Rašytoja Jūra Smiltė Naujojoje Zelandijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Jaukų, paslaptingą vardą – Jūra Smiltė – verta įsidėmėti. Šios autorės knygą „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“ (Homo liber, 2023) galime laikyti itin ryškiu vaikų literatūros debiutu. Iš kur ta rašytoja Jūra Smiltė ir kas ji? Ar tai slapyvardis? Kodėl Jūrai Smiltei rūpi rašyti vaikams? Ir kodėl jai svarbus smėlio laikrodis? Apie tai ir dar apie daug ką – Jūros Smiltės ir rašytojos Gintarės Adomaitytės pokalbis.
Miela Jūra Smilte, Jūsų knygos pagrindinė veikėja – Brigita Begemotaitė. Tai žaislas, bet ne tik. Brigita ima gyventi savarankišką gyvenimą tada, kai tampa meno kūriniu – yra nutapyta. Ar gali būti, kad vaikystėje turėjote panašų žaislą? O jei ne, kokie žaislai ir žaidimai Jus labiausiai domino, gal ir ugdė?
Rašant šią knygą, prisiminimuose tikriausiai susipynė du išgyvenimai. Visų pirma, vaikystėje mėgdavau piešti. Būdama ikimokyklinio amžiaus dažniausiai piešdavau zuikius ir jų namus. Ten ir išsiliedavo mano vaikiška fantazija: lapas po lapo, pripiešdavau galybes kambarių, aũkštų, laiptų, lovelių ir staliukų, ir sandėliukų su morkomis bei kopūstais. Man tas piešimas – tai ir buvo galimybė svajoti, įsivaizduoti, kurti. Todėl nusprendžiau knygos personažui Sofijai taip pat suteikti tokią galią.
Mylimą žaislą, vaikystėje, žinoma, taip pat turėjau. Tai buvo meškiukas. Ankstyvoje vaikystėje užaugau mažame Nevarėnų miestelyje, netoli Telšių, o nuo mokyklinio amžiaus su tėvais apsigyvenome Vilniuje. Mano žaidimai buvo paprasti – šokinėdavau per šokdynę, piešdavau su kreidomis ant šaligatvių, žaisdavome kieme su draugais slėpynių.
Tuose žaidimuose, iš pažiūros tokiuose paprastuose, slypi kažkas mums visiems labai svarbaus. Ne veltui ir argentiniečių bumo rašytojas Julio Cortázar savo išgarsėjusio romano struktūrą pagrindė žaidimu „klasėmis,“ o įvairių senovės tautų žaidimuose, tokiuose kaip pavyzdžiui senovės Meksikos actekų ritualiniame žaidime su kamuoliu, būdavo atkuriamos pasaulio suvokimo koncepcijos.
Būsima rašytoja Jūra Smiltė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pakalbėjusios apie žaislus ir žaidimus, aptarkime knygas. Ką skaitėte vaikystėje, o ką skaityti mėgstate dabar?
Vaikystėje skaityti tikrai mėgau, praleisdavau daugybę valandų skaitydama. Skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas, ką pasisekdavo rasti bibliotekoje ar nusipirkti knygyne. Labai mėgau Žiulio Verno, Mark‘oTwain‘o, Astridos Lindgren knygas, pamenu, kad žavėjausi įvairių tautų pasakomis, Ezopo pasakėčiomis. Paauglystėje didžiulį įspūdį paliko Mardžori Kinan Rolings „Vienmečiai“. Skaičiau ir lietuvių autorių apysakas, eilėraščius.
