Poetė Lina Buividavičiūtė. Fotografavo Aistė Pilkauskaitė
Kaip rašyti apie kalbą, naudojant jos pačios išteklius? Nėra distancijos, visa yra kalboje, su kalba. Kuriu šitą tekstą, dėlioju žodžius, sakinių pasjansus, kad ir jūs atpažintumėte tai, kas parašyta. Seniai pagavau, kad, kalbėdama apie savo poeziją, dažnai akcentuoju idėją, menkiau – pačią kalbą. O vis dėlto ji čia svarbiausia: suvaldyti – kaip nirtulingiausią žirgą – dažnai nepavyksta. Kalba pergudrauja, kalba kviečia į šokį su aštriausiais kardais, kalba pati yra aštri, daugiabriaunė. Kai noriu patetikos, sakau sau, kad kovoju su žodžiais kaip Jokūbas su angelu. Šiame palyginime slypi daug vilties, pozityvumo – tokia kova rodo drąsą ir atkaklumą. Susiremti su tuo, kas yra dieviška, su tuo, kas yra labai stipru. Vis dar manau, kad kovoje su kalba įmanoma pasiekti ne tik Pyro pergales. Nepaisydama to, kad pralaimiu, atsisakau tikėti, kad esu naivuolė, svajotoja iš La Mančos, įsivėlusi į vėjo malūnų mūšį.
Santykis su kalba yra užprogramuotas (nerašau – pasmerktas) kismui. Tai natūralūs procesai, kuriuos galime valdyti tik iš dalies. Šis kismas – asmeninis ir visuotinis, skirtingai čiuopiamas įvairiose visuomenės grupėse. Nes net jei egzistuoja visuotinis kalbos įstatymas, jo asmeninės interpretacijos, prieigos dažnai būna įvairios. Ir pats interesas kalbai dažnai būna skirtingas. Skaitau vieno poeto eilėraštį apie subjektą, kurį paliko kalba. Skaitau kitos poetės eilėraštį, kuriame susitinka dvi skirtingų kalbų sistemos, kultūros – čia vienoje eilutėje telpa oi liūlia leliumoj ir white water rafting.
Jono Aisčio kūrybos rinktinė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
Neseniai akis užkliuvo už „Literatūros ir meno“ redaktorės Lauros Švedaitės įžanginio straipsnio: „O ką jau kalbėti apie šiuolaikinius moksleivius. Jų rašiniuose – grynakraujė angliška sintaksė, kartais ir angliški žodžiai, kurių lietuviškos reikšmės neprisimena, o lietuviškuose žodžiuose nosinių raidžių dažnai nė su žiburiu nerasi. Apie moksleivius nepersūdau, jų lūpomis byloja tiesa – lietuvių kalba kinta ir kis. Ar ne tokia jos prigimtis?“ Surezonavo ne tik kaip žmogui, kuriam rūpi lietuvių kalba ir jos virsmai, bet ir kaip mamai. Auginu paauglį, kuriam mokykloje geriau sekasi anglų ir, nepaisant to, kad veik nuo gimimo sūnui skaičiau lietuviškas knygas, dažnai kasdienybėje jis dėlioja mintis, pasitelkdamas kitos kalbos konstrukcijas. Ką daryti – su kuo susitaikyti, o ką sulaikyti – esminis klausimas. Man atrodo, kalbos virsmų jautrumą, galimą autentiškumo išnykimo pavojų dažnai pakursto praeities įvykiai. Postkolonijinio žmogaus patirtis, jos atgarsiai. Mano močiutė – atkakli rezistentė, partizano mylimoji, vertino ir puoselėjo gimtąją kalbą. Buvau auginama unikaliai sekamų trisdešimt trijų lietuvių liaudies pasakų, knygų apie velnius ir lopšinių, sukurtų pagal Jono Aisčio eiles. Tačiau kolonializmas, tremtis paliko pėdsakus ir senelės kalboje – greta gražiųjų senosios kalbos pavyzdžių, kuriuos šiandien matau stenduose, greta akšę būdavo pavartojama fortkė, dukofkė, raskladuškė ir kitos svetimybės. Kaip neperimti svetimų pavyzdžių ir neįsileisti perteklinės invazijos į savo kalbą?
Kitas amžinai aktualus klausimas, kurio atsakymai gali slypėti sąmoningume ir žinojime, ką, kada ir kodėl pasirenki. Kaip jau mano minėtame įžanginiame straipsnyje daro Laura Švedaitė – tekste, mano galva, motyvuotai svarstoma ir pasirenkama aptariamą reiškinį įvardyti, pasitelkiant anglų kalbos terminą cancel.
Linos Buividavičiūtės poezijos knyga ,,Helsinkio sindromas”, Kauko laiptai, 2017
Prisipažinsiu, kad (galbūt?) mano atsvara svetimų kalbų invazijai yra naujų lietuviškų žodžių kūrimas, senųjų kalbos lobių prisiminimas. Išdykauju savo poezijoje (ypač pirmojoje knygoje), taip pat rašydama naujus tekstus. Atsimenu patį pirmą kartą, kai sąmoningai žaidžiau su kalba – dar studijuodami odontologiją, su kurso draugais sumanėme visus greitus ir labai masinančius užkandžius vadinti pagraužomis. Iki šiol taip vadiname. Manau, čia slypi kalbos gyvumas, perspektyvos ir potencialas – net jei ne viskas prigyja. Na taip – vaizduokliai nesulaukė didelio visuomenės palaikymo ir kartais tikrai atrodo, kad lengviau adaptuoti ir pasirinkti svetimos kalbos žodžius. Bet bandyti tikrai verta – taip atsiranda viešpatės, žodininkės ir žodininikai, taip Jokūbas kovoja su angelu, o aš atsisveikinu, skaitytojui sakydama: „Akšę manęspi“.
Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2023 m. Nr. 11).
Konkurse ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ 2023 metais šis tekstas suaugusiųjų grupėje pelnė II vietą. Daugiau apie konkursą skaitykite www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi