„Šventojo elnio žudymas”. Filmo afiša Prancūzijos kino teatruose.
Antikos pasaulio atšvaitai šių dienų visuomenėje: negailestinga Yórgos Lánthimos diagnozė
Karolis Baublys
Yra filmų, kurie nustebina, priverčia suklusti, provokuoja, glumina, net pribloškia. Būtent tokie potyriai lydi negailestingo, net ciniško ir sadistiško, visuomenės kritiko graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos filmų peržiūras. Gerai pažįstamas šiuolaikinių kino festivalių dalyviams (apdovanotas Kanuose ir Venecijoje), graikų kino novatorius visuomet pateikia netikėtą provokuojančią idėją, savitai (de)konstruojančią šiuolaikinę visuomenę ir jos gyvenimo principus. Provokuojantis požiūris į šiandieninį sociumą išreiškiamas ir naujausioje dramoje Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), kuriai šiais metais Kanų komisija skyrė prizą už meniškiausią scenarijų.
Filmo pavadinimas nurodo į iškalbingą kultūrinį kontekstą – Ifigenijos mitą senovės graikų mitologijoje. Pranašui patarus, achajų vadas Agamemnonas sutiko paaukoti savo dukterį Ifigeniją Artemidei už tai, kad deivė pasiųstų palankius vėjus ir laivai sėkmingai išplauktų į Troją. Lemtingą akimirką Artemidė apkeitė Ifigeniją elniu, paskirdama Agamemnono dukterį savo šventyklos žyne. Mitas atspindi senovės paprotį aukoti žmones dievams. Būtent šis mito lygmuo sudomino Yórgos Lánthimos ir privertė susimąstyti apie galimybę pritaikyti šią istoriją mūsų laikams ir papasakoti apie šiuolaikinį Agamemnoną, kurį filme savaip įkūnija pagrindinis veikėjas Stevenas Murphy᾽is – širdies chirurgas prestižinėje ligoninėje.
Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi širdies chirurgo Steveno (Colinas Farrellis) kasdienybę: darbą ligoninėje, santykius su žmona medike Anna (Nicole Kidman) ir dviem vaikais (keturiolikmete dukra Kim ir dvylikmečiu sūnumi Bobu). Tačiau yra vienas elementas, iškrentantis iš kasdienio ritualo – mįslingas ryšys su šešiolikmečiu Martinu (Barry᾽is Keoghanas), kurio tėvas mirė operuojamas Steveno. Genamas neįsisąmonintos kaltės, Stevenas globoja paauglį lyg savo vaiką (duoda jam pinigų, eina drauge vakarieniauti), bet nieko apie tai nepasakoja savo žmonai Annai. Jausdamas, kad berniukas ima vis daugiau iš jo reikalauti, pagrindinis veikėjas galiausiai nusprendžia jo vengti. Štai tada ir išryškėja tikroji Martino artumo priežastis: kadangi chirurgas per savo aplaidumą nužudė jo tėvą (operacijos metu Stevenas buvo neblaivus), tad už bausmę (ar, veikiau, teisingumo vardan) privalo nužudyti vieną iš savo šeimos narių (žmoną, dukterį ar sūnų). Martinas jam leidžia pasirinkti, kurį. Jei ne, jų laukia žiauri agonija, susidedanti iš keturių etapų: 1. kojų paralyžius; 2. nepajėgumas maitintis; 3. akių kraujavimas; 4. mirtis. Pirmasis paralyžuojamas Steveno sūnus Bobas, tada ateina dukters Kim eilė. Šitaip antikinių tragedijų principas – akis už akį, dantis už dantį – perkeliamas į šiuolaikinį naratyvą, keliantį klausimus apie teisingumą ir atsakomybę už savo veiksmus.
Anna (Nicole Kidman) ir Stevenas (Colin Farrell) dramoje „Šventojo elnio žudymas”.
Fatališkumu ir katastrofos nuojauta persmelktoje istorijoje vienintelė gydytojo žmona Anna (Klitemnestros atitikmuo?) lieka nepaliesta kūno agonijos. Jei Martiną galima būtų interpretuoti kaip rūsčios senųjų laikų dievybės įsikūnijimą, Anna taip pat turi dieviškąjį lygmenį, ji atspari metafizinei Martino galiai. Stiprus Nicole Kidman vaidmuo dar sykį įrodo australų-amerikiečių aktorės pajėgumą ištirpinti savo tapatybę vaidmenyje ir patvirtina ją esant stipriausia savo kartos aktore: nei Julia Roberts, nei Sandra Bullock negali nustebinti itin netikėtu labai skirtingų vaidmenų pasirinkimu (tai – vienas įdomiausių Nicole Kidman aktorinės karjeros bruožų), talentingai išlaviruojant tarp didelio biudžeto Holivudo produkcijos ir konceptualaus autorinio kino. Nicole Kidman herojė mėgina sušvelninti Martino rūstumą, apeliuodama į teisingumą: kodėl ji ir jos vaikai turi atpirkti kito kaltę? Tačiau Martino atsakymas šaltas, matematiškai apskaičiuotas, nepalaužiamas, kone ciniškas: tai, kas vyksta, yra arčiausia teisingumo.