Auginant dvi dukras JAV, vaikų literatūrą atradau iš naujo, anglų kalba. Mane sužavėjo neišverčiami Daktaro Seuss eilėraščių jauniausiems skaitytojams žodžių ritmai ir sąskambiai. Daktaro Seuss‘o literatūriniu vardu visiems žinomas autorius, kurio tikrieji vardas ir pavardė buvo Theodor Seuss Geisel, susilažino su vienos didžiausių leidyklų, Houghton Mifflin švietimo leidinių skyriaus direktoriumi, kad jis galėtų parašyti knygą vaikams naudodamas tik 250 žodžių. Iš šių lažybų gimė klasika tapusi knyga „Katinas su skrybėle“ (angl. TheCatintheHat), kurioje gudriai ir žaismingai naudojami tik 236 žodžiai, tačiau iš jų sukuriami netikėti deriniai, pritraukia skaitytoją savo žaismingumu, humoru, gyvais pokalbiais tarp personažų. Pasaulyje parduota net 600 milijonų jo knygų, o pats autorius gimė Springfield‘o mieste Masačusetso valstijoje, esančioje taip pat Bostono apylinkėse, netoli gyvename ir mes su šeima.
Dabar gyvendama JAV, skaitau tiek ispanakalbę literatūrą, tiek kūrinius anglų kalba. Tai turbūt jau atskira tema. Paminėsiu tik tai, kad buvo didžiulis malonumas versti tokius kūrinius kaip Isabel Allende „Dvasių namus“ į lietuvių kalbą (pirmą kartą išleido Alma Littera 1999 m.) arba Robert Louis Stevenson‘o „Nepaprastą daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją“ (išleido Homo Liber 2002 m.).
Beje, vasaromis grįžusi į Lietuvą skaitau tik lietuviškai, kitaip negalėčiau.
Ar svajojote rašyti knygas? O gal buvo, tebėra ir daugiau svajonių, kurios dar pildysis? Arba tapo visai nesvarbiomis, net juokingomis?
Be abejo. Rašyti svajojau nuo vaikystės, savo „pirmąjį romaną“ ėmiausi rašyti Vilniuje, būdama septynerių. Visą mokyklinį amžių rašiau apsakymus į mokyklinius sąsiuvinius su langeliais, jie visi nukeliaudavo į stalčių. Ten jie, laimei, ir pasiliko. Po vienuoliktos klasės išvykau mokytis į mokyklą JAV, tie rašymai sustojo. Persikėlimas į kitą kalbinę terpę manyje gana ilgam sustabdė bandymus išreikšti sabe kūrybiškai. Netrukus prasidėjo studijos, disertacija, moksliniai darbai. Tik dabar, praėjus jau nemažai metų, kūrybinės idėjos pradeda po truputį vėl krebždėti.
Šios knygos dailinininkė – Gintarė Laurikėnienė
Kaip pavyko rasti knygos dailininkę – ir net ne kokiame dideliame mieste, o Zarasuose? Gintarės Laurikėnienės iliustracijos, man regis, tinka prie Jūsų teksto, darniai apjungiančio žaislo (daikto) ir gyvūno (gamtos dalies) ypatumus. Ar ilgai Judvi bendravote, tarėtės, kol pagaliau supratote – štai ji, mano dailininkė?
Su Gintare Laurikėniene susipažinome per socialinius tinklus, jos darbai iškart pavergė šiltumu ir tikrumu. Knygos rengimo metu su Gintare bendravome internetu. Gauti naujus jos eskizus buvo didžiulis malonumas. Atsidarydavau jos žinutes telefonu, prie jo atbėgdavo ir mano dukros, ir kartu žiūrėdavome – tarsi kokią dovaną vyniotumėme.
Tokio pobūdžio knygoje tekstas ir iliustracijos yra neatsiejami vieni nuo kito. Gintarės piešiniai suteikė personažams tikrumo, išraiškingumo. Visiškai neabejoju, kad šiuos nuostabius piešinius įvertins ir jaunieji skaitytojai.
Dabar jau laikas prisipažinti, kad esate ir Evelina Gužauskytė. Profesorė! Kur šiuo metu esate, ką dirbate? Kaip reagavo Jūsų aplinkos žmonės, kai sužinojo, kad išleidote knygą vaikams?
