Ir šiemet, vos rudeniui įsirioglinus į kalendorių, įvyko tradicinis „Literatūrinių slinkčių“ festivalis. Jo metu išleistas rinkinys, kuriame nugulė mano, Kornelijos Mikalauskaitės ir Pauliaus Aušros poezija, Dominyko Matulionio proza, Oresto Razumo drama, dailininkių Augustės Daškevičiūtės, Adelės Gančierės, Lilijos Gotautaitės, Joanos Kairienės ir Verdenės Monikos Valkiūnaitės kūriniai.
Smagu, kad festivalis vyksta ne tik Vilniuje, bet užklysta ir į mažesnius miestus. Tai įdomu ne tik vietiniams gyventojams, bet ir festivalio dalyviams, nes gali pažinti kitą kraštą, pasidalinti kūryba su vietiniais klausytojais.
Su šiųmečiais slinktininkais lankėmės Tauragėje, Utenoje ir Ignalinoje. Tauragės kultūros centre vyko kūrybos skaitymai. Jame pakabinta ir festivalio dailės paroda. Taip pat vyko skaitymai su mūsų tekstų redaktoriais Donatu Petrošiumi, Renata Šerelyte, Mindaugu Valiuku Menų spaustuvės infotekoje, festivalio atidarymas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, festivalio uždarymas bare „Paviljonas“, susitikimas su mokiniais Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.
Į Uteną atriedėjom paryčiais dažnai niūrų ir kupiną liūdesio lietuvio būdą primenančiu keliu. Iš ryto mintimis pasidalijom Utenos radijuje, laidoje „Utenos žingsniai“. Kalbinami Rasos Milerytės, dalijomės, kuo mums svarbi kūryba, kaip ją atradom. Kornelija teigė, kad kurti ją skatino ir mama, ir mokytoja, galiausiai literatūros įkvėpta ji, jai pačiai netikėtai, pasirinko lietuvių filologijos studijas. Dominykas teigė, kad jam svarbu kalbėti apie disfunkcinę šeimą, iš sovietmečio likusias traumas, požiūrį į visuomenę, kuris persiduoda vaikams; jam svarbu prieš tai maištauti, svarbu kritiškai vertinti, ką gauname iš tėvų, nes daugelis susiduria su rūkymu, gėrimu, pornografija, visuomenėj tai vis dar tabu, nors tarp jaunimo – nebe, todėl neįvyksta dialogas. Literatūra Dominykui – įrankis apie tai kalbėti. Orestas teigė, kad rašo įvairius žanrus. Pjeses rašyti jam patinka, nes jas perskaityti netrunka daug laiko, be to, jam yra įdomūs žmonių dialogai. Pats pripažinau, kad ir mane užvaldęs žanrų chaosas – ir poeziją rašau, ir prozą, ir eseistiką, ir pjesės kartais atsitinka.
Vėliau lankėmės Utenos Dauniškio gimnazijoje. Tradiciškai skaitėm savo kūrinius – aš ir Kornelija – poeziją, Dominykas – prozą, Oresto pjesę skaitėme visi kartu, paprašydami ir publikos pagalbos paskaityti kai kurių veikėjų žodžius. Taip pat diskutavome su mokiniais, kas jiems svarbu, kaip jie priima kūrybą. Daugelis, kaip ir mes kadaise, nelabai norėjo pripažinti, kad retkarčiais paskrebena plunksną. Kalbėjom, kokias knygas skaitom, kodėl kūryba svarbi.
Taip pat vyko skaitymai kavinėje „This.is.coffee“. Daugelis kavinės lankytojų buvo užsiėmę kasdieniais darbais, kažką rašė prie kompiuterių, tad mūsų renginys tarsi buvo netikėtas. Gal kažkam ir praskaidrino popietę bei paskatino trumpam atsitraukti.
Galiausiai keliavome į Ignalinoje vykusią rezidenciją, kur su joje viešinčiais menininkais dalijomės kūryba, skaitėm knygelėse išspausdintus kūrinius, ilgai diskutavom, koks skaitymas priimtinesnis, kuo skiriasi, kaip tekstą skaito aktoriai ir rašytojai, kalbėjom, ar vis dar gajus mitas, kad lietuviai viešai tekstus skaito prastai. Man niekad nesinori pritarti, kad poetai savą poeziją skaito blogai. Kai kurių aktorių skaitymas itin erzina – kai viskas nusaldinama, bandoma iš kiekvienos eilutės dirbtinai išlaužti intonaciją, gestais ar mostais stengiamasi perteikti emociją. Daugelis pritarėme, kad poetai, ypač jaunesni, jau moka gerai viešai skaityti tekstus. Taip kur kas labiau išryškėja turinys, intonacija neuždangsto jo pranašumų ar trūkumų.
Pastaruoju metu į renginius klausytojų ateina vis mažiau, vis mažesnė dalis domisi kūryba, ypač jaunimo. Provincijos miestuose ir „Literatūrinių slinkčių“ festivaliu nesidomėjo itin daug žmonių, tačiau ateidavo tie, kuriems iš tikrųjų rūpi išgirsti, išklausyti ar sužinoti. Galbūt ir jų kūryba po kelerių metų nuguls rinkinyje arba jie taps nuolatiniais skaitytojais.
Ko gero, šis festivalis svarbiausias kuriančiam jaunimui. Tai svarbi įžanga į galbūt būsimą knygą. Vieno autoriaus kūryba – tai dešimtadalis knygos ir penktadalis rašytojų dalies. Tai tarsi penktadalis žingsnio į knygą. Išleisti pirmąją knygą – sunkus, įdirbio ir sėkmės reikalaująs darbas, tad rinkinio leidyba tampa ne tik patirtimi redaguojant savus tekstus, platinant kūrybą, mokantis ją atrinkti, taip pat patirtis bendraujant su įvairiapuse publika, tekstų skaitymas viešai. Be to, taip gimsta bendrystė ir ryšys. Daugelio rinkinių kūrėjai tampa draugais ir toliau lieka literatūriniam kely dar daug metų.