas kūrybos žmogus, kai turi sumanymą ir jau žino, kaip nori jį įgyvendinti – tada lydi svaigus jausmas, kol paveikslų serija būna baigta.“
Dailininkas niekada nedarė eskizų, paruošiamųjų piešinių. Savo nuotaiką tuoj pat norėdavo užfiksuoti, kad mintis kuo greičiau, kuo natūraliau būtų perduota, išreikšta, kad kuo mažiau ji būtų iškreipta. „Mano paveikslai yra tiesioginė improvizacija, tiesioginis minties perkėlimas ant popieriaus, lentos ar drobės. Ir tas darbas teikia ištisinį džiaugsmą.“ Šį lengvumo, laisvės, improvizacijos įspūdį dar labiau sustiprino parodos atidaryme skambėjęs džiazas, o atskiroje salytėje įrengta „dailininko studija“, kurioje, be V. Žiliaus mėgtų muzikos įrašų, padėti dažai ir kitos priemonės iš jo palikimo.
Tapybos ir iliustracijų paroda „Mano ženklai“ Antazavės dvare veiks iki rugpjūčio 15 d., parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Tekstą pagal Rasos Katiliūtės-Bačiulienės pasakojimą parengė Indrė Klimkaitė
Parodoje fotografavo Vilija Visockienė