Evelina Gužauskytė su kolegomis mokslo metų baigimo ceremonijoje, Wellesly College. Asmeninio archyvo nuotrauka
Nuo 2005-ųjų dėstau ispanų kalbą bei Lotynų Amerikos literatūrą Wellesley College, esančiame Bostono apylinkėse, Masačusetso valstijoje, JAV. Čia atvykau baigusi doktorantūrą Kolumbijos universitete tais pačiais metais. Wellesley College yra senas tradicijas turintis universitetas merginoms. Lietuvoje tai galbūt skamba kiek neįprastai, o JAV tokio pobūdžio institucijos turi gilias istorines šaknis, nes aukštojo mokslo universitetai, suteikiantys aukštąjį išsilavinimą merginoms įsteigti tuomet, kai daugelis universitetų šalyje priimdavo tik vaikinus. Tarp kitko, JAV žodis „College“ reiškia universitetą. Wellesley College buvo įsteigtas 1870 metais kaip vienas iš septynių Seserų Koledžų JAV rytiniame krante. Kitas iš šių septynių Seserų Koledžų buvo Radcliffe Koledžas, įsteigtas merginoms kartu su Harvardo Koledžu, skirtu vaikinams. Šiandien Radcliffe institutas atlieka daugiau mokslinę funkciją, o Harvardo universiteto niekam pristatinėti nereikia. Wellesley College iki šios dienos išlaikė savo vaidmenį suteikiant aukščiausio lygio išsilavinimą merginoms (beje, jį yra baigusios tokios asmenybės kaip Hillary Clinton ir Madeline Albright). 2024-aisiais metais Wellesley College įvertintas kaip ketvirtas geriausias universitetas tarp visų JAV liberaliųjų menų universitetų, suteikiančių bakalauro laipsnį. Čia dėstau Lotynų Amerikos literatūros ir kultūros studijas, kartu su studentėmis skaitome tekstus ispanų kalba, aptarinėjame temas, diskutuojame.
Spėju, kad Jūra Smiltė ten kol kas nežinomas asmuo?
Savo universitete esu pažįstama kaip Evelina Gužauskytė, šiuo vardu spausdinu mokslinius darbus, todėl kūrybinėje srityje nusprendžiau susikurti sau pačiai ir savo jauniesiems skaitytojams naują vardą.
Kokios Jūsų, jau suaugusios skaitytojos, patirtys, žvelgiant į vaikų literatūros pasaulį?
Evelina Gužauskytė pas senelius po pirmųjų mokslo metų JAV.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Apie vaikų literatūrą, jos vertę, vaidmenį ir įvertinimą būtų galima labai daug kalbėti. Iš tikrųjų tai yra labai platus kūrybinis laukas, apimantis ir vadinamąsias paveikslėlių knygeles, susidedančias iš vienos istorijos arba ilgo eilėraščio, kurioje pagrindinį, arba labai svarbų, vaidmenį atlieka vizualusis menas, ir jau paaugliams (angliškai „young adult“) skirtą literatūrą. Tarp šių ką tik paminėtųjų literatūros jauniesiems skaitytojams pakopų yra kita – tai knygos, susidedančios iš skyrių, arba atskirų istorijų, kurios skirtos jau sugebantiems skaityti, bet dar neįkandantiems literatūros su plačiu žodynų. Vaikų literatūra – tai ir klasika, ir pasakos žanras, ir eiliuotas pasakojimas, ir trumpų eilėraštukų ar mįslių rinkiniai. Taip pat tai ir vaikams ar paaugliams tinkantys negrožinės literatūros tekstai, kuriais jaunieji skaitytojai supažindinami su faktais apie gamtą ir gyvūnus, savo miestą ir jo istoriją, arba mokslo temas. Į šį jau ilgoką sąrašą reikėtų įtraukti ir grafines noveles bei komiksus, taip pat turinčius didelį mėgstančiųjų ratą. Taigi, manau, būtent literatūra vaikams ir paaugliams šiuo metu išgyvena susidomėjimo laikotarpį, JAV knygos jauniesiems skaitytojams yra labai perkamos. Kaip ir visose literatūros srityse, taip ir vaikams bei paaugliams skirtoje literatūroje galima rasti neįdomių, nekūrybingų, trafaretinių ar moralizuojančių pavyzdžių, bet galima rasti ir puikių, įkvepiančių, savitu stiliumi, gyva, raiškia kalba parašytų kūrinių, kurie duoda vaikams bei paaugliams nenuneigiamą lobį ir gali palikti įspūdį visam gyvenimui. Tokias knygas rašyti tikrai nėra lengva, bet jos yra labai reikalingos.
