Fotografavo Algis Jakštas
Nuo senumo pageltęs popieriaus lapas. Jame – žodžiai iš kažkada skaityto teksto: mene visada turi būti 8 rasos (jausmai): meilė, liūdesys, drąsa, baimė ir t. t.
Ar gali būti, kad šis sanskrito kalbos žodis, beje, turintis ir daugiau reikšmių, kurias nesunku surasti paskaičius „Ras dance / Ras(a)liba“, išliko Lietuvoje nuo labai senų laikų, nors jo reikšmė pamiršta? Jei taip, tai savaime suprantama, negalima to tapatinti su žodžiu „rasa“, reiškiančiu vandens lašelius ant žolės. Kita vertus, ar birželio pabaiga – tai metas, pasižymintis kažkokia ypatinga rasa? Tokia ypatinga, jog net vienaskaitinis žodis vartojamas jam nebūdinga daugiskaitos forma?
Teko matyti tiktai ypatingą ryto rasos sukurtą vaizdą, bet tai buvo ne birželį, o rudenėjant: apleistas, nešienautas laukas, jame – apyaukščiai sudžiuvusios žolės stagarai, aptraukti tankiais voratinkliais, o šie gausiai nusėti rasa. Ir staiga tas rasotas voratinklių laukas sužėrėjo, sutvisko visomis spalvomis, tarsi daugybė briliantų: magiškas rasos ir tekančios saulės spindulių sukurtas reginys.
Beje, yra siūlančių „patobulinti“ vasaros saulėgrįžos šventės pavadinimą ir vietoje žodžio „Rãsos“ vartoti „Rasà“, nes daugiskaitos forma primena Rasų kapines Vilniuje. Bet štai klausimas: ar kas nors žino, kas toje vietoje vykdavo senovėje, pagonybės laikais? Gal kaip tik Rasų – Jausmų šventė? Be to, argi kapinės nėra jausmų vieta?
O ką reiškė žodis „Kupolė“? Teigiama, jog taip vadinta žolynais papuošta kartis. Tačiau atsiranda ir naujų aiškinimų – neva tai būtent vasaros saulėgrįžos dieną suskinta lauko gėlių puokštė: mat savo forma primena kupolą. Arba nuo žodžio „kupėti“, atseit, „vešėti“.
Tai, kad koks nors žodis imamas vartoti nauja prasme – jokia naujiena. Ir, reikia pripažinti, žodis kai kur prigijo. Jau teko girdėti štai tokį klausimą: ar bus šiais metais kupolių pievose? Juk kai kur dėl cheminės taršos, kai kur dėl naujų madų ir perdėtos priežiūros laukinių gėlių vis mažiau ir mažiau.
Tik štai: ar toks savavališkas naujos reikšmės suteikimas senam žodžiui neužgoš tikrosios žodžio ir pačios šventės prasmės? Argi ne keista, jog pačią trumpiausią metų naktį ieškoma paparčio žiedo, nors, kaip žinia, paparčiai nežydi? Tačiau, nebodami gąsdinimų ir pavojų, jaunuoliai eina į tamsius tankumynus, tikėdamiesi rasti amžiną laimę žadantį žiedą.
Kokia galėjo būti tikroji neatmenamais laikais atsiradusios šventės prasmė?
Yra kalbose reiškinys, vadinamas metateze – tai garsų ar raidžių susikeitimas vietomis. Tarkime, jog žodis „kupolė“ – metatezės pasekmė. Tokiu atveju, atkurtas žodis būtų „kopulė“. Neįmanoma nepagalvoti apie lotynų kalbos žodį „cópula“, kurį perėmė daugelis kalbų (pvz., prancūzų „couple“) ir kuris reiškia „pora; ryšys; saitas“. Juk būtent tokia ir šventės prasmė: susipažinti ir susirasti porą.
Tik kuo čia dėtas paparčio žiedas? Argi žmonės taip netikėjo meile, kad galimybę ją rasti lygino su galimybe rasti nežydinčio augalo žiedą? Gal ir čia supainioti lotyniški žodžiai: „filix“, kilm. „filicis“ (papartis) ir „felix“, kilm. „felicis“ (laimingas, sėkmingas, vaisingas)? Tad gal tą naktį geriausia būtų vadinti sužadėtuvių naktimi? O, kaip ir pridera, po keleto mėnesių, pasibaigus vasaros ir rudens darbams, ateina vestuvių metas?
Fotografavo Algis Jakštas