Justina Auškelytė
Muzika – būdas išsakyti tai,ko negalima išsakyti žodžiais
Birutė Žemaitytė
Šios jaunosios kartos lietuvių smuikininkės CV puošia įrašas, liudijantis, kad ji yra vienos garsiausių pasaulyje Džiulijardo aukštosios menų mokyklos magistrė, jos kūrybinėje biografijoje – dešimtys konkursų, kuriuose tapo laureate ar diplomante, o kai ji prakalbina smuiką, nuščiūva ne tik mūsų šalies, bet ir JAV, Austrijos, Italijos bei kitų šalių koncertų salės, kurių publiką žavi unikalus jos muzikinis jautrumas ir gebėjimas muzikos garsais suvirpinti klausytojų širdis – taip apie Justiną Auškelytę dažnai sako Lietuvos ir kitų šalių muzikos žinovai.
O ji atsako: „Būti pripažintai už atliktus darbus visada yra nepaprastai malonu. Tai skatina siekti didesnių aukštumų. Bet didžiausias apdovanojimas ir įkvėpimas aplanko tuomet, kai jauti, kaip suvirpa klausytojų širdys ir jie kartu su tavimi išgyvena didįjį muzikos stebuklą“. Tačiau nutilus aplodismentams ji visada skuba namo – į Lietuvą, nes čia jos šaknys ir visko pradžia.
Justina
Žaidimas, tapęs darbu
„Iš pradžių man tai buvo tarsi žaidimas, tik vėliau prasidėjo rimtas darbas“, – sako viena perspektyviausių ir įdomiausių jaunųjų Lietuvos menininkų vadinama smuikininkė, prestižinės Džiulijardo aukštosios menų mokyklos (The Juilliard School, Niujorkas, JAV) muzikos magistrė Justina Auškelytė, paprašyta prisiminti kelio į didžiąją sceną pradžią.
Bet žaidimas rimtu darbu tapo labai greitai ir labai anksti. Nors Justinai tik 26-eri, muzika merginą lydi daugiau kaip dvidešimt metų – nuo tada, kai būdama maždaug trejų-ketverių pradėjo lankyti muzikos pamokėles. Būdama penkerių ji jau laikė pirmuosius rimtus egzaminus – stojamuosius į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengiamąją klasę.
„Pirmaisiais metais į smuiko pamokas dažnai eidavome dviese – aš ir mano bendravardė draugė Justina. Bet vėliau ji pasirinko kompoziciją, o aš nuo pat pradžių, vos išmokusi išgauti pirmuosius smuiko garsus, įsivaizduodavau save stovinčią scenoje ir griežiančią smuiku. Apie tai labai mielai galvodavau“, – šypsodamasi vaikystės prisiminimais dalijasi Justina.
Justina (dešinėje) su pirmąja smuiko mokytoja Laura Dubosaite ir vaikystes drauge Justina.
„Norėjome, kad skambintų pianinu“
Šiandien Justina Auškelytė, 2015 metų gegužę baigusi studijas vienoje žymiausių pasaulyje Džiulijardo aukštojoje menų mokykloje (profesoriai Stephenas Clappas, Laurie Smukler), yra vienintelė Lietuvos smuikininkė, įgijusi muzikos magistro laipsnį šioje prestižinėje mokymo įstaigoje. 16-os tarptautinių ir respublikinių konkursų, tarp kurių Granx Prix tarptautiniame Balio Dvariono konkurse (Vilnius, 2008 m.) ir II-oji vieta tarptautiniame Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) smuikininkų konkurse (Vilnius, 2009 m.), laureatė bei diplomantė, pelniusi Prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkos raštus už muzikinius nuopelnus Lietuvai, reguliariai kviečiama griežti didžiosiose Lietuvos scenose kartu su pripažintais Lietuvos orkestrais bei kameriniais ansambliais. Netrukus didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos Records“ išleis jos ir pianisto Cesare Pezzi (Italija) kompaktinę plokštelę, kurioje skamba Balio Dvariono muzika, o tolimesniuose muzikantės kūrybiniuose planuose – daugybė naujų sumanymų.
Tačiau jei ne vienas atsitikimas, viskas galėjo būti kitaip. Ir kas žino – gal dabar kalbėtume ne apie vieną geriausių Lietuvos jaunosios kartos smuikininkių, o pianisčių…
Pianistė? O gal – vairuotoja?..
„Kadangi auginome keturias mergaites, aš nedirbau ir į vaikų darželį nei Justinos, nei kitų dukrų neleidau: jas auginau pati namuose. O kad dukrytės per daug neišdykautų, turėjau sugalvoti, kuo jas užimti. Justiną pradėjome vedžioti į muzikos mokyklėlę“, – prisimena jos mama, anglų kalbos dėstytoja Audronė Auškelienė.