Su dailininke Gintare Laurikėniene ir skaitytojais Zarasuose.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Norisi užbaigti eilute iš vienos populiariausių visiems gerai žinomo dainininko Eltono John‘o dainų, pop muzikos klasika tapusios „Yellow Brick Road“ („Kelias, grįstas geltonomis plytomis“), kurią įkvėpė visiems žinoma Frank Baum‘o knyga „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Prisimindamas knygos heroję Dorotę, kurią viesulas nuskraidino iš paprasto ūkininkų namelio Kanzaso prerijose į stebuklingąją Ozo šalį. Knygoje Dorotė su savo naujais draugais nukeliavo geltonomis plytomis grįstu keliu ieškoti jiems svarbiausių dalykų, bet kartu ir į savo ateitį, į naujus patyrimus. Taip ir Eltonas John‘as dainuoja, kad jo ateitis taip pat yra ten toli, kur vingiuoja geltonomis plytomis grįstas kelias(„Oh, I’ve finally decided my future lies beyond the yellow brick road…“). Turbūt to norėtųsi palinkėti ir mums visiems – atrasti savąjį geltonų plytų kelią, kuris vestų mus tolyn.
Kaip rašote ir kada rašote? Rytais, dienomis, vakarais, naktimis? Ranka ar kompiuteriu? Esate teksto šlifuotoja ar impulsyvi kūrėja?
Jei turėčiau pilną gyvenimo laisvę, rašyčiau pagauta įkvėpimo, gyvenčiau ir alsuočiau tuo kūrybiniu rašymu. Labai gera užsirašinėti kylančias mintis ant skiautelės popieriaus ar ant delno ir skubėti namo jų perkelti į kompiuterį. Bet norint ne tik pradėti knygą, bet ir ją pabaigti, reikia turėti kokią nors sistemą. Mano sistema – dirbti su smėlio laikrodžiu tam tikrais laiko intervalais. Dirbu keturiasdešimt penkias minutes, išbėga visas smėlis iš laikrodžio, darau pertrauką. Apverčiu smėlio laikrodį, ir vėl kimbu į rankraštį. Taip rašiau ir rašau savo mokslines knygas, straipsnius.
Tiesa, „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykius“ parašiau daugiau vakarais, po darbo valandų. Rašiau savo malonumui, baigusi istoriją papasakodavau ją savo dukrelėms.
Vieną vasaros dieną su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ką rašote – arba rengiatės rašyti – dabar? Tikriausiai slepiasi koks nors personažas ar personažė Jūsų kompiuteryje, rašomajame stale ar kur nors už netolimo miškelio?
Šiuo metu rašau mokslinę knygą, šį pavasarį laukia konferencijos, paskaitos, lankysiuosi Meksikoje, Ispanijoje, turiu kvietimą ir į universitetą Lietuvoje.
Kitas kūrybinis projektas turės šiek tiek palaukti, bet neabejoju, kad jo eilė vistiek ateis. Viena nedidelė knygelė, kuri jau greitai ieškos savo leidėjo, tai istorija apie Aureliją Ūsulienę, kuri nemokėjo būti močiute.
Ačiū už pasakojimą, belieka priminti kad knygą „Brigita Begemotaitė ir jos draugų nuotykiai“ Kęstutis Urba įtraukė į rekomenduojamų knygų sąrašą, išspausdintą Rubinaičio žurnale https://www.ibbylietuva.lt/mokiniams-rekomenduojamos-knygos-1-10-klasei/. O kai kurių istorijų įrašų galima pasiklausyti lrt.lt portale: https://www.lrt.lt/tema/jura-smilte.