Vis stiprėjantis chaoso ir nesugebėjimo jį suvaldyti pojūtis pagrindinį veikėją Steveną verčia surišti ir įkalinti Martiną namų rūsyje, fiziniu kankinimu mėginant priversti atsižadėti fatališkos ištarmės apie artimųjų mirtį. Tačiau fizinis smurtas Martinui nesukelia baimės, net priešingai, ‒ paskatina jį ryžtingai keliauti iki finalo. Sadistiškai iškandęs gabalą mėsos iš savo paties rankos, Martinas kreipiasi į Steveną daugiaprasmiais žodžiais: „Ar supranti?.. Visa tai – metafora, simbolis“. Tokiu būdu vienos šeimos katastrofa virsta viso modernaus buržuazinio būvio apibendrinimu, jo simboliu, negailestinga ir ciniška diagnoze.
Įdėmus ir iškalbingas Annos (Nicole Kidman) žvilgsnis.
Kaip ir ankstesniems Yórgos Lánthimos filmų scenarijams, Šventojo elnio žudymui būdinga specifiška kalba (dialogai robotizuoti). Robotiškumas persmelkia visą personažų kasdienybę (gestus, replikas, mąstyseną), balansuodamas tarp satyros ir absurdo. Sudaromas įspūdis, tarytum veikėjai būtų ne iki galo žmonės, tarytum dievybė, kurdama žmogų, pritrūko (ar pagailėjo?) tam tikro elemento, kuris palieka filmo veikėjus „iki-žmonėmis“ (ar „lyg-žmonėmis“). To trūkstamo elemento stygius ir lemia ambivalentiškus, dažnai sunkiai paaiškinamus personažų veiksmus, nesugebėjimą tvarkyti nei savo, nei kitų gyvenimų.
Atskiro dėmesio vertas itin konceptualus filmo garsas, kuriame esminį vaidmenį vaidina sakralinė muzika. Visaregės dievybės personifikacija tampa ir kameros akis, be atodairos sekanti pagrindinius veikėjus. Šiuo požiūriu iškalbinga Bobo kojų paralyžiaus šalia ligoninės laiptų scena, filmuojama iš viršaus, šitaip imituojant visaregės dievybės žvilgsnį.
Anglakalbis afišos variantas akcentuoja pagrindinius veikėjus (Anną ir Steveną) įkalintus Martino (Barry Keoghan) gniaužtuose, priklausančius nuo jo iracionalios galios ir sprendimų.
Netikėtai iškylantis religinis lygmuo, taip pat radikali buržuazinės visuomenės kritika (personažai ciniškai išjuokiami) Šventojo elnio žudymą priartina prie Piero Paolo Pasolini kinematografijos, pirmiausia – Teoremos (Teorema; 1968). Jei mįslingasis Svečias iš Teoremos, įkūnytas britų aktoriaus Terence᾽o Stampo, suvoktinas kaip dieviškos meilės įsikūnijimas, Martinas iš Šventojo elnio žudymo iškyla kaip metafizinės bausmės ar Dievo rūstumo materializacija. Abu veikėjus sieja ambivalentiškas dieviškumas, sujungiantis sakralumą ir demoniškumą į nedalomą vienį.
Šventojo elnio žudymas – tai moderni ir ciniška šiandieninio kasdienio gyvenimo tragedija, kurioje neapykanta ir atjauta, humanizmas ir absurdas susijungia į vienumą. Netikėtos detalės (vienos iš jų negailestingai satyriškos, kitos ‒ artimos absurdui), tik sustiprina filmo daugiaplaniškumą, įrodydamos graikų režisieriaus kūrybinį potencialą. Neabejotinai vienas įdomiausių šių metų filmų, Šventojo elnio žudymas žiūrovus verčia suklusti, išsikeliant klausimą, kas šiuolaikiniam žmogui išties yra svarbu ir (vis dar?) prasminga.