Beveik visa šeima. Is kairės – Justina, tėtis
Remigijus, Giedrė (viršuje), Aurelija (ant kelių), Ona Marija.
Ir ji, ir Justinos tėtis Remigijus vaikystėje mokėsi groti. Tiesa, p. Audronės teigimu, ji grojo tik mėgėjiškai. „Niekas manęs neklausė, ar aš to noriu: tėvelis vieną dieną pasakė: „Na štai, užrašiau tave į muzikos mokyklą, grosi pianinu“. Turbūt buvo savotiškas garbės reikalas, kad gerų tėvų vaikai moka groti. O Remigijus mokėsi rimčiau – studijavo Klaipėdos konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Todėl kai susituokėme, mūsų namuose buvo net du pianinai, – pasakoja ji ir priduria: – O jeigu jau namuose yra instrumentai, reikia, kad kas nors jais skambintų“.
Vaikystėje Justina lankė ir baletą. Prieš baleto „Sniego karalienė” spektaklį Rusų dramos teatre.
„Kai Justina dar buvo labai maža, aš jos kartą paklausiau, ar norėtų groti pianinu. Ji atsakė, kad norėtų, ir mes su ja nuėjome į Balio Dvariono muzikos mokyklą – tą pačią, į kurią mane buvo užrašęs mano tėvelis. Mokytoja pasikvietė Justiną į klasę, o manęs paprašė palaukti koridoriuje. Jos ten apie kažką pasikalbėjo, kažką pagrojo, turbūt klausą tikrino, o paskui abi išėjo ir mokytoja pasakė, kad Justina smuikuos. Aš labai nustebau, klausiu Justinos, ar tu tikrai nori griežti smuiku, o ji žiūri tai į mokytoją, tai į mane ir tyli. Tada mokytoja jos paklausė, ar nori griežti smuiku. Ir Justina sako „noriu“. Man mokytoja paaiškino, kad smuiku griežti gali ne kiekvienas, nes reikia ypatingos klausos, o Justina turi absoliučią klausą. Gal tai ir ne lemtingasis momentas, bet vienas iš tokių, kurie lėmė labai daug“, – tęsia A. Auškelienė.
Rugsėjo 1-oji M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Justina su tėvais Remigijumi ir Audrone Auškeliais.
Taip Justina tapo M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos parengiamosios klasės mokine. Mergaitę į mokyklą lydėdavo tėtis. Nors pats griežti smuiku nemokėjo, kantriai sėdėdavo pamokose ir užsirašinėdavo mokytojos pastabas, o namie mokėsi kartu su ja.
„Trejus pirmuosius metus mokėmės kartu. Kai smuikuodavome namie, paprasčiausiai dar kartą primindavau mokytojos pastabas, be to, pirmosios melodijos, kurias vaikai grojo, buvo labai paprastos, o aš muzikos „ragavęs“, todėl ir galėjau jai padėti. Griežiant smuiku iš pradžių labai sunku teisingai intonuoti, reikia išmokti techninių dalykų – teisingai ranką laikyti, peties nekelti, judesiai turi būti plastiški. Stebėjau tai per pamokas, o namie tai kartodavome. Kartais tekdavo tai priminti, nors ji ir pati daug ką prisimindavo, – sako psichologas Remigijus Auškelis ir priduria, kad tėvų dalyvavimas vaikui mokantis, jį šiek tiek sudrausmina ir padidina atsakomybę, nes vienaip groji vienas, ir visai kitaip, kai kas nors klausosi: – Nuo pat pradžių norėjome išvengti to „grojimo bet kaip“, stengėmės groti taip, kaip mokė per pamokas, todėl ir rezultatai gerėjo“.
Kadangi mokytoja buvo reikli ir beveik niekada vaikų negirdavo, p. Remigijus sako labai nustebęs, kai ji pasiūlė mergaitei dalyvauti respublikiniame Balio Dvariono konkurse, kuriame Justina savo amžiaus grupėje tapo viena iš trijų laureatų. „O tada, kai ateina pirmieji pasiekimai, jie patys motyvuoja siekti dar daugiau. Todėl ir kontrolės mažiau reikėjo“, – šypteli R. Auškelis.
Sesutės. Kairėje vyriausioji sesuo Giedrė.
Tiesiog spalvota.
Studijos, studijos, studijos…
Kalbėdamas apie savo mokinę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas profesorius Jurgis Dvarionas sakys, kad vienas iš talento požymių – mokėjimas dirbti ir užsispyrimas, o šito Justinai niekada netrūko. Dar mokydamasi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje (smuiko mokytojos Laura Dubosaitė, Ingrida Salygaitė, Inga Gylytė), ji papildomai mokėsi pas garsų smuikininką profesorių Pavelą Bermaną profesinio meistriškumo akademijoje „Susitikimai su Maestro“ (Accademia Pianistica „Incontri col Maestro“), o vėliau „Lorenzo Perosi“ profesinio meistriškumo akademijoje (L’Accademia di Alta Formazione Artistica e Musicale Lorenzo Perosi). Ir kas antrą mėnesį kelioms savaitėms važiuodavo į Italiją. Autobusu – po pusantros paros kelyje…
Justina pamokoje pas smuikininką Dariu Dikšaitį Čiurlionio kvarteto studijoje.
Susipažinusi su P. Bermanu, kai būdama 12 metų įveikė atranką mokykloje ir dalyvavo tarptautiniame jaunųjų atlikėjų festivalyje Kaune, kur visiems jo dalyviams buvo padovanota pasaulinį pripažinimą pelniusio smuikininko pamoka, Justina sužinojo ir tai, kad jis kartu su savo tėvais pianistais Lazaru ir Valentina Bermanais vasarą Klaipėdoje rengia profesinio meistriškumo kursus, ir panoro juose dalyvauti.
„Labai norėjau dalyvauti P. Bermano meistriškumo kursuose, tačiau buklete anglų kalba pamačiusi kursų kainą, kuri siekė 300 eurų, supratau, kad tėveliai negalės tiek mokėti, nes mums tai buvo labai dideli pinigai. Tačiau vėliau sužinojome, kad kursų kaina lietuviams tėra 300 litų, ir jau tą pačią dieną užpildėme anketą. Nuo tada kiekvieną vasarą dalyvaudavau šiuose kursuose, o kai P. Bermanas būdavo Lietuvoje ne vasaros metu (kurį laiką jis dirigavo Kauno miesto simfoniniam orkestrui), lankydavau pas jį privačias pamokas. Vėliau jis pradėjo dėstyti Italijoje ir pakvietė mane studijuoti ten. Taip ir prasidėjo mano kelionės į Italiją – dar besimokant 11-oje klasėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje“, – pasakoja Justina.
Būtent P. Bermanas patarė merginai tęsti studijas profesoriaus Jurgio Dvariono klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur 2012 metais ji įgijo bakalauro laipsnį. Nors įprasta manyti, kad dėstytojai mėgsta „pasisavinti“ studentus ir gana nepalankiai vertina jų norą papildomai semtis patirties kitur, nė vienas neprieštaravo, kad Justina mokytųsi pas abu. Dar daugiau – J. Dvarionas ne tik išleisdavo ją į Italiją, bet kaskart Justinai grįžus domėdavosi, kaip praėjo pamokos ir ką naujo ji išmoko.
Patikėjo savo smuiką
Žavus ir jaunatviškas, klausytojus tiek Lietuvoje, tiek Italijoje savo nuoširdžiai ir meistriškai atliekama muzika džiuginantis smuiko ir fortepijono – Justinos Auškelytės ir savo šalyje intensyviai koncertuojančio pianisto Cesare Pezzi – duetas, galima sakyti, gimė po laiminga P. Bermano ranka, mat jaunuoliai prieš aštuonerius metus susipažino studijuodami Italijoje.
Tačiau yra dar viena priežastis, dėl kurios pažintis su P. Bermanu Justinai yra ypač svarbi. Ttai instrumentas, kuriuo ji groja. Kiekvienam smuikininkui jo smuikas yra tarsi gyvenimo partneris, nes ne tik nuo atlikėjo meistriškumo, bet ir nuo smuiko kokybės priklauso, kaip skambės kūrinys. Bet ar žinote, kiek kainuoja geras instrumentas? Daug, labai daug… O ar daug yra žmonių, kurie savo instrumentą patikėtų kitam? Pavelas Bermanas patikėjo…
„Turiu smuiką, kurį tėvai man nupirko dar mokantis mokykloje. Tai tikrai geras instrumentas, tačiau jo nepalyginsi su instrumentu, kuriuo šiuo metu griežiu. Tai asmeninis Pavelo Bermano smuikas, kuriuo grieždamas jis pasiekė didžiausių lamėjimų prestižiniuose konkursuose. Šio instrumento meistras nežinomas. Spėjama, kad instrumentui turėtų būti apie 300 metų. Profesorius jį paskolino, kai ruošiausi tarptautiniam Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) smuikininkų konkursui. Jis kartu su kitu dėstytoju prieš konkursą surengė man perklausą, ir jo kolega pastebėjo, kad nors esu tikrai puikiai pasiruošusi, vis dėlto į didelius ir reikšmingus konkursus žmonės atvažiuoja turėdami labai gerus instrumentus, todėl būtų labai šaunu, jeigu ir man atsirastų galimybė konkurse dalyvauti su geresniu instrumentu. Ir tada P. Bermanas pasiūlė nuvykti į jo mamos namus ir išbandyti ten gulintį jo smuiką. Konkursas sėkmingai praėjo, o instrumentas iki šiol mano rankose, mat profesorius nusprendė ir toliau leisti man juo naudotis, sakydamas, kad instrumentui ne vieta gulėti po fortepijonu. Jis net tvirtino, kad jo manymu, man grojant šiuo smuiku, jis dar geriau skamba, nei skambėjo jo paties rankose. Žinodama, koks nuostabus smuikininkas yra Pavelas Bermanas, nenorėčiau su šiuo jo teiginiu sutikti, bet prisipažinsiu – toks ypatingas profesoriaus įvertinimas man tikrai glosto širdį“, – pasakoja Justina.
Tiesa, dabar Justina turi ir karboninį smuiką bei stryką. Tai vieno iš jos rėmėjų Remigijaus Lapinsko dovana. Kadangi smuikai ir strykai nemėgsta didelių temperatūros skirtumų ir drėgmės, iš anglies pluošto pagamintais instrumentais, kurie atsparūs ne tik oro permainoms, bet ir smūgiams, atlikėjai griežia lauke lyjant lietui ar kepinant saulei.
„Kadangi jam nebaisios jokios oro sąlygos, o instrumento skambesys išties geras, šią vasarą jau ne kartą esu koncertavusi su karboniniu smuiku“, – priduria Justina ir pasakoja, kad kol neturėjo atsarginio smuiko ir stryko, kartais net tekdavo juos skolintis. Antai studijuojant Niujorke smuiką teko nešti klijuoti, nes dėl drėgmės atšoko kai kurios dalys, kartą likus porai dienų iki perklausos pusiau lūžo strykas, o prieš baigiamąjį egzaminą ėmė trūkinėti jo plaukai. Tąkart stryką mergina skolinosi iš studijų draugės.
Akimirka iš tarptautinio Sauliaus Sondeckio konkurso.
Džiulijardas – svajonės išsipildymas
Į perklausą Džiulijardo aukštojoje menų mokykloje, kuri vyko kovo pradžioje, susirinko gerokai daugiau kandidatų, negu priimama studijuoti, ir nors atvykti reikėjo paruošus nurodytus kūrinius, iš viso dviejų valandų programą, vienam pretendentui komisija skirdavo vos keliolika minučių: perklausos metu iš visos paruoštos programos muzikantas pagroja tik keletą fragmentų, kuriuos jam nurodo komisijos nariai. Per tas kelioliką minučių muzikantas turi parodyti viską, ką gali geriausio, nes būtent pagal tai bus sprendžiama, ar stojantysis priimamas, ar ne. Po kelių savaičių, pirmosiomis balandžio dienomis Auškelius pasiekė džiugi naujiena – Justina priimta.
Tik džiaugtis dar buvo per anksti – dar po poros savaičių keturias dukras auginanti šeima gavo pranešimą, kad Justinai skiriama stipendija yra gerokai mažesnė, negu reikia susimokėti už mokslą ir pragyventi Niujorke. Tai reiškia, kad neužtenka būti gabiam ir įstoti – dar reikia sukrapštyti nemenką sumą pinigų. Prasidėjo, pasak Justinos, pats sudėtingiausias etapas, nes galimybė įgyvendinti svajonę pakibo ant plauko, ir šį kartą jos įgyvendinimas labiausiai priklausė ne nuo jos pačios gabumų, bet nuo kitų žmonių gerumo.
„Tuo metu pagal mainų programą „Erasmus“ studijavau Graco (Austrija) muzikos ir atlikimo menų universitete (Universität für Musik und darstellende Kunst Graz), ir buvo nemažai dienų, kai nuo ryto iki vakaro prasėdėdavau prie kompiuterio ir įvairiomis kalbomis rašiau laiškus su savo svajonės istorija ir prašiau pagalbos ‒ tiek finansinės paramos, tiek patarimų, rekomendacijų, kur galėčiau toliau kreiptis. Labai daug gerų patarimų man davė dėstytojas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekker, o pirmoji viltis, kad gal kaip nors pavyks surinkti pinigus, įsižiebė tada, kai per pažįstamų pažįstamų pažįstamus (tai ne klaida – žmonių, suvedusių Justiną ir verslininkę grandinė tikrai buvo labai ilga) sužinojusi apie mano rūpestį, dosniai mane paremti nusprendė ponia Birutė Garbaravičienė. Jau buvo už ko „užsikabinti“. Paklausti, kas ją paskatino paremti nepažįstamą žmogų, išdrįsau tik baigusi studijas, o ji atsakė, kad perskaičiusi mano laišką pajuto labai stiprų norą padėti; kaip ji sakė, tai „kažkoks ryšys iš aukščiau“. Ir dabar su p. Birute palaikome labai glaudžius ryšius“, – apie pirmuosius, kurie padėjo jos svajonei priauginti sparnus, pasakoja Justina.
Džiulijardo laiptais.
Kas kiek galėjo, prisidėjo ir šeimos pažįstami, ir draugai, o 2013-ųjų liepos pradžioje Justina buvo pakviesta koncertuoti Vilniaus rotariečių klube. Kai ji susipažino su šio klubo nariais, atsirado daug gerų žmonių, kurie labai padėjo tiek finansiškai, tiek moraliai. Vienas jų, Remigijus Lapinskas, pasidomėjęs, kaip merginai sekasi studijuoti Niujorke ir sužinojęs, kad ji įstojo, tačiau dėl finansinių problemų gali neišvažiuoti į garsiąją mokyklą, labai susirūpino.
„Jis ir pats mane parėmė, ir kitus rotariečius paragino. Ir jau rugpjūčio pradžioje aš turėjau visą sumą susimokėti už studijas. Bet nebuvo nei kur, nei už ką gyventi. Ir tada būtent R. Lapinskas pasiūlė parašyti laišką JAV rotariečiams. Iš rotariečių niekas neatsiliepė, bet laišką siunčiau ir pažįstamiems, šeimos draugams, klausdama jų, ar šie neturi pažįstamų, gyvenančių Niujorke. Ir štai atsirado šeima, kuri sutiko mane priimti. Tiesa, jie gyveno gana toli ir nelabai patogioje vietoje, todėl jau nuvykusi į Niujorką tęsiau paieškas toliau. Taip atsirado kita amerikiečių šeima, gyvenanti arčiau mokyklos, o kai susipažinau su Amerikos lietuvių bendruomene, mane pas save pakvietė Jūratė Kazickaitė. Ponios Jūratės namuose jaučiausi puikiai ir dabar galiu sakyti, kad Niujorke turiu antrąją savo šeimą“, – apie sėkmingai pasibaigusias rėmėjų paieškas, į jos gyvenimą atvedusias būrį naujų bičiulių, pasakoja Justina.
Justina (dešinėje) su Džiulijardo magistro diplomu rankose.
Lietuviška muzika – pasauliui
Sėkmingai baigusi muzikos magistro studijas Džiulijardo mokykloje, kuri šiemet nominuota kaip geriausia aukštoji mokykla atlikimo meno srityje, Justina grįžo į gimtąjį Vilnių. Ji aktyviai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dalyvauja įvairiuose muzikos festivaliuose, meniniuose projektuose bei pradeda žengti pirmuosius žingsnius smuiko pedagogikos srityje. O jos gyvenime vis nutinka kas nors nauja. Štai ir šiemet gegužės mėnesį Justina debiutavo Vienos koncertų salėje „Musikverein Wien“, kur pačiam kompozitoriui H. K. Gruber stovint prie dirigento pulto, atliko jo 2-ąjį koncertą smuikui ir styginiams „Nebelsteinmusik“.
Ypač šiltai ji pasakoja apie bendradarbiavimą su kylančia Italijos žvaigžde pianistu Cesare Pezzi. Muzikantų duetas visai atsitiktinai užgimė 2008 metais, jaunuoliams studijuojant Italijos „Incontri col Maestro“ akademijoje. Justina tuo metu tobulinosi smuikininko P. Bermano klasėje, o Cesare mokėsi kamerinės muzikos meno profesoriaus Konstantino Bogino klasėje. Justina kartą pati pasiūlė jam kartu paruošti programą. 2009-siais debiutavęs tarptautinis duetas per kelerius metus surengė ne vieną koncertą Lietuvoje ir Italijoje bei svetur.
Justina su Cesare Pezzi.
Pernai žiemą duetas surengė koncertų ciklą Lietuvos ligoninėse, šį pavasarį abu grojo kartu su M. K. Čiurlionio styginių kvartetu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, ne kartą muzikavo ir Italijos ambasados Lietuvoje renginiuose, o netrukus turėtų pasirodyti kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti Balio Dvariono kūriniai smuikui ir fortepijonui. Ją išleis didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos Records“.
