Čekų rašytoja Katerina Tučkova. Fotografavo David Konecny
Katerina Tučkova, g. 1980 (Kateřina Tučková)– čekų rašytoja, dramaturgė, publicistė, meno istorikė, parodų kuratorė, vertėja. 2017 m. Čekijos Respublikos totalitarinių režimų studijų institutas jai skyrė premiją „Už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises“. Per pastarąjį dešimtmetį autorę labai palankiai įvertino čekų skaitytojai, o Salerno literatūros festivalis apdovanojo Libro d‘Europa prizu. K. Tučkovos romanai pasižymi temos unikalumu, kompozicijos ir stiliaus įvairove. Literatūros kritikai ją vadina intriguojančių pasakojimų kūrėja.
Susitikimas su čekų autore įvyks Vilniaus knygų mugėje šeštadienį, vasario 25 d., 11.00 val. Rašytojų kampe. Bus pristatyta jos knygos „Baltųjų Karpatų raganos“ (Žitkovské bohyně, 2012) vertimas į lietuvių kalbą („Gelmės“, 2022). Romanas 2012 m. pelnė Čekijos bestselerio prizą, Josefo Škvoreckio prizą, 2013 m. – pagrindinio Čekijos literatūrinio apdovanojimo Magnesia Litera skaitytojų prizą. Knyga išversta į 20 užsienio kalbų.
Knygos „Baltųjų Karpatų raganos“ viršelis (dailininkė Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė)
Autorę kalbins prozininkė, eseistė Gintarė Adomaitytė, dalyvaus knygos vertėja Jurga Ralytė.
Katerina, kokia buvai vaikystėje? Jautrus svajojantis vaikas ar padykusi mergaitė?
Priklauso, kaip pažiūrėsi. Manau, kad buvau perdėtai jautrus vaikas, kuriam sunkiai sekėsi prisitaikyti prie pokyčių, kuris mieliau užsidarydavo kambaryje ir ką nors veikdavo: piešdavo, skaitydavo, rašydavo dienoraštį, tiesiog gyveno savo turtingą vidinį gyvenimą. Tačiau mano mama pasakytų, kad turėjo su manimi vargo, nes aš nuolatos ko nors prisigalvodavau – įkalbėdavau kitus vaikus lipti ant namo stogo ar perplaukti Brno užtvanką, kur vos nenuskendau, o kai sukako septyniolika, susidėjau kuprinę ir su drauge paslapčia autostopu apkeliavome Europą. Manau, kad buvau padykusi intravertė.
Ar padykusi intravertė iš mažo miestelio turėjo meninių ambicijų?
Čekų rašytojas Jaroslavas Foglaras. Portreto autorius K. Albrechtas
Laimei, nuo pat vaikystės gyvenime mane supo su menu susijusę žmonės. Jie nebuvo praktikuojantys menininkai, greičiau meno vartotojai, įkvėpę mane domėtis menu ir literatūra. Mane, vaiką, prižiūrėjo kaimynė, talentinga tapytoja mėgėja. Kai kartu piešdavome, galėdavau pabėgti į mielesnį pasaulį. Panašiai ir su literatūra. Knygas man dovanodavo senelis – didelis skaitytojas. Jis surinko mano pirmąją biblioteką, kurią sudarė pasakų knygos, vėliau Jaroslavo Foglaro (čekų paauglių literatūros autorius), Karlo Majaus ar Žiulio Verno romanai.
Gimnazijoje turėjau puikius istorijos, literatūros ir meno istorijos (pasirenkama pamoka) mokytojus, kurie paskatino studijuoti meno istoriją ir pasirinkti kuratorės profesiją. Parodų organizavimas ir galimybė kalbėtis apie meną su menininkais, stebėti jų kūrybą mane dvasiškai praturtindavo, tačiau pati kūrybinių ambicijų neturėjau. Jaučiau poreikį save išreikšti per žodį. Nuo dešimties metų rašau dienoraštį, kuris prasideda įrašu apie baimę dėl buvusioje Jugoslavijoje vykstančio karo, tas įrašas stipriai rezonuoja su šiandiena. Taip pat mėgau rašyti tęsinius knygoms, su kuriomis nenorėdavau skirtis.
Kalbi apie senelio rekomenduotas nuotykių knygas, kuriose beveik nėra moterų herojų. Ar nesijautei tarsi būtum įsiveržusi į kažkieno svetimą, tau pačiai nepriklausantį pasaulį?
Savaime suprantama, kad, be komiksų serijos „Greitosios strėlės“ („Rychle šipy“ labai populiari komiksų serija Čekijoje), mėgau „Pepę Ilgakojinę“ ir „Ronją, plėšiko dukrą“, vėliau „Anę iš Žaliastogių“. Tačiau pritariu, kad knygų, kuriose bręstanti mergaitė galėtų rasti jos vidinius išgyvenimus atitinkančių istorijų, buvo kur kas mažiau. Todėl kartu su Renata Fučikova ir Lenka Križova, padedant rašytojai Annai Musilovai, parašėme knygą „Herojės“. Knyga skirta dvylikos metų mergaitėms (vaikams), kad į mūsų šalies istoriją pažvelgtų iš kitos perspektyvos, tos moteriškosios, ir atrastų sau pavyzdžių. Tai, kad mano knygose pagrindinės veikėjos yra moterys, jokiu būdu nereiškia, jog siekiu ištaisyti esamą disbalansą. Mano knygų veikėjos yra moterys, nes pati esu moteris ir man įdomi moterų patirtis.
Tau rūpi atstatyti istorinį teisingumą, nes per savo kūrybą, aktyviai veikdama ir įkūrusi festivalį „Meeting Brno“ priminei čekams po II. Pasaulinio karo išvarytų vokiečių istoriją.
Brno miesto Bronkso rajone. Nuotrauka iš
http://www.blesk.cz/clanek/regiony-brno-brno-volny-cas/601004/neznamy-brnensky-bronx
Augau miestelyje Kurim prie Brno, kur vokiškąją praeitį mena tik lėktuvų variklių „Klockner“ gamykla, įkurta 1942 m. Apie vokiškąją gamyklos praeitį nieko nežinojau, mums tai buvo tiesiog apdirbimo staklių gamykla, pastatyta po karo. Akistata su Čekijos daugianacionaline istorija manęs laukė persikėlus gyventi į Brno, t.y. į Brno miesto rajoną Bronksą. Jame kadaise gyveno čekai, vokiečiai ir žydai. Su transporteriais pirmieji dingo žydai, vėliau, 1945 m. gegužę, buvo išvaryti vokiečiai. Čekai pasisavino jų tuščius butus, vėliau juos palikę kėlėsi gyventi į naujuosius daugiaaukščius, o po Aksominės revoliucijos tuose namuose glaudėsi įvairiausio plauko prašalaičiai. Penkiasdešimties metų laikotarpis puikiai atsispindi Bronkso rajone. Užtruko, kol viską sužinojau apie Bronkso rajoną. Tyrinėdama aptikau ir vienos čekų vokiečių giminės istoriją. Po Čekoslovakijos išlaisvinimo 1945 m. šeima buvo išvaryta, su jais ir dvidešimt vienerių metų mergina su pusės metų kūdikiu. Mane labai sujaudino tos merginos istorija. Negalėjau suvokti, kodėl būtent ji turi mokėti tokią aukštą kainą už karinį konfliktą, kurio nei pradėjo, nei galėjo kaip nors jį paveikti. Taip atsirado viena man svarbi tema, o kad galėčiau apie tai kalbėti, įkūriau minėtąjį festivalį.
Tavo romanai ir kiti tekstai pasakoja apie praeitį ir tiria tragišką moterų herojų likimą. Ar pasaulį suvoki per šias užmirštas perspektyvas?
Manau, kad visuomenė skolinga moterims jų nepapasakotas istorijas. Moterys ilgą laiką negalėjo mokytis, jau nekalbu apie tai, kad neturėjo galimybių, laiko ir erdvės rašyti. Jei tokias sąlygas būtų turėjusios, savaime suprantama, būtų kalbėjusios apie temas, kurios vyrams atrodė antraeilės. Todėl ši pareiga atiteko dvidešimto ir dvidešimt pirmojo amžiaus autorėms, tarkim, ir man. Mane domina istorijos, kurių niekas nepastebėjo, neišgirdo, kurias tiesiog reikia papasakoti ir įsivertinti iš naujo.
Privalėjau nuimti kolektyvinės kaltės šydą nuo absoliučiai nekaltos Gertos Schnirch, reabilituoti neįsivaizduojamai turtingą Baltųjų Karpatų dievotojų fenomeną, apvalyti talentingąją kompozitorę Vitezslavą Kapralovą, kurią apdergė pikti liežuviai, tvirtindami, kad sėkmės ji pasiekė tik dėl santykių su žymiuoju čekų kompozitoriumi Bohuslavu Martinu, parodyti, kad praeitame režime kentėjo ne tik kunigai ir vienuoliai, kaip įprasta manyti, bet ir vienuolės.
Toks yra mano bendrasis pasaulio suvokimas, dar nuo vaikystės, kai mačiau tėvo alkoholiko smurtą prieš mamą. Tuo metu negalėjau įsikišti, ir tas bejėgiškumas mane stipriai paženklino. Mane traukia istorijos, kuriose pažemintiems, nepripažintiems galiu kažkaip padėti, suteikti jiems teisę kalbėti.
Baltieji Karpatai. Nuotrauka iš Mediakatalogas.lt
Tavo romanai pagrįsti faktais, tyrimais, archyvine medžiaga, tiesiog taikai tiriamąją metodiką. Ar sąmoningai save atriboji nuo meninio rašymo, „rašymo dėl rašymo“?
Tiesiog pasirenku temą, kuri padeda daugiau sužinoti apie pasaulį ir save pačią, temą, kuri man įdomi, kurią nagrinėti galiu trejus ar ir dešimt metų. Kiekviena istorija, kurią radau ir ties kuria dirbau, mane pačią labai stipriai domino. O jei norėčiau rašyti daugiau, kaip sakote, meniškai, man nepavyktų. Reikėjo perskaityti daug apybraižų, apysakų, romanų, kad suprasčiau, jog manęs „rašymas dėl rašymo“ nedomina. Rašymas yra prasmingesnis, kai rašydama siekiu pakeisti dalelytę pasaulio.
Straipsnis publikuotas https://www.heroine.cz 2022 m. gruodžio 5d. d., autorę kalbino čekų literatūros kritikė Eva Kličova
Daugiau apie rašytojos Katerinos Tučkovos knygą skaitykite čia https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygoje-tikru-istoriju-apie-moteru-ziniuoniu-gimine-ikveptas-pasakojimas-286-1950446
Pokalbis su rašytoja Katerina Tučkova čia https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/baltuju-karpatu-raganu-autore-k-tuckova-dievotoju-palikuonys-vis-dar-gyvena-zitkovoje-286-2008830?comme