Dainų karaliene vadinama Kristina Skrebutėnienė
su dukra Albina Skrebutėnaite
Pasakojimus apie liaudies dainų pateikėjas Tverečiaus krašte pradedame nuo Kristinos Skrebutėnienės ir jos giminės. Šitaip dar kartą atiduosime pagarbą Dainų karalienei, paminėdami jos 170-ąsias gimimo metines.
Taigi grįžtame į 1982 m. rudenį, kai su dviem auklėtiniais septintokais – Audriumi Čepėnu ir Gintaru Lunecku, kurie mokėjo įrašinėti magnetofonu, praveriame Talunčių namų duris Didžiasalio kaime. Čia, virtuvėje, prie stalo pasodinta Albina Skrebutėnaitė, jauniausia Kristinos duktė, praleidusi su motina bene daugiausia laiko iš visų vaikų. Senutė pervilkta švariais rūbais, atrodo labai senoviškai: sijonas iki žemės, matosi, kad ir ne vienas, po smakru surišta tamsi skarelė. Pasiruošiame įrašui, pradedame kalbinti. „Gyvenimas markatnas buvo…“ – pirmieji pasakojimo žodžiai. Labai vaizdinga, žodinga kalba, ryškiausi prisiminimai – kaip Pirmojo pasaulinio karo metais išvarytos į Pabradės poligoną (Tverečiaus krašte trejetą metų laikėsi fronto linija) su akla mama vaikščiojo elgetaudamos, duonos kąsnelio prašydamos. Gelbėjo balsai: daina, giesmė. „Eina daug padegėlių, nelabai jiem kas ko i duoda. Ainam i mes. Ineisme kur pirkion i kai duosme giedoc. Momutė gieda, i aš jai mačiju. Dabojam – jau žmonės i nepyksta. Neša mum duonos, do i lašinių kųsnelį uždeda…“ O frontui atsitraukus sugrįžusios namo rado išraustus, piktžolėm užaugusius laukus. Kurį laiką glaudėsi po šieno kūgiu, pusbrolio sukrautu. Paskui elgetavo ir gudų pusėje – tokių vargšų tuo laiku buvo galybė. „Mes gi tarpusavy lietuviškai, ė su jais gudiškai. Moma gerai lenkiškai mokėjo. Visur užeinam, ne dėl ubagystės, ė dėl pragyvenimo,“ – pabrėžė Albina. O vėliau tas pats pusbrolis pasiūlė atsikasti „akopą“, kurių buvo pilnas pagirys, atsivežti ir pasistatyti namelį. Kurį laiką taip ir gyveno, Albina ir žemę dirbo: arė, akėjo. „Kap išeinu akėc, kai duodu giedoc pagiry, net žvanga.“ Nesileisdama į detales pasakoja toliau: „Ė cia užplaukė kita valdzia, i vė mes nieko neturim. Klausiu švogrių, kas daryc. „Aik“, sako, „mes cia vis kap išsiversme“. Liko moma prie jų (sesers Juzios šeimos – N. K.), ė aš išejau tarnauc. Per vienų patarnavau, per kitų. Atainu, i vė tarnaunu.“
Motinai Kristinai visą gyvenimą skaudėjo širdis dėl Albinos likimo. Vyresnės dukterys Juzia ir Elena ištekėjusios, vyriausias sūnus Petras kaip pabėgo nuo karo į Ameriką, taip daugiau ir neatsiliepė. Per vieną Juozo Aidulio apsilankymą ji diktuoja laišką sūnui. Tas laiškas primena skaudžią raudą. Pasakodama apie savo varganą dalią, Kristina primena ir apie Albiną: „Atsimen tu savo mažųjų sesulį. Daug buvo jai daiktelių i možna jai buvo svietelin išeicie, ale nebuvo kap pasogelė duocie. Ė dabar jau tapo davutkelė – numylėlė švinto Pranciškaus zakonų.“
Kaip pasakojo Kristinos anūkė Aldona Radžiūnienė, buvusi prie močiutės mirties patalo, Kristina klaususi: tai kaži kur mūsų Albinutė? Paskui nutilusi, nusisukusi, duktė Juzia bandė ją kalbinti, pagaliau sumelavo: va, pažiūrėk, Albina atėjo. Atėjo? Tai kur jinai? – senutė atsisuko ir numirė.
Tas motinos ir dukters ryšys, man regis, buvo ypatingas: susigiedotas klajojant purvinais karo keliais, sustiprintas gal iki galo ir neįsisąmoninto nereikalingumo: viena sena, akla, kita – svetimiems visą gyvenimą tarnaujanti davatkėlė. Ir balsai panašūs buvę, pasak Aidulio. O apie motinos mirtį ji sužinojo jau Antrojo pasaulinio karo sumaištyje kur važiuota, kur pėsčia parkakusi iš Vilniaus vasarą ir radusi pašarvotą tą patį švogrių, sesers Juzios vyrą. Apie tai papasakojo raudos intonacijom. O pirmoji daina, kurią tada užrašėme, buvo tarsi sunkios senatvės aimana:
Davė Dzievulis
Senas dzieneles,
Senas dzieneles
Ir vargelį dzidelį.
Dainos, kurias mums Albina tada padainavo, buvo mamos, Kristinos, senojo klodo. Dainavo ji ir pirmojoje mokyklos vakaronėje K. Skrebutėnienės atminimui, džiaugėsi, kad jos „momutė pagerbta.“ Svarbu tai, kad tos dainos atgijo didžiasaliečių mokinių lūpose.