„Šiuo albumu siekėme pristatyti pasauliui vieno labiausiai mūsų šalies kultūrai nusipelniusių kompozitorių muziką. Pasiūlėme savo idėją įrašų kompanijai, o ji susidomėjo ir nusprendė įrašus išleisti. Albumas pasirodys 2017 m. gegužės mėnesį ir bus platinamas visose pasaulio šalyse, kuriose kompanija prekiauja savo produkcija, taip pat ir virtualiose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Google Play Music ir kt.). Tai ne tik didžiulis džiaugsmas mums su Cesare, bet kartu ir svarbus reiškinys kultūriniame Lietuvos gyvenime, nes visi originalūs Balio Dvariono kūriniai smuikui ir fortepijonui iki šiol dar niekada nebuvo įrašyti ir išleisti“, – pasakoja Justina.
Albume bus pateikti ir iki šiol niekur neskambėję B. Dvariono kūriniai, kurių pats kompozitorius iki mirties nesuspėjo užbaigti. J. Auškelytė pasakoja, kad sužinojęs apie jos ir Cesare idėją kompozitoriaus sūnus profesorius Jurgis Dvarionas ėmėsi šiuos kūrinius redaguoti ir ruošti leidimui. „Esame be galo dėkingi profesoriui už jo pagalbą ir bendradarbiavimą įgyvendinant šią mūsų idėją. Profesorius padėjo ne tik atrasti visus originalius B. Dvariono kūrinius smuikui ir fortepijonui ir juos parengė leidimui, bet ir padėjo mums paruošti kūrinius. Jis, kompozitoriaus sūnus, suteikė mums daug informacijos apie paties kompozitoriaus asmenybę ir ženkliai pasitarnavo kūrinių interpretacijos autentiškumui“, – pabrėžia smuikininkė.
Profesorius J. Dvarionas: Justina – ypatinga mergaitė
Paklaustas, ar ramia širdimi patikėjo savo tėvelio muzikinį palikimą šiai jaunųjų muzikų porai, profesorius Jurgis Dvarionas sakė: „Balio Dvariono muziką daug kas įrašė, bet ji išbarstyta, todėl man labai graži Justinos ir Cesare idėja surinkti viską, ką B. Dvarionas parašė smuikui ir fortepijonui, ir įrašyti. B. Dvariono muzika parašyta iš širdies, ir jeigu tu ją groji be meilės, ji ne tiek paveiki, kiek turėtų būti, o jie labai jautriai prisilietė prie šios muzikos, B. Dvariono pasaulėjautos ir gražiai, su didele meile įrašė. Aš manau, šviesios atminties tėtis būtų tikrai patenkintas išgirdęs taip griežiant jo muziką“.
Patvirtinęs, kad albume skambės populiarūs B. Dvariono kūriniai, ir tie kūriniai, kurie skamba rečiau, J. Dvarionas aiškino: „Šiuo metu aš kaip tik beveik baigiau tvarkyti B. Dvariono kūrinius smuikui, liko keletas kūrinių, kuriuos reikia suredaguoti, ir Justina yra pirmoji, kuri atlieka visą šitą atrastą ir suredaguotą B. Dvariono muziką smuikui „viename komplekte“. Tai labai svarbu dėl kelių dalykų. Tai bus ne tik nepaprastai gražus Justinos ir Cesare prisistatymas muzikiniam pasauliui, bet ir lietuviškos muzikos pristatymas plačiajai muzikinei pasaulio visuomenei. Tai darė B. Dvarionas, propaguodamas M. K. Čiurlionį, J. Gruodį ir kitus mūsų klasikus, tai darėme ir mes, tęsdami tėvų tradicijas, todėl labai džiaugiuosi, kad tai daro ir Justina“.
Smuikininkas, menotyrininkas ir pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas profesorius dr. J. Dvarionas – vienas iškiliausių mūsų šalies menininkų ir muzikos pedagogų, išugdžiusių gausų būrį smuikininkų, tarp kurių nemažai nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatų, o taip pat ir Justinos Auškelytės bakalauro studijų vadovas, mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie ją.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, siekiantis tapti aukšto lygio menininku, ir dėl ko Jūs atkreipėte dėmesį į Justiną – kuo ji galbūt išsiskyrė iš kitų bendraamžių? ‒ klausėme J, Dvariono.
J. Dvarionas: Tai unikalių savybių rinkinys. Visų pirma reikia nepaprasto pasišventimo, didžiulės meilės muzikai ir fanatiškai trokšti būti vertam tos didžiosios muzikos. Gyventi ja nepakanka, reikia įsigilinti į kiekvieną kompozitorių, į jo gyvenamąją epochą – ir literatūrą, ir architektūrą, ir kitus menus.
Antras dalykas – nėra kitos tokios specialybės pasaulyje, kur reikia pradėti taip anksti. Šiais laikais 3‒4 metų vaikas jau groja. Ir ne bet kaip groja, o taip, kad stebiesi. Visų jų vaikystė kupina tikslingo, užsispyrusio darbo. Tai labai sunku, bet tikrą talentą visada lydi užsispyrimas. Mokėjimas dirbti – irgi talento požymis. Apie ramų darbą užsidarius, kaip dirbdavo menininkai XIX šimtmečio pabaigoje ar XX pradžioje, dabar galima tik pasvajoti, nes gyvenimas mus ištraukia iš uždaros muzikos celės į pasaulį, ir reikia per labai trumpą laiką paruošti daug kūrinių.
Ta ypatinga mergaitė…
O Justina yra ypatinga mergaitė. Ji nuo pačių jauniausių dienų atkreipė į save dėmesį kaip ryški asmenybė, apie viską turinti savo nuomonę. Siekiant švariai ir profesionaliai atlikti kūrinį, reikia ypatingo perfekcionizmo, kuris kartais užgožia net stiprią individualybę, bet ji išsaugojo savo veidą – savo pasaulio jutimą ir muzikos supratimą. Ji kūrinį visada pateikia taip, kaip ji jaučia, todėl jos visada įdomu klausytis. Kita gera savybė – ji buvo labai imli, atvira pasauliui studentė: ji jaučia, kas vyksta pasaulyje, jaučia gyvenimo pulsą. Ugdyti šias savybes padėjo ir mokymasis Europoje bei JAV – ji pamatė, kaip gyvena dabartinis pasaulis, jos bendraamžiai menininkai.
Nors dabar vyksta muzikos universalizacija, ir yra įvairių dėstymo metodų, įvairių mokyklų, man labai džiugu, kad Justinai pavyko sutikti labai gerų pedagogų ne tik Europoje, bet ir Amerikoje ir per juos pažinti tas skirtingas mokyklas. Nors ji ne kartą yra sakiusi, jog iš principo naujų, netikėtų dalykų ten neišgirdo, bet ji pajuto, kur eina muzika, kaip ji vystosi, ir tai didelė sėkmė.
Po studijų Justina grįžo į Lietuvą, tačiau reikia pripažinti, kad mūsų šalyje menininkai neturi labai didelių perspektyvų. Koks galėtų būti tolesnis jos kelias?
J. Dvarionas: Kelias sudėtingas. Gal jis ir rožėmis klotas, bet spyglių labai daug. Gaila, kad Lietuva tokia maža, ir ne visi talentingi mūsų jaunieji menininkai, kurių tikrai yra daug, atranda savo vietą Lietuvoje. Aš džiaugiuosi, kad Justina po studijų Vakarų Europoje ir JAV grįžo į Lietuvą, nors turėjo kvietimų dirbti kitose šalyse. Ji grįžo kupina nepaprastai gražių vilčių ir noro dalytis tuo, ką sukaupė per studijų dešimtmečius. Aš ją labai gerbiu ir vertinu dėl to, kad ji tęsia nepaprastai gražią mūsų praėjusių amžių inteligentijos tradiciją baigus mokslus užsienyje sugrįžti į Lietuvą ir darbuotis jos naudai, skiepyti žmonėms meilę savo šaliai, kaip tai darė J. Basanavičius, V. Kudirka, M. K. Čiurlionis ir kiti šviesios atminties menininkai.
Ji universali menininkė, ji gali groti solo, gali groti ir kameriniuose ansambliuose, o jos ansamblis su Cesare yra unikalus – jie labai tinka vienas kitam, papildo vienas kitą, ir aš su dideliu malonumu klausausi jų muzikavimo. Aktyviai dalyvaudama meniniame Lietuvos gyvenime, Justina kartu su juo ir viena koncertavo ir koncertuoja žymiausiose kitų šalių koncertų salėse. Tai labai svarbu ir tikiu, kad jai pavyks gyvenant Lietuvoje išsikovoti tvirtas pozicijas ne tik Europoje. Be to, aš ją taip pat matau ir mūsų pedagogų gretose.
Justinos ir Cesare koncertų plakatas
Muzika irgi turi gyventi
Kas pačiai Justinai šiandien yra muzika – žaidimas, tapęs rimtu ir kruopščiu darbu, ar šis tas daugiau? Kur kas daugiau, atsako ji:
„Muzika mane lydi nuo trejų metų. Negaliu pasakyti, kad muzika užima visą mano gyvenimą, tačiau tikrai didžiąją jo dalį. Savo studentams P. Bermanas neretai primena, kad muzikantas privalo turėti gyvenimą ir už muzikos ribų: negalima susikoncentruoti vien į muziką ir daugiau nieko gyvenime nematyti. Muzika, kurią groji, irgi turi gyventi, o tam, kad ji gyventų, pats atlikėjas turi jausti, patirti, išgyventi. Taigi, mano gyvenime muzika užima ypatingai svarbią vietą, o smuikas yra beveik visų mano kelionių draugas. Sudėtingais gyvenimo etapais muzika man padeda įveikti sunkumus, daug ką suprasti – ne pasislėpti, bet per ją išreikšti savo jausmus, savo išgyvenimus. Viktoras Hugo yra pasakęs, kad muzika galima išreikšti tai, ko žodžiais negalima pasakyti, ir tai, kas negali likti nutylėta. Ir aš per muziką įvairius jausmus ir emocijas galiu išreikšti daug tiksliau negu žodžiais, nes muzika yra sielos išraiška. Tai universali kalba, suteikianti man galimybę bendrauti su klausytojais ir kartu išgyventi ypatingas akimirkas, padėti besiklausantiems įsigilinti į save, savo emocijas ir jausmus“.
Ir vis dėlto, ko reikia daugiau – darbo, talento ar sėkmės?
„Manau, kad tai balansas tarp talento ir darbo. O sėkmė – tai ji yra, tai jos nėra“, – į pokalbį įsiterpia Justinos tėtis R. Auškelis. – Bet ko siekiant reikia įdėti daug pastangų, talento, drąsos. Kaip buvo važiuojant į Džiulijardą – atranką praėjo, jau priima, atrodo, viskas puiku, o kai reikėjo susirasti rėmėjus, ilgai nebuvo nieko. Galima sakyti, tik paskutinėmis dienomis atsirado pinigai. Ir tai iš pradžių tik vienam pusmečiui“.
Yra žmonių, kurie galvoja, kad jeigu esi talentingas, viskas eina kaip per sviestą, bet taip nėra, sako p. Remigijus, nes be darbo nieko nebūtų: „Darbštumas, motyvacija yra talento dalis, ir jei žmogus turi dovaną, mėgsta tai, ką daro ir nori tai daryti – tai viena iš sėkmės garantijų. Tačiau jei neturi talento – gali daug dirbti, bet vis tiek nepataikysi, darysi ne tai, ką reikia, ir ne taip, kaip reikia. Sėkmės reikia, bet norint pasinaudoti jos padovanoti šansu, reikia ir padirbėti“.
Kūrybinė–koncertinė veikla
Solo su orkestrais: Vienos miesto muzikos ir menų universiteto studentų orkestras,
dirigentas Heinz Karl Gruber , Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Juozas Domarkas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Pavel Berman, Liepojos simfoninis orkestras, dirigentas Imants Resnis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Donatas Katkus, Musica Humana, dirigentas Algirdas Vizgirda, Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Pavel Berman, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestras, dirigentas Saulius Sondeckis.
Ryškiausi solo rečitaliai: festivalis „Giovani in musica” (Ravena, Italija), 21-asis tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), Paul Concert Hall (Niujorkas, JAV), 17-asis tarptautinis Kristupo vasaros festivalis (Vilnius), „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” (Klaipėda), 26-asis Societa’ Umanitaria koncertinis sezonas (Milanas, Italija), tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas ‘Pax et Bonum’ (Vilnius), Pažaislio muzikos festivalis (Kaunas), tarptautinis Mykolo Oginskio muzikos festivalis (Plungė), tarptautinis festivalis „Gasparo da Salo” (Salo, Italija).
Ryškiausi kamerinės muzikos rečitaliai: Lietuvos nacionalinė filharmonija, pasirodymas su Čiurlionio kvartetu (Vilnius), kamerinės muzikos koncertų ciklas (Morse Hall, Niujorkas, JAV), Lietuvos muzikos ir teatro akademija (Vilnius), Graco muzikos ir atlikimo menų universitetas (Gracas, Austrija).
Labdaros koncertai: Vilniaus Santariškių ir Respublikinėje Kauno ligoninėse; Paramos koncertas, skirtas žemės drebėjimo nuniokotos Akvilos menų akademijos (Accademia Belle Arti l’Aquila) atstatymui paremti, Ravena, Italija.
Nuo 2000-ųjų J. Auškelytė keturis kartus tapo laureate respublikiniuose Balio Dvariono smuikininkų konkursuose, 2008 m tarptautiniame Balio Dvariono konkurse iškovojo Grand Prix laureatės vardą. Smuikininkė laimėjo I-ąsias vietas tarptautiniame Sauliaus Sondeckio (2006 m.), respublikiniame Raimundo Katiliaus (2007 m.) konkursuose. 2009 m. laimėjo II-ąją vietą prestižiniame tarptautiniame Jaschos Heifeco konkurse. Įvairius apdovanojimus ji pelnė tarptautiniuose konkursuose Latvijoje, Čekijoje ir Rumunijoje.