O nuo 2000 m. vakaronės Dainų karalienei pagerbti prasidėjo bičiulystė su Kristinos anūkėmis, kurias močiutė prižiūrėjo, kiek sugebėjo, ir akla būdama, sekė ant pečiaus joms pasakas, dainavo dainas. Jau minėtame laiške sūnui Kristina sakiusi: „Juzios yra trys mergaitės, viena aina mokyklon jau untari metai i labai razumna, čiutna, numylėta mokytojo i kunigo.“
Didžiasalio RYTO gimnazijos bendruomenė.
Nuotrauka iš gimnazijos socialinių tinklų
Tad mokykloje pradėjo lankytis ir renginiuose dalyvauti Gertrūda Umbražiūnaitė-Taluntienė, ta „razumna, čiutna“, tik dabar jau brandaus amžiaus sulaukusi, gyvenusi Didžiasalyje; iš Vilniaus atvažiuodavo, o vėliau irgi į Didžiasalį persikraustė Aldona Umbražiūnaitė-Radžiūnienė, keletą kartų pas mus buvo ir jauniausia sesuo Irena Umbražiūnaitė-Talijūnienė. O 2012 m. Kristina Šunevičiūtė, tada vienuoliktokė, ryžosi parengti darbą „Ką prisimena dainų karalienės anūkės“, keletą kartų lankėsi pas Gertrūdą ir Aldoną (tada jos kurį laiką gyveno kartu) ir užrašė pasakojimus apie jų gyvenimą bei apie trisdešimt dainų. Iš jų gal septynetas – Kristinos, kurias pačios įvardino kaip močiutės, kitos – pokariu paplitusios, naujoviškos, tuo laiku modernesnės, dainuojantiems gražesnės. O jų pasakojimai, be kita ko, atskleidžia nemažai svarbių detalių apie dainos vietos žmogaus gyvenime kitimą. Prisiminkime: Albinai, gimusiai 1899 m., daina sunkmečiu uždirbo duoną, vėliau palengvino sunkius darbus, senatvėje padėjo išsakyti gyvenimo sunkumą. Gertrūda taip pasakojo apie save: „Neturėjau galimybės nei konservatorijų baigt, nei tų aukštųjų mokslų kokių, bet jau daina tai buvo visąlaik. Atsibundi ryte ir trauki ką nors. Aš atsimenu, kai ganydavom, tai tekdavo gi pas piemenis nueit, piemenis samdydavo tėvas, tai vienas jau toks pagyvenęs mamai sakęs: Nu jau tavo šita dukra, tai tikrai dainininkė bus. Aš atsigulu ant pievos aukštielninka, žiūriu į debesis ir planuoju ką nors, ir dainuoju.“
Gertrūda nuo mažens su mama giedodavo ir laidotuvėse, o per gavėnią sekmadieniais susėsdavo prie stalo visa šeima ir traukdavo „Graudžius verksmus“.
Daina jų jaunystėje buvo gyva, jungianti ir vienijanti žmones grandis: „Nu laukuos jau dainuodavom, jau kolūkis kai prasidėjo, kolūky tai tada jau buvom, keli kaimai čia mūsų buvo, vienas nedidelis toks kolūkis. Tai kai suveininėja, tai ateina iš Sekonų dainuodami, iš kitur ateina dainuodami… Nu taip, pievas, grėbiam šienų, do gi nei traktorių nebuvo, nieko, pirmais metais, tai su daina. Visokių tų dainų…“
Gertrūda Taluntienė (kairėje) ir Aldona Radžiūnienė mokykloje
minint Maironio 150-ąsias metines
Aldona prisiminė jaunystėje per visas gegužines skambėjusias dainas, ratelius. Paskui, išvažiavusi į Vilnių, prie dainų grįžo tik palaidojusi vyrą, kai pradėjo lankyti Katedros chorą. Paskutinius gyvenimo metus ji praleido Didžiasalyje, čia abi su seseria noriai dalyvavo ir mokyklos renginiuose, kol leido sveikata, giedodavo laidotuvėse. Nors Aldona buvo pora metų jaunesnė už seserį, ji, kaip „miestava“, mėgo pakomanduoti, neleido Gertrūdai rištis skarelės ant galvos per renginius, prižiūrėjo, kad būtų gražiai pasipuošusi. Prisimenu, kaip atrodė jų amžiaus būdama (per aštuoniasdešimt perkopusi) Albina: sijonai iki žemės, senovinis sokelis, ant galvos būtiniausiai skarelė, pati suvytusi, sulinkusi. O čia nuotraukose dvi žvalios, pasitempusios, elegantiškos pagyvenusios moteriškės!
Daina senatvėje joms jau nebuvo nei priemonė išgyventi, nei padėjėja prie darbų, kaip tetai Albinai, nei jungiamoji būrio žmonių grandis, kaip jaunystėje. Per jų gyvenimą liaudies dainos vaidmuo esmingai pakito: atsiradus magnetofonams ir kitoms, modernesnėms muzikos atgaminimo priemonėms, daina pasitraukė į giminių susiėjimus arba į koncertus, vakarones. Gyva pasiliko tik giedojimo per laidotuves tradicija: mūsų krašte dar tebegiedamos rūsčios senovinės psalmės, kurių mokėmės ir iš Gertrūdos. Ir ją, sulaukusią 92, Mielagėnų senelių namuose praleidusią porą paskutinių ilgo gyvenimo metų, per kuriuos jau nepažino žmonių, palydėjome į Anapusybę psalmėmis mes, kelios mokytojos, jos mokinės prie giesmininkų stalo. Kiek anksčiau neilgą kovą su sunkia liga pralaimėjo Aldona, palaidota Vilniuje šalia vyro.
Bet liko tai, kas užrašyta, įrašyta, užfiksuota. Tai svarbi ir garbinga mūsų krašto istorijos ir tautosakos dalis, pateikta stiprių